Visai netyčia išlankstyta tikrovė

Mindaugas Nastaravičius. Mo. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2014. 63 p.

Nežinau, ar galima sakyti, kad antrą knygą išleidęs poetas jau turi kokią savo klišę, bet, atrodo, Mindaugo Nastaravičiaus atveju formuojasi maždaug tokia – čia tas, kuris po Sigito Parulskio apie tikros kiaulės skerdimą rašo. Toks agrarinis poetas. Be to, rašo apie save, pasakoja istorijas ir labai neaišku, kur čia ta poezija. Į tokias reakcijas poetas reaguoja ir pačioje knygoje (eil. „istorija apie praeitį, dabartį ir visa kita, ko nebus“), bet jų netrūksta ir rašytinėje bei sakytinėje recepcijoje. Apie tai norėtųsi ir man pasvarstyti, nes M. Nastaravičiaus poezija man (gal ir neadekvačiai) patinka.

M. Nastaravičių su šypsniu lūpose galima pavadinti tuteišių krašto dainiumi. Jo knygoje sukuriamas Marijampolio, Vilniaus krašto mikrokosmas. Šis regionas, kalba ir patys žmonės visiškai nelygintini su aiškiomis ir pakylėtomis etnografinėmis pozicijomis: žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ar net mažlietuviai. Tuteišiai nesiejami su jokiomis Lietuvos vertybėmis ir nelabai kam jie įdomūs. Ir kol jie neišmoks normaliai kalbėti, niekas su jais ir apie juos net nesiruošia kalbėti. Įdomu. Juk tikrus žemaičius irgi nedaug kas supranta, bet laiko geru tonu jais žavėtis. Gyvenime dauguma kalba kaip tuteišiai, bet tuteišiai yra labai šiaip sau. Ir vieni, ir kiti vartoja slavizmus, bet „tikrų“ tarmių atveju tai yra paveldas, kitu atveju – kalbos pažeidimai. Čia jau reikėtų ir psichoanalitikų komentaro. Todėl M. Nastaravičius, savo eilėraščių rinkinyje „Mo“ kurdamas Vilniaus rajono mikrokosmą, yra drąsus. Tiesą sakant, kalbinio tuteišiško kolorito eilėraščiuose galėtų būti ir daugiau.

Trys daugiabučiai, vaikų darželis, kultūros namai ir auginami gyvuliai. Netoli – Vilnius. Miestelio ir kaimo hibridas, vadinamas rajonu, nekuria tradicinės perskyros tarp miesto ir kaimo. Knygos atvarte esanti autoriaus nuotrauka – iškalbinga. Savadarbiai krepšinio lankai, sutrupėjusios lentos – galėtų būti viena iš šio krašto ikonų. Bent jau man važinėjant po Vilniaus rajoną dviračiu buvo kilusi mintis juos fiksuoti, nežinia kam, bet tie krepšinio rudimentai iškalbingi savaime ir būtent čia jie reiškia kažką daugiau.

Visa tai svarbu, bet ne svarbiausia, bent jau ne tiek, kad M. Nastaravičių imtume vadinti agrariniu poetu. Jis nedūsauja dėl prarasto ir jau nebesugrįšiančio pasaulio, o gyvuliai ir Marijampolis tėra medžiaga poezijai. Skirtingai negu ankstesnės kartos, vis tolstančios nuo žagrės, pasaulio tikrumą tapatinusios su kaimu, M. Nastaravičius tarp kaimo ir miesto nedaro tikrumo ir netikrumo skirtumo. Į Romualdo Granausko repliką „Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės“ M. Nastaravičius atsako eilėraščiu „papjovėme, bet nevalgėme“. O jo atsakymas – žvilgsnis į tuščią gyvulių gardą. Ir tuščias gardas čia tiek pat tikras, kiek ir kažkada buvęs pilnas gyvulių. Eilėraštis ne apie gyvulius ir ne apie kaimą, o apie atmintį. Todėl M. Nastaravičius ir nėra nei agrarinis poetas, nei urbanistinis poetas. Jis turi patirtį ir atmintį, kuri ir yra svarbiausias eilėraščių objektas. Tas atsakymas tinka ir jaunesniems, kurie – priešingai negu R. Granauskas – mano, kad tikroji literatūra yra miesto literatūra (tai mes su nuostaba bei suglumimu sužinome ir iš M. Nastaravičiaus knygos, ir iš jo atsakymų Benediktui Januševičiui svetainėje www.tekstai-tv.lt). Taigi M. Nastaravičius šiuo požiūriu visiškai nekonjunktūrinis poetas, nebandantis taikytis prie savo ar prie vyresnės kartos dominančių. Bent jau man šioje poezijoje įdomus bandymas suvokti, kaip pasaulis yra, kaip yra daiktai, abejoti, ar tai, kas nutinka, nutinka iš tiesų ar tik tau vienam, svarstyti, kaip veikia atmintis, ką ji kuria, koks jos santykis su „tikrove“ ir kaip tos skirtingos tikrovės, skirtingi pasauliai susipranta vieni su kitais.

Prie „agrarininko“ M. Nastaravičiaus dar kabinama kita etiketė, kurią galėčiau apibendrinti taip: jis tik pasakoja istorijas ir nekuria jokios poezijos. Net ne pasakoja, o tiesiog spontaniškai plepa, šneka visokius niekus iš savo gyvenimo – vargu ar jie kam gali būti įdomūs. Bet M. Nastaravičius yra poetas, nes pasakojimas jam yra patirties ir atminties struktūravimas. Puikus knygos papildymas – jau minėtas poeto interviu B. Januševičiui. Ne interviu, bet dar vienas pasakojimas, parodantis, kad apgalvotai spontaniškas pasakojimas yra viena iš refleksijos formų; kad mūsų istorijos, prie kurių nuolat grįžtam, nėra tiesiog istorijos, tiesiog tokie nutikimai, jos gyvena mumyse, keičiasi su mumis, keičia mus, dingsta iš atminties ir vėl atsiranda. Be jų, tiesą sakant, nėra mūsų. Atmintis ir kartojimas yra savęs aiškinimas.

Asmeniškumas M. Nastaravičiaus poezijoje yra programinis. Jeigu tikėsime didžiuoju lietuvių kalbos žodynu, „mo“ gali reikšti ir „mano“: „Neverk, neverk, mo motule, yra mano trys sesutės.“ Bet asmeniškumas yra universalus, asmeniškumas ir nuoširdumas poezijoje yra lygiai taip pat sukuriami kaip ir kiti retoriniai kodai. Taip, galbūt M. Nastaravičius labiau pasitiki ne tuo, ką pats sukuria, o ką fiksuoja akis arba atmintis (p. 51), galbūt naudoja nemažai „tikrų“ daiktų, tarkime, atminties fotografijų, bet viską suguldo, sudėlioja, sukonstruoja ir turime eilėraštį. Eilėraščio vaizdai vis dėlto yra universalūs, asociacijos pagrįstos ne tik asmeniškais sentimentais, o santykis su žodžiu – poetinis, ne prozinis („ir daugiau niekada iš savęs / nesijuoksiu, daugiau niekada / iš savęs neverksiu“, p. 13).

Be to, M. Nastaravičiaus vaizdai ir žodynas gana asketiški ir tai nesunkiai leidžia pastebėti dideles kūrybines pastangas. Aidas Marčėnas pirmajai jo knygai prikišo, kad joje per daug žodžių. Čia jų kur kas mažiau. M. Nastaravičiaus eilėraščio vaizdas yra koncentruotas, tikslios detalės gali turėti metaforos funkciją, bet neprivalomai. Eilėraščio „Judesys vietoje“ naratyvas koncentruotas iki maksimumo, kone dokumentiniu ar dienoraštišku stiliumi supinamos kelios istorijos, apimančios visą pasakotojo amžių, tačiau kiekviena istorija pasakojama beveik tais pačiais žodžiais, vaizdiniai netikėtai kartojasi ir susisieja. Pasaulis nėra absurdiškas, jeigu yra ryšiai. Klausimas tik, ar jie yra, ar mes juos susikuriame, matome, susapnuojame, sugalvojame. M. Nastaravičius, kurdamas ryšius pasaulyje, o ne naujus pasaulius, kuria to pasaulio prasmę. Pasaulis nuo mūsų kuriamų jungčių nesikeičia, keičiamės mes pasaulyje. Tam ir yra poezija. Kai pasakojimas pasaulį sujungia, išlanksto gervę ar laivą, dingusi moteris grįžta ir gyvena jame. Ir visa kita tik išlanksčius eilėraštį grįžta ir būna.

Sujungti, suteikti savo patirčiai bent laikiną tvarką, išrūšiuoti patyrimą savo pasakojime kaip šiukšles į joms skirtus konteinerius, svarstant, kas ir kam galėtų būti vertinga, tikintis, kad gal atsiras kas neperdirbamo, abejojant viskuo ir norint tikėti, „kad kažkam svarbūs jo sielos popieriai, dūžtantis / sąmonės stiklas, širdies plastikas, / visokia smulkmė“ (eil. „rūšiuotas“). Abejonė dėl „sielos popierių“ vertingumo M. Nastaravičių gelbsti nuo susireikšminimo, o tai, mano supratimu, poetinės sveikatos požymis. Nesusireikšminimas ir sykiu gana radikalus asmeniškumas – toks paradoksalus derinys šioje poezijoje. Tiesa, kartais gal ir per daug nusireikšminama („esu mažas šūdukas / prilipęs prie tavo batų“), bet tik kartais. Abejonė dėl to, kas iš tiesų yra vertinga (gal tik man vienam vertinga?), kartu yra abejonė, kas apskritai yra. Ir tai yra ne buitinė, o filosofinė abejonė. Dūminių bombų gamyba iš motinų plaukų dažų parodo jų tikrąją plaukų spalvą, tačiau tų pačių dūmų vaizdinys palieka kur kas didesnę abejonę:

Ši eilėraščio „kardinolai“ (p. 9) pabaiga gerai parodo įtampą ir filosofinį klausimą visoje knygoje – kur ir kaip yra skirtumas tarp „atrodyti“ ir „būti“, kas iš tiesų yra, o kas tik atrodo, kas tik sukonstruojama, o kas yra visada. Kas dingsta, nyksta ir ar išnykusių nebėra? Kaip yra tai, ką žino tik du žmonės (eil. „eilė virš tavo akių“)? Nebėra tų moterų, tų gyvulių, to pasaulio ir to laiko? Dvigubas dugnas, kai neskiriama, kuris „aš“ yra tikras, tikresnis. Ar yra tik tai, ką matai, ar tik tai, ką žinai, ar tik tai, kas svarbu, ar ir tai, ką sapnuoji, girdi, prisimeni? O gal yra ir tai, ko negali prisiminti, kad ir kiek galvotum? Neretai veiksmažodžio „(ne)būti“ įvairios formos pasirodo M. Nastaravičiaus eilėraščių pavadinimuose (p. 41, 39, 50) arba juos užbaigia (p. 23, 31, 38, 56). Neretai pasitelkiamas vaikiškas eksperimentas – kaip pasaulis keičiasi užsimerkus ir atsimerkus (p. 7, 23, 24, 32, 33, 34, 61). Kas yra, kas atrodo, kas matosi, bet nėra, ko nesimato, bet yra. Faktų ir iliuzijų, susitarimų, lūkesčių įtampa, kurią patiria vartininkas tarp dviejų pasaulių (eil. „choras: me“). M. Nastaravičius dedasi, kad svarbiausia jam yra žiūrėti, stebėti, gaudyti regimybės pavidalus, o galvoti jis negalvojąs, nes „galvoti nėra labai / paprasta“ (p. 11). Tačiau žiūrėti negalvojant poezijoje neįmanoma, todėl visas to pasakojimo atsitiktinumas yra apgalvotas ir tik šiek tiek prišauktas. Todėl stirnos laižo žuvusiems akis, kol šios atsimerkia, nes užsimerkus ir atsimerkus pasaulis gali būti kitas, nes nuo žvilgsnio priklauso gyvybė (paskutinis knygos eilėraštis).

Gali skambėti patetiškai, bet M. Nastaravičius man yra ne istorijų ir anekdotų pasakotojas, o filosofas. Ne todėl, kad kitados studijavo filosofiją, ne todėl, kad danų filosofas su savo ironija ir dialektine lyrika „Baimėje ir drebėjime“, su įtampa tarp viešumo ir vidujybės, pasirodo, toks svarbus autoriui (p. 27), o todėl, kad jo istorijose yra bandoma suvokti, apsibrėžti savo santykį su pasauliu, atrodo, kad tik per papasakotą istoriją galima tai įvardinti. Todėl, kad eilėraščiai svyruoja tarp „viskas čia aišku“ ir radikalios abejonės dėl tikrovės. O tiksliau – tiesiog klausiama, kas, kaip ir kam yra tikrovė, kiek jų ir kur jos. Kaip poetui ir dera, tie klausimai visi prasideda nuo kalbos ir nuo poezijos.

Skaitant nuo pradžios iki pabaigos ir atgal knyga suskamba kaip nuolat pasikartojančių motyvų dermė (balso, gyvulio, moters, vaikystės, buvimo ir nebuvimo, tikro pasaulio ir kito), kaip skirtingų choro balsų polifonija, ataidėjimas, modifikacijos. Norisi net galvoti, kad taip nutiko netyčia, kaip nutinka tikrai geriems poetams.