Eilėraščiai

Lapė

 

Princesė nešioja

oranžinius auskarus

ir tamsų maišą,

kuriame laiko savo lobius.

Kartais pasakoja:

 

- Tai kosmetika, kurią man

nupirko tėtis. Tai cigaretės,

kurių pasiimu iš vyresnės sesers.

Tai sidabras, kuris liko

po mamos, jinai jį nešiojo,

kol mirė.

- O čia, – klausiu, – kas čia nuotraukoje?

- Mano draugės, – atsako, -

jos nekenčia manęs dėl

auksinių plaukų ir juodų apatinių,

kurių neturi nė viena iš jų.

Mano bičiuliai, jie pasiruošę

suplėšyt mane į gabalus

už visą tą vasaros drėgmę,

kuri šyla mano

širdy.

 

Kokia poezijos esmė?

Rašyti apie tai, kas visiems seniai žinoma.

Kalbėti apie dalykus, kurių mums trūksta,

įgarsinti mūsų nusivylimus.

Kalbėti taip, kad kiltų

pyktis ir meilė, pavydas, neapykanta

ir užuojauta. Kalbėti

po mėnuliu, kuris kabo

virš tavęs, spausdamas visu savo

geltonu aidu.

 

Kiekvienos suaugusios moters

viduje yra šis mechanizmas,

ši saldi melodija,

kurią galima išgirsti tik

perlaužus širdį,

kurią, tik perlaužus širdį,

galima nutildyti.

 

Vidinė akių spalva

Štai ant universiteto laiptų sėdi moteris,

kuriai nebus nė trisdešimties,

ir rūko „Camel“.

Po lietaus,

šluostydamasi odą,

tokią perregimą, jog po

ja matyti jūržolės ir smėlis,

ji galvoja – štai ir vėl iš dangaus byra

šalti peiliai, sidabro vinys,

ir mirtinai sužeidžia sraiges,

kurios krenta, perkirstos pusiau,

nelyg kryžiuočiai Palestinos smėlynuos.

 

Reikia ilgai kalbėti,

iššnabždant ir ištariant

skirtingus žodžius bei įvairių daiktų pavadinimus,

kad oras aplink ją

neatrodytų toks tuščias.

Pabudę

visi jos vyrai

prideda galvas prie laikrodžių

tarsi geldelių

ir klausos, kaip tolimuos ežeruos

drumsčia vandenį

didžiuliai vėžliai.

 

Ir net nepaskambinsi jai reikalui esant;

nes kartais verta numirt, kad suprastum,

jog tai ir buvo gyvenimas,

nes kartais verta užmerkti vokus, kad išvystum,

kurioje sapno pusėj esi;

ir pasikeitus orams vėl pakyla spaudimas,

nuo kurio trūkinės kapiliarai

atsitiktinių drugelių akyse,

ir taps šiltesnė jos oda,

nuo kurio vanduo jos čiaupe ir induos

virsta krauju

ir ji vėl visą dieną negali

nei užsiplikyti arbatos,

nei išsivirti kavos.

 

 

– 

 

Upės visad ją perkeičia,

kiek jų beperplauktų,

jos apsupa ją laukimu bei ramybe,

ir tyla ši nusėda joje, ir trunka ilgai.

 

Upės kartoja jos įprastus judesius,

sušildo ją smėliu, druska ir nendrėmis,

teka palei ją į pietus be įtampos, nerimo,

ir oras virš jų kartokas kaip lapai, kaip šiltas medus.

 

Upės visad atima iš jos ramybę,

ir ją liūdina žiotys su nuskendusiom baržom,

jai gaila žvejų virš naktinio užutėkio,

benamių paukščių virš šlapių paplūdimių.

Tada ji neranda sau vietos

ir klausos rėksmingų paukščių balsų,

ir pilvu lyg šiltu mėnuliu

jaučia artėjančius potvynius.

 

Ji panaši netgi į šį vandenį kažkuo,

kažkuo jiedvi panašios su tamsia tėkme.

Man rodos, ji daug ko iš jos išmoko –

išnyksta kartu su ja,

grįžta kartu su ja.

 

 

–

 

Štai ir vėl aš rašau apie ją,

pasakoju apie balkonus

ir jos naminius pokalbius.

 

Štai prisimenu, ką ji

slėpė nuo manęs,

ką laikė tarp puslapių

antologijose su visais tais prakeiktais poetais,

kurie uoliai gadino

mums gyvenimą.

 

„Praeitą vasarą, – kalbėjo ji, –

kažkas atsitiko mano širdžiai.

Ji ėmė dreifuoti, lyg laivas,

kurio komanda išmirė

nuo karštinės.

Judėjo mano kvėpavimo gelmėje,

pagauta srovės,

puolama ryklių.

 

Aš jai sakiau:

širdie, širdie, jokios burės nei lynai

tau nepadės.

Žvaigždynai kabo per aukštai,

kad parodytų kelią.

Širdie, širdie,

per daug vyrų

samdės į tavo komandas,

per daug jų išlipdavo britų uostuos,

ir pragaišino jų sielas

žalia alkoholio ugnis.“

 

Taip ir aš –

prisimenu jos blauzdas, dėl kurių galėjau

muštis iki kraujo,

ir kartoju kaip ji:

širdie, širdie,

serganti karštine,

sveik greičiau,

taisykis,

dar tiek deginančios meilės mūsų laukia,

dar tiek nuostabių tragedijų

paslėpta nuo mūsų atviroje jūroje.

Širdie, širdie,

man taip džiugu klausytis,

kaip tu daužaisi,

panaši į lapę –

pagautą,

bet neprijaukintą.

 

Vertė Mila Monk