Nežinomos balerinos autobiografija

Neseniai Lietuvos literatūros ir meno archyve pasisekė atrasti įdomų tekstą. Be datos, be parašo. Ir tai ne šiaip kokia tradiciškai biurokratinė autobiografija, rašyta kokiai nors įstaigai. Tai puikus literatūros rašinys, savotiška novelė apie savo gyvenimą. Autobiografija stebina chronologiniu tikslumu. Nėra nė vienos faktografinės klaidos. Tačiau atkurti, kas vis dėlto parašė šį tekstą, nėra lengva. Net pati geriausia Lietuvos baleto istorijos žinovė (ir pati buvusi balerina) Aliodija Ruzgaitė turėjo pasiduoti. Nežinia kodėl autobiografija baigiasi 1934-aisiais.

Pirmosios profesionalios balerinos Kauno Valstybės teatro scenoje pasirodė dar pačioje trečiojo dešimtmečio pradžioje. Jų buvo tik keturios: L. Gailevičaitė, N. Rivkaitė, J. Jovaišaitė ir E. Žalinkevičaitė. Skirtingai susiklostė jų sceninis gyvenimas. Pirmosios dvi gana greitai paliko sceną. E. Žalinkevičaitė tapo puikia dramos aktore. Tik J. Jovaišaitė visą savo ilgą (pragyveno net 97 metus) gyvenimą atidavė baletui. Beje, jos biografija labai panaši į rastąją.

Tai kas gi yra šios autobiografijos autorė? Gal į tai atsakys „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai?

Donaldas Strikulis

Susipažinau su baletu turėdama 18 metų. Su šventu virpesiu širdy įžengiau pirmąsyk į baleto studiją kaip į tikrą šventovę. Tas buvo 1922 m. Man visuomet labai norėdavosi šokti. Pamenu, dar vaikystėje mėgdavau savo pergyvenimus išreikšti judesiais. Bet apie sceną niekuomet neleisdavau sau svajoti. Man atrodydavo, kad tas menas tik dėl pašvęstųjų – išrinktųjų. Nežinau, iš kur man atsirado drąsos, kad aš galų gale pasiryžau įžengti į taip norimą, bet anksčiau taip nepasiekiamą pasaulį. Kaune, Maironio g., tada buvo p. Dubeneckienės studija. Įėjau nedrąsiai, kaip užburta sekiau pamokas ir kodėl tai buvau nepaprastai dėkinga už tai, kad mane priėmė. Pradėjau dirbti ir, mano pačios didžiausiam nusistebėjimui, aš padariau greitai didelę pažangą, turbūt todėl, kad gamtos buvau apdovanota stipriomis ir lanksčiomis kojomis. Jau pačioj pradžioj šviesi viltis apsvaigino mane. Bet jeigu būtų buvę atbulai, tai aš pati nebūčiau likus studijoj. Ir be to, viskas dar sekėsi laimingai.

Valstybės teatras. 1921

Teatre statė operą „Faustą“, tarp kitų mokinių išrinko ir mane. Turėjau pradėti lankyti repeticijas, bet kadangi tarnavau ir labai toli gyvenau, buvau priversta atsisakyti su didžiausiu širdies skausmu. Tas buvo pavasarį 1922 m. Deja, per vėlai pastojau ir man teko užsiiminėti tik 4 mėnesius. Pabaigoj sezono p. D(ubeneckienė) surengė teatre baleto spektaklį. Teisybė, mažai, bet visgi ir man prisiėjo dalyvauti. Pirmąsyk įžengiau į sceną ir pirmąsyk pajutau su alpstančia širdim tą baisią, bet kartu ir saldžią baimę prieš publiką. Visą sezoną 1922–1923 m. aš visiškai nebedirbau. Studijos nebebuvo. Tie, kurie šoko operoj, užsiiminėjo ir repetavo teatre, o aš to nežinojau.

Vasarą 1923 m. aš ištekėjau.

Vienąsyk, jau 1924 m., pas mane užėjo iš baleto draugės ir prašė ką tai pamainyt operoj „Fauste“. Tas, pamenu, buvo sekmadienį dienos metu. Aš turėjau šokt rolėje berniuko valse, II veiksme. Praėjo ir šis sezonas be darbo.

Rudeny 1924 m. pradėjo kalbėt, kad iš Rusijos atvažiuoja į Kauną p. Petrovas. P. D(ubeneckienė) iš naujo atidarė savo studiją ir buvo pradėtas smarkus pasiruošimas atvažiavimui naujo baletmeisterio. Aš vėl grįžau į studiją ir čia įvyko pirmas mano nusivylimas. Tik dabar aš supratau, kaip daug nustojau, nedirbdama paskutinius 2 metus. Visi su džiaugsmu laukė atvažiavimo naujo baletmeisterio, o aš tuo tarpu liūdnai galvojau, kad su jo atvažiavimu man amžinai prapuola viltis patekt į sceną, todėl, kad esu silpniausia iš visų ir niekuo nesurišta su teatru.

Lapkričio ir gruodžio mėnesiais aš net visai buvau apleidus studiją. Bet dėka p. D(ubeneckienės), kuri tiesiog privertė mane, aš vėl grįžau. Atvažiavus p. Petrovui (vasario mėn. 1925 m.) p. D(ubeneckienė) savo auklėtines operos šokėjas perdavė p. Petrovui ir studija galutinai užsidarė: darbas prasidėjo teatre. O aš buvau vėl atplėšta nuo mokslo ir beveik galutinai nustojau svajoti pakliūti scenon. Praslinkus trumpam laikui, man pranešė draugės iš baleto, kad teatre yra laisva vieta dėl susirgusios ir visai išstojusios vienos šokėjos ir kad p. Petrovas ieško kuo greičiausiai, kas galėtų ją pakeisti. Premjera „Romeo ir Julija“ turėjo eiti už pora dienų. O tai buvo labai trumpas laikas šokiui paruošti. Man buvo nepaprasta laimė taip nelauktai ir atsitiktinai pakliūti į baletą. Ir apsvaiginta tos didelės laimės, sunkiai galėjau suvokti, ką ir kaip reikia daryti, tas mane darė nelanksčia ir nevikria. Repeticijos ėjo skubiu tempu, darbo labai daug. Po operos „Romeo ir Julija“ ruošėm baletą operai „Carmen“. Gegužės mėnesį buvo pastatytas baletinis spektaklis. Dabar aš dalyvavau keletoje šokių.

1925 m. mane teatran priėmė kaipo baleto šokėją. Ruošėm baletą „Copelija“ Delibo. Po to sekė kiti pastatymai operų ir baletų. Aš dalyvavau visur. Darbas ėjo karštai ir įdomiai, nors kartais pamokose užeidavo apsivylimas ir nepasitenkinimas savimi. P. Petrovas ramino, sakydamas, kad reikia save apginkluoti kantrumu ir daug dirbti, tik tuomet galima ką nors pasiekti. Būdama savo šeimyniniam gyvenime nelaiminga, aš eidavau į studiją ir į teatrą kaip visai kitan pasaulin. Tiktai tenai užmiršdavau visus nemalonumus ir buvau linksma ir laiminga, dirbdama mėgiamą ir įdomų darbą. Kadangi ant pirštų buvau silpna, tai man pavesdavo charakteringus šokius. Priversdavo šokti ir ant pirštų, bet daugiausia kordebalete, tuo tarpu kaip charakteringuose šokiuose jau atsakančiose vietose. Jau prie p. Petrovo šokdavau vakchanką „Valpurgijos nakty“, svarbiausią vietą šokiuose operoj „Hofmano pasakos“, „Spragtuke“ I akte, „Aubade“ ir paskutiniam akte „Arabų šokis“, „Gulbių ežere“, „Bolero“ ir „Tuščiam atsargume“, „Provansal“. Nepasakysiu, kad šituos visus šokius būčiau šokus su dideliu pasitenkinimu, todėl, kad šokio išpildymo džiaugsmą aptemdydavo koks tai vidujinis savim nepasitenkinimas. Be to, mane slėgė užkulisių intrigos, ir pas mane kilo noras apleisti baletą.

1928 m. ištekėjau antrąsyk, šį kartą laimingai. O jau sekančiais metais beveik pasiryžau atsiskirti su taip mylimu darbu.

Jadvyga Jovaišaitė Charles’io Gounod operoje „Faustas“

Aš nusprendžiau nuvažiuot į Paryžių, pas garsią baleriną Trefilovą, kad ji, kuri nėra niekuomet manęs mačiusi, pasakytų atvirai savo pirmą įspūdį ir rimtą nuomonę, ar man verta likt balete. Ir p. Trefilova pasakė, kad daug dirbdama ir išliejus dar daug prakaito, dėka savo sceniškai išvaizdai, didele meile tam darbui ir savo gabumais daug galėčiau pasiekti. Ji buvo pasiryžus per 1 metus mane taip paruošti, kad grįžus Lietuvon būčiau galėjus debiutuoti primabalerinos rolėse. Bet, deja, meilė prie laimingo šeimos židinio persvėrė norą tapt primabalerina. Mano charakteriui stačiai neįmanoma kovoti su teatralinėmis intrigomis, ir iš anksto žinodama, kad užteks vieną ironišką žvilgsnį prislėgt ūpui ir surakinti judesiams. Ir mano neaiškiai padėčiai aš negalėjau paaukoti savo asmeniškos laimės, kuri man buvo ypatingai brangi po pirmų nelaimingų vedybų. Tokiu būdu aš nebepritariau tai viliojančiai idėjai ir po 2 mėn. buvimo Paryžiuj grįžau namo. Šituo trumpu laiku aš padariau didelę pažangą. Mano judesiuose atsirado daugiau švelnesnės gracijos, ir tai buvo ženklas veikimo pačios p. Trefilovos, nepaprastai švelnios ir moteriškos. Dar antra, kas buvo man svarbu, tai, kad aš pradėjau stipriai ir užtikrintai stovėti ant pirštų.

Sezonas prasidėjo vadovaujant p. Karalli. Rengėsi pastatymui „Žizel“, man turėjo paskirti vyresniosios „Dolissos“ rolę. Bet repeticijos pačioj pradžioj buvo pertrauktos staigiu išvažiavimu p. Karalli. Baletas liko be vadovo. O aš kaip tik tuo laiku susirgau ir daktarai uždraudė šokt. Visą sezoną nedirbau. 1 birželio 1930 V. D. metais gimė mano dukrelė. Per vasarą pasiilsėjau ir rudenį pasiėmiau vėl už darbo. Dabar baletmeisteriu buvo p. Kekštas. Naujų pastatymų nebuvo, perdirbimas senų buvo liūdnas ir neįdomus darbas. Pradėjau jausti, kaip skiriasi mano siela tarp vaiko ir scenos. Turėjau konstatuot, kad vaikas man rūpi daugiau, ypač kaip nebuvo kuriama balete nieko naujo. Vidury sezono atvažiavo baletm. p. Vasiljevas. Rengėmės prie premjeros „Polovcų šokis“.

Pavasary gastroliuojant Nemčinovai ir Obuchovui man prisiėjo šokti „Copelijoj“ mazurką ir čardašą svarbiausioj poroj. Pabaigoj sezono išstojau galutinai iš teatro, nes rudenį laukiau antro vaiko. Žinojau, kad 2 vaikučiai ant tiek užmuš mano laiką, bet negalėsiu beatsiduot nuoširdžiai darbui. Rudeny gimus sūnui aš buvau labai užimta ir visai užmiršau viską, bet kada sūnelis paūgėjo, aš pajutau stiprų ilgesį scenai. Ir po to beveik metus aš kankinausi, negalėdama sutapt su mintim, kad visiškai persiskyrėm su baletu.

Ir tas ilgesys mane paskatino 1932 m. pavasary pastot į studiją p. Obuchovo. Scenon grįžt nenorėjau, galbūt dėl to, kad p. Obuchovo pamokos buvo labai įdomios ir duodavo pakankamai džiaugsmo ir pasitenkinimo, neužimdamos per daug laiko.

1932–1933 m. sezone kursam vadovavo p. Zverevas, pats pasiūlė dalyvauti kai kuriuose baletuose. Tuo laiku pirmas roles išpildė p. Nemčinova, o mūsų primabalerinos antrąsias roles, tai man tekdavo šokti kordebalete, be jokios vilties gauti ką nors geresnio. Suprantama, kad toks darbas neduodavo didelio malonumo, be to, atimdavo daug laiko repeticijos. Sunku man buvo nematyt vaikų ir aš dar sykį, bet su mažesniu skausmu širdy, gale sezono visiškai atsisakiau šokti.

1933 m. rimtai susirgo mano dukrelė ir tas mano gyvenime visą kitą nustūmė antron vieton. Aš ne tik kad nelankiau studijos, bet neturėjau noro galvoti apie tą, taip buvau užimta ir paskandinta rūpesčiuose.

1934 m. su vaikučiais išvažiavau Šveicarijon. Niekuomet nemaniau, kad čia taip toli nuo tėvynės, greta su rūpesčiais dėl vaikučių, aš būsiu apdovanota nepaprastu džiaugsmu, galėdama grįžt nors trumpam prie savo dievinamo meno.

1934 m. 17 kovo mėn. prašė šokt labdaringam koncerte.

Nesant baletmeisterio, man pačiai prisiėjo rinkt muziką ir statyt šokius. Ir čia turėjau galimybės įdėt tiek daug savo vidujinės, užslėptos karštos meilės šokiams ir kūrybos.

Pirmąsyk gyvenime pasitikėjau savim ir jaučiausi pilnai patenkinta savo judesiais. Čia su tikru šventu įkvėpimu kūriau.

LLMA, F 99-1-9