EVELINA DACIŪTĖ

Už lango duso naktis

Už lango duso naktis. Saulė ilgais pirštais jau glostė daugiaaukščių stogus. Ugnė nemiegojo, suprakaitavusiame delne spaudė mobilųjį telefoną. Išties šiąnakt ji nesudėjo bluosto. Vakar su lagaminu atsidūrė prie Aušros buto durų, paskui ilgai verkė į popierines nosinaites, mėtydama jas čia pat po kojom. Kai jų nebeliko, gausiai drėkino draugės ištiestą virtuvinį rankšluostį, atsiduodantį pastovėjusiu sviestu. Aušra klausėsi, bandė patarinėti, bet greitai nutildavo, užgožta pagarsėjusios raudos. Prieš vidurnaktį pradėjo slapta žiovauti, trumpam išėjusi persirengė chalatu. Pro iškirptę griuvo jos įstabus biustas. Ugnė prisiminė, kad į jį pirmiausia ir atkreipė dėmesį. Tuomet su Andriumi sėdėjo lauko kavinėje. Aušrą pamatė iškart – ilga beveik žemę siekianti medvilninė suknelė įmantriais rytietiškais raštais varžė jos kojas, tačiau suteikė daug laisvės krūtinei. Su kiekvienu žingsniu krūtys liulėjo, veržėsi ištrūkti, tarytum būtų gyvos, Aušrai nepriklausančios kūno dalys. Ugnė žiūrėjo į jas akių neatitraukdama. O Andrius tada pasakė:

– Visos moterys truputį lesbietės.

Pro priešais esančios laiptinės duris pradėjo birti žmonės, kaskart vis dažniau atsidarinėjo durys. Ant sienos kabantis apskritas baltas laikrodis su „Unicolor“ firmos ženklu rodė 7.15. Aušra virtuvėje tarškino puodeliais. Pakvipo kava ir kiaušiniene su šonine. Skausmingai susitraukė skrandis.

– Ugne, pusryčiausi? – draugė šūktelėjo pro praviras duris.

Ugnė stipriai suspaudė akių vokus, kad tik neišsiduotų. Mažiausiai dabar norėjo ką nors suvalgyti, dar mažiau – su kuo nors kalbėtis. Nors ką ji sau meluoja. Andriaus skambučio laukia kaip išganymo. Paskambins ir bus aišku, kaip toliau gyventi. Nes šio kabėjimo tarp dangaus ir žemės, nors ne – tarp vieno pragaro ir kito niekas nenusipelnė. Pakabinta kaip užmiršta skalbinių virvė – kitados naudinga, vėjyje skalbinius iki sausumo supanti, o dabar dulkių nupilkinta, visų pamiršta, belaukianti, kol nurėš kas nors pro šalį eidamas ir numes po kokiu krūmu ar ant šiukšlių krūvos.

Ostatki byloj roskašy*, – prisiminė ir balsiai pakartojo mėgstamą mamos frazę.

„Na ir reikėjo vakar man taip pratrūkti“, – keikė save. Nuo nemigos galvoje dūzgė spiečius mašalų – įkyrių minčių, kaltinimų, savigraužos. Reikėjo patylėti kaip visuomet, paverkti vonioje į rožinį rankšluostį. Tada perstatyti buteliukus, kad jų padrikas chaosas taptų idealia tvarka. Ir vėl viskas būtų kaip buvę. Jie būtų susėdę prie praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį menančio stalo aptrupėjusiais kampais, tylėdami būtų suvalgę vakarienę. Andrius būtų išplovęs indus, ji būtų žiūrėjusi pro langą į daugiaaukštį priešais, rankas sunėrusi skreite kaip jos senelė Zofija. Būtų jautusis sena ir pavargusi it grįžusi po lauko darbų. Berniukas oranžine striuke balkone būtų skaitęs knygą, susikėlęs kojas ant balkono turėklų. Vėliau jie būtų žiūrėję televizorių, kol pagal nematomą kažkieno įsakymą jį būtų išjungę, panardindami butą į nejaukią tylią. Lovoje būtų atsukę vienas kitam nugarą. Ir tik tada, kai jo kvėpavimas būtų išsilyginęs ir ramus šnopavimas liudytų pirmą miego fazę, ji būtų atsisukusi ir pirštų pagalvėlėmis, per centimetrą nuo jo odos, ant nugaros rašiusi laiškus.

Kai atmerkė akis, ne iškart suprato, kad buvo užmigusi. Jau temo. Laikrodis rodė 7.15. Atoslūgio bangos mėtė priešais esančio daugiaaukščio gyventojus atgal į jų gyvenimus. Laikas sustojo žemė nesisuka erdvės nėra tai ką aš čia darau? – viduje į gabalus dužo Ugnė, prakaituotame delne vis dar spausdama mobilųjį telefoną. – Jei jis man paskambins per dešimt sekundžių aš pas jį keliais atšliaušiu (vienas!) nuo Pilaitės iki jo suknistų Karoliniškių (du!) atsigulsiu kryžiumi prie jo buto durų (trys!) ir gulėsiu tol kol jis duris atidarys ir įsineš mane vidun (keturi!) pats ant kryžiaus atsiguls ir tada nebebus nei laiko nei erdvės (penki!) ir žemė suksis kažkur už mūsų tartum mus pamiršusi (šeši!) laikrodžiai savo rodyklių čiuptuvėlius judins ne mums (septyni!) saulė kils ir leisis švies ir ges lyg tarp kitko mums to nepastebint (aštuoni!) tik mes nukryžiuoti lauksime pačios pabaigos (devyni!) visą amžinybę kol ir pati amžinybė baigsis (dešimt!!!). Telefonas laisvojo skriejimo trajektorija tarsi sulėtintam kine judėjo klampia aliejaus mase tapusioje erdvėje sienos link. Tarsi šviesos pliūpsnis į akis rėžė skambutis. Ore gardžiai pakvipo apelsinais. „Taip, tai jo kvapas“, – staiga suprato ir nudžiugo Ugnė. Puolė gaudyti aparato. Apelsinų kvapas stiprėjo, į visas puses skriejo mobiliojo dalys, skambutis žagtelėjęs užgeso. „Daugiau nieko nebebus, daugiau nieko nebebus“, – tiksėjo sieninis laikrodis. Už lango purvinu vašku tirpo dar viena diena.

 

* Buvusios prabangos likučiai (rus.).

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.