Septynios priežastys nerašyti romanų (ir viena – juos rašyti)
Man į galvą ateina septynios priežastys, kodėl nereikėtų rašyti romanų.
Pirmoji. Pasaulyje per daug romanų ir per daug juos rašančių žmonių. Juk egzistuoja ne tik tie jau parašytieji ir reikalaujantys nuolat būti skaitomi romanai; tūkstančiai visiškai naujų romanų nuolat pasirodo leidėjų kataloguose ir viso pasaulio knygynuose. O juk esama dar daugybės tūkstančių romanų, kuriuos atmetė leidėjai, bet jie, nepaisant to, egzistuoja. Todėl romanų rašymas – įprastas ir banalus dalykas, teoriškai įmanomas kiekvienam, kas išmoko mokykloje rašyti, šiam užsiėmimui nereikia nei aukštesnio išsilavinimo, nei specialaus mokymo.
Antroji. Būtent todėl, kad beveik kiekvienas, kad ir kokia jo ar jos profesija, gali parašyti romaną, šis užsiėmimas netenka vertės ir paslapties. Romanus rašo poetai, filosofai ir dramaturgai; juos rašo sociologai, lingvistai, leidėjai ir žurnalistai; politikai, dainininkai, televizijos laidų vedėjai ir futbolo treneriai; inžinieriai, mokytojai, valstybės tarnautojai ir aktoriai; kritikai, aristokratai, kunigai ir namų šeimininkės; universiteto profesoriai, kareiviai ir piemenys.
Atrodo, nors romane trūksta vertės ir paslapties, jis keistai vilioja ir masina. O gal jis tik trokštama puošmena? Bet kuo taip trokštamas gali būti dalykas, pasiekiamas visoms profesijoms, kad ir koks būtų išsilavinimas, prestižas ar sugebėjimas užsidirbti?
Trečioji. Parašęs romaną tikrai netapsite turtingas: iš tikrųjų tik vienas iš šimto išleistų romanų – o tai labai optimistinis procentas – uždirba pakankamai pinigų. Tie uždirbti pinigai vargu ar pakeis rašytojo gyvenimą ir jų tikrai nepakaks mesti darbą ir nieko nebeveikti.
Negana to, užtruksite mėnesius ar net keletą metų, kol parašysite vidutinio dydžio romaną, kurį galbūt kokie nors žmonės ir panorės perskaityti. Investuoti tiek laiko į užduotį, kurią atlikus galimybė užsidirbti lygi vienam procentui, – absurdas. Ypač turint omenyje, kad šiais laikais niekas – net aristokratai ir namų šeimininkės – neturi tiek laisvo laiko. Markizas de Sade’as ir Jane Austen laiko turėjo, bet jų šiuolaikiniai atitikmenys neturi. O dar blogiau tai, kad nerašantys, bet skaitantys aristokratai ir namų šeimininkės neturi užtektinai laiko perskaityti, ką jų rašantys kolegos parašė.
Ketvirtoji. Romanas nėra šlovės garantija, jį parašius pelnoma tik labai menka šlovė, kurią galima įgyti daug greičiau ir įdėjus daug mažiau darbo. Kaip žino kiekvienas, vienintelė tikra šlovė pelnoma televizijoje, kurioje romanų rašytojai pastaruoju metu matomi labai retai, rašytojas ten atsiduria ne dėl susidomėjimo juo ar jo romanų meistriškumo, o tik kaip kvailys ar klounas kartu su klounais iš kitų įvairių sričių, nesvarbu – meninių ar ne.
Romanai, parašyti to tikrai garsaus rašytojo, virtusio televizijos žvaigžde, tik suteiks jo populiarumui varginančią ir greit pamirštamą priežastį. O jo populiarumas priklausys ne tiek nuo jo ateityje parašysimų kūrinių, kurie, šiaip ar taip, niekam nerūpi, o nuo to, kaip šauniai jis atrodo su lazdele rankose, ar geba dėvėti stilingus šalikus, havajietiškus marškinius ir atgrasias liemenes, ar moka paaiškinti, kaip jis bendrauja su savo neortodoksiniu Dievu, arba papasakoti, kaip lengva gyventi tikrą gyvenimą tarp maurų (tai visada gerai priimama Ispanijoje).
Be to, būtų visiška nesąmonė kankintis ir rašyti romaną vien tam, kad taptum įžymus (nes jeigu rašote jį net pačiu paprasčiausiu, nuobodžiausiu stiliumi, tai užima laiko). Šiais laikais norinčiam tapti įžymiam beveik nereikia nieko daryti. Galima susituokti ar užmegzti romaną su gana žinomu asmeniu ir vėlesnis vedybinių ir povedybinių reikalų srautas taps daug efektyvesniu būdu pelnyti dėmesį. Arba galima tiesiog atlikti kokį nors nepadorų ar pasipiktinimą keliantį veiksmą, tik, žinoma, tokį, po kurio nereikėtų ilgam sėsti už grotų.
Penktoji. Romanas nesuteikia amžinos šlovės ar nemarumo, nes toks dalykas daugiau nebeegzistuoja. Nebeegzistuoja, žinoma, ir būsimų kartų susidomėjimas, jei turime omenyje kiekvieno individo būsimas kartas: kiekvienas yra pamirštamas, praėjus porai mėnesių po jo mirties. Bet kuris kitaip manantis romanų rašytojas yra arba labai išpuikęs, arba naivus.
Turint omenyje, kad romanai išsilaiko ilgiausiai sezoną, ir ne vien todėl, kad tiek kritikai, tiek skaitytojai apie juos pamiršta, bet ir todėl, kad praėjus vos keletui trumpų mėnesių po gimimo romanas dingsta nuo knygynų lentynų (jei, žinoma, dar esama knygynų), absurdiška įsivaizduoti, kad mūsų darbo vaisiai niekados nepražus. Kaip jie gali būti amžini, jei dauguma jų žuvo dar negimę, o kitų gyvenimo trukmė prilygsta vabzdžio gyvenimo trukmei? Nebegalima tikėtis pasiekti ilgalaikę šlovę.
Šeštoji. Romanų rašymas neglosto savimeilės, net akimirkai. Skirtingai nei režisieriai, dailininkai ir muzikantai, kurie iš tikrųjų gali pamatyti, kaip publika priima jų kūrinius, ir netgi išgirsti jų aplodismentus, romanų rašytojas niekados nemato jo knygą skaitančių skaitytojui, niekados netampa jų pritarimo, susižavėjimo ar malonumo liudininku. Jei jam pasiseks ir bus parduota daug egzempliorių, jis galės pasiguosti jų skaičiumi, kuris, kad ir koks didelis būtų, teliks tas, kas yra – abstraktus, beasmenis skaičius.
Jis taip pat turėtų žinoti, kad tais paguodžiančiais skaičiais jam teks dalintis su rodomais per televiziją virėjais ir jų receptų knygomis, plepiais tuščiagalvių superžvaigždžių biografais, grandinėlėmis, karoliais apsikarsčiusiais, mantijomis ir netgi dželabomis vilkinčiais futurologais, liežuvautojomis aktorių dukterimis, fašistais feljetonistais, įžvelgiančiais fašizmą visur, išskyrus save, savimi patenkintais gerų manierų mokančiais kvailiais ir kitais panašiai garsiais rašeivomis.
Mažai tikėtina, kad bus sulaukta ir pagyrimų kupinų recenzijų: jei romanas sulaukia recenzijos, pirmąkart rašytojas gali lengvai išsisukti, bet ne antrą; rašytojas taip pat gali jausti, kad kritikui romanas patiko dėl visai kitų priežasčių; o jeigu taip neįvyksta ir pagyrimai atviri, dosnūs ir protingi, tuomet tą recenziją perskaitys gal pora žmonių – ir tai rašytojui bus dar vienas liūdesio ir nusivylimo šaltinis.
Septintoji. Čia išvardinsiu visas įprastas ir nuobodžias priežastis: vienumą, kurioje rašytojas dirba; jo grumtynes su žodžiais ir, visų pirma, sintakse; jo tuščio lapo baimę; rašytoją žalojantį santykį su didžiosiomis tiesomis, kurios atsiskleidžia tik jam vienam; jo nuolatinį dabar valdančių jėgų šalinimąsi; jo nevienareikšmiškus santykius su tikrove, leidžiančius jam supainioti melą ir tikrovę; jo titanišką kovą su savo paties sukurtais veikėjais, kurie kartais ima gyventi savo gyvenimą ir netgi gali pabėgti nuo jo (nors kad taip nutiktų, rašytojas turi būti bailys); didžiulius suvartojamų svaigalų kiekius; ypatingą ir dažniausiai nenormalų gyvenimą, kurį gyvena menininkas; ir visus kitus mažmožius, kurie per ilgai viliojo nekaltas ar kvailas sielas, leido joms patikėti, kad kukliame ir malonumo teikiančiame istorijų išgalvojimo ir pasakojimo mene esama daug aistros, kančios ir romantikos.
Man teliko paminėti vienintelę priežastį, dėl ko, mano manymu, verta rašyti romanus. Palyginti su jau išvardintomis septyniomis, ji gali pasirodyti visai niekinga, taip pat prieštarauti vienai ar kitai iš jų.
Pirmoji ir paskutinė priežastis. Romanų rašymas suteikia rašytojui galimybę praleisti didžiąją savo laiko dalį išgalvotame pasaulyje. O jis iš tikrųjų yra vienintelė ar bent pakenčiamiausia vieta gyventi. Tai reiškia, kad jis gali gyventi to, kas galėjo būti ir niekada nebebus, karalystėje, taip pat to, kas vis dar galėtų nutikti, kas vis dar ketina nutikti, kas dar nebuvo atmesta kaip jau nutikę ar žinoma, kad niekados nenutiks žemėje. Vadinamasis rašytojas realistas, kuris, kai rašo, lieka tvirtai įsikūręs šiame pasaulyje, supainiojo savo profesiją su istoriko, žurnalisto ar dokumentinių filmų kūrėjo.
Tikrasis romanų rašytojas atspindi ne tikrovę, o netikrovę, jei ja laikysime ne ką nors neįtikėtina ar fantastiška, bet paprasčiausiai tai, kas galėjo nutikti ir nenutiko. Tai yra visiška priešingybė tikriems faktams, įvykiams ir nutikimams ir visiškai priešinga tam, „kas vyksta dabar“. Kas „paprasčiausiai“ galima, taip ir lieka galima, amžinai galima bet kuriame amžiuje ir vietoje, štai kodėl mes vis dar skaitome „Ponią Bovari“ ir „Don Kichotą“, su kuriais galima pagyventi truputį ir visiškai jais patikėti, užuot nekreipus į juos dėmesio kaip į neįmanomus, pasenusius ar išėjusius iš mados.
Vienintelė XVII a. Ispanija, kurią mes pažįstame ir kuri mums rūpi, yra Cervanteso Ispanija: menamos knygos apie kitas menamas knygas Ispanija, iš kurios, o ne iš to, kas buvo ar yra tikroji realybė, išnyra anachronistinė klajojančio riterio figūra. Tai, ką mes vadiname XVII a. Ispanija, neegzistuoja, nors mes manome, kad egzistavo. Taip pat ir vienintelė mums egzistuojanti XIX a. Prancūzija yra ta, kurią Proustas nusprendė įtraukti į savo prozos kūrinį.
Ką tik minėjau, kad grožinė literatūra yra pakenčiamiausias pasaulis, nes siūlo pramogą ir paguodą tiems, kurie jame apsilanko, taip pat dar šį tą: ji ne tik aprūpina mus išgalvota dabartimi, bet ir siūlo galimą ateities tikrovę. Nors tai ir neturi nieko bendra su asmeniniu nemirtingumu, tai reiškia, kad kiekvienas romanų rašytojas turi galimybę, be galo mažą, bet galimybę, kad tai, ką jis rašo, gali formuoti ar netgi tapti ateitimi, kurios jis niekados nepamatys.
„The Independent“, VII.16
Vertė Marius Burokas
