Dviračiu po Lazdijų ir Druskininkų apylinkes

Lazdijų rajonas, ypač Veisiejai, man pažįstami nuo vaikystės. Ten kone kiekvieną vasarą važiuota atostogauti. Per tą laiką keitėsi epochos, pamažu augdamas ir bręsdamas, įgydamas patirties keičiausi ir aš pats. Tačiau šio krašto miškai ir ežerai, pakerėję prieš daugelį metų, visada veikė ir dabar tebekelia sentimentų. Tad šis pasakojimas apie keliones po Lazdijų rajoną – ne tik 2013 m. vasaros prisiminimai, bet ir galbūt labiau reminiscencijos, fiksavimas to, kas paliko įspūdį seniau ir kaip viskas pasikeitė dabartiniais laikais. Apie šias keliones kadaise pasakojau Laisvojo universiteto (LUNI) paskaitoje, kilo mintis jas plačiau aprašyti ir publikuoti. Dabartinė Lietuva vis dėlto dar mažai mums patiems pažįstama.

 

Po ilgesnės pertraukos iš Vilniaus į Veisiejus vykau autobusu. Kelionės kaina išties pakilusi, bet ką jau padarysi. Vasaros pabaigos diena buvo graži ir saulėta. Nuvažiavau be nuotykių. Pirmąją kelionės dieną buvo sprendžiami labiau buitiniai klausimai, pas kurią tetą nakvoti ir kaip planuotis laiką. Aišku, pavaikščiojau po miestelį, nuėjau į parką, prie ežero, bet už nieko ypatingo akys neužkliuvo.

Kadangi daugiausia atostogų laiko praleidau Veisiejuose, galiu pasakyti tik tiek, kad šis miestelis tarp ežerų su bebokšte klasicistine Šv. Jurgio bažnyčia (beje, labai gražiai apšviečiama nakčia) ir pastaruoju metu gražiai sutvarkytu senu parku vis labiau traukia turistus. Apie šios vietovės žavesį rašyta ir seniau. Norėtųsi pasidalinti Petro Klimo, aplankiusio Veisiejus per Pirmąjį pasaulinį karą, mintimis: „Reikia pasiryžti pamatyti tą Dzūkijos žiedą, ir jūs atsižadėsite visų Šveicarijų ir Italijų“ (Petras Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų leidykla, 1990, p. 60–61). Negaliu iš principo nesutikti su šio Lietuvos valstybingumo kūrėjo nuomone. Gražiausi vaizdai miestelyje turbūt nuo tilto į abi Ančios puses. Rugpjūčio pabaigoje saulėlydžiai ežere būna išties įspūdingi. Kita vertus, sunku ką išskirtinesnio pasakyti, kai žinomas kone kiekvienas kampelis. Tad pasakojimas bus daugiau apie keliones po Lazdijų rajoną ir gretimą Druskininkų savivaldybę.

Kelionės prasidėjo kitą dieną. Sėdau ant dviračio (gal 40 metų senumo ir ne kartą man pravertusio) ir tradiciškai nuvykau į Kapčiamiestį, esantį už keliolikos kilometrų. Šiaip sunku ką ir papasakoti apie miestelį, kuriame jau daugybę kartų lankytasi. Tiesiog tokia tradicija: nuvažiuoti iš Veisiejų iki Kapčiamiesčio ir atlikti kai kuriuos ritualus. Kelias ne itin pavojingas, vaizdai gražūs. Netrukus pasiekiau miestelį. Viskas atrodė kaip ir prieš keletą metų – centre stovi Dievo Apvaizdos bažnyčia, pastatyta (sic!) 1956 m., ir paminklas Emilijai Pliaterytei, taip pat kuklus atminimo kryžius pokario partizanams. Bet visgi kai kas pasikeitė – centrinė aikštė išgrįsta plytelėmis, medžiai nupjauti, nebėra vieno vargano pastatėlio. Vyksta vadinamasis euroremontas. Nesibaigiantis ir standartinis. Bažnyčią apžiūrėjau iš išorės (kaip architektūros objektas ji ne itin verta dėmesio), perėjau šventorių ir, pervažiavęs miestelį, nežinomu asfaltuotu keliu pasukau į kairę. Už kelių šimtų metrų nuo miestelio pamačiau tarybinių karių kapus ir aplankiau juos. Antkapiai – standartiniai, bet aplinka gražiai sutvarkyta. Du beržai palei centrinį paminklą atrodė gana simboliškai. Apsisprendžiau vykti tuo nežinomu keliu, kuriame nebuvo jokių aiškių užrašų ar rodyklių, pagalvojęs, kad pasiklysti nebus įmanoma, vis tiek iš Lazdijų rajono neišvažiuosiu, nes buvo aišku, kad Baltarusija ir Lenkija yra kitoje pusėje. Nuvažiavęs gal kokius devynis kilometrus pagaliau sutikau žmogelį, kaip ir aš, minantį dviratį. Jis papasakojo, kad šis kelias veda į Leipalingį, o ties Viktarina (beje, oficialus šio kaimo pavadinimas – Viktarinas) pasukus netoli bus ir Veisiejai. Žmogus (akivaizdžiai – stikliuko mėgėjas) pasakojo, kaip jam kadaise pavykę pasiklysti nuosavame miške ir tik išsimiegojęs po egle susiorientavęs. Papasakojo ir kitų istorijų, daugiausia apie savo gimines, ypač tuos, kurie gyvena Vilniuje. Po kiek laiko išsiskyrėme.

Pasiekiau Viktariną. Joje išties nedaug ką galima pamatyti – kryžius, prie jo pasodintos gėlės, keli namai ir ežeras. Kadangi viskas buvo jau aiškiau, galėjau leisti sau tiesiog pasigėrėti gamtos vaizdais, pafotografuoti. Grįžau į Kapčiamiestį ir atlikau ne pirmus metus daromus ritualus. Pirmas iš jų – atiduoti pagarbą Emilijai Pliaterytei, aplankyti jos kapą ir paminklą. Pamenu, kaip dar prieš visus remontus atrodė antkapis, gerai, kad pamažu jis buvo restauruotas, sutvarkyta ir senųjų kapinių aplinka. Atlikau ir antrąjį tarsi privalomą veiksmą – kampinėje miestelio parduotuvėje nusipirkau ledų. Beje, tokių Vilniuje nesu matęs, nors jie ir lietuviški.

Grįžau į Veisiejus. Pavargęs, bet smagiai nusiteikęs. Nors buvo vėlu, suspėjau dar nusimaudyti Ančioje. Tiesa, maudykloje mane aplojo ruda kalaitė Pupa. Suskaičiavau, kad dviračiu sukoriau apie 50 kilometrų.

 

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Kita diena prasidėjo keistai. Nakčia smarkiai palijo. Tad dėdė nusprendė pagrybauti, o aš taip pat neatsisakiau vykti kartu. Tai ne tik malonumo suderinimas su nauda, bet ir pasijutimas tikru veisiejiškiu. Juk tai – daugelio vietinių papildomų pajamų (kartais netgi pagrindinis pragyvenimo) šaltinis. Miškas pasirodė gana gausiai lankomas grybautojų. Dėdė, sutikęs ir pakalbėjęs su pažįstamais, vėliau papasakojo, kad šie žmonės anksti keliasi, prigrybauja, „laimikį“ nuvalo, parduoda, nusiperka alaus ir jo truktelėję vėl eina „į trasą“. Taip ir parduoda po du, o gal net tris kartus per dieną tuos kremblius (taip juos vadino Vaižgantas). Voveraičių po lietaus buvo gausu. Taigi, nemažai pagrybavę grįžom.

O po pietų ryžausi dviračiu keliauti į Vainežerį. Kapčiamiesčio kelias buvo gana ramus. Niekas nežadėjo jokių nemalonių staigmenų. Netrukus pasiekiau Vainežerio dvarvietę bei parką ir vėl, kaip ir seniau, nustėrau: kokia ramybė, koks ežero grožis! Nors esu ten buvęs ne kartą, nesilioviau spragsėti fotoaparatu, fiksavau medžių muziejaus eksponatus: šimtametes liepas ir kitus medžius, kurie palikti nudžiūvę ir apsamanoję, kai kurie guli išvirtę ir kuria magiškus reginius. Visiems nemėgstantiems užsisėdėti namie rekomenduočiau ten nukeliauti. Tiesa, ketindamas aplankyti Vainežerio (Okopkų) piliakalnį (karinius įtvirtinimus) suklydau: patikėjau užrašu ir gal pusvalandį praradau kemsyne ir purvyne tąsydamas dviratį. Klajonės pasibaigė sugrįžus atgal. Bet prieiti įtvirtinimus reikėjo kitu keliu – visgi pavyko prie jų nusigauti. Aišku, žiemą pasiekti piliakalnį buvo paprasčiau. Gerai nuteikė gražiai sutvarkyta archeologinio paminklo aplinka. Tačiau jau ėmė kauptis lietus. Čiupau dviratį ir myniau atgal. Parko gale dar sykį apžiūrėjau besimeldžiančios Emilijos Pliaterytės paminklą, kurį 2008 m. sukūrė skulptorius Evaldas Pauza. Dėl šio realistinio kūrinio tebevyksta diskusijos. Bet kuriuo atveju paminklas atrodo kaip gyvas, ir nors žinai, kad jis ten stovi, vis tiek krūpteli, kai pamatai klūpančią sukilėlę. Šis kūrinys daro įspūdį.

Išsukau iš Vainežerio ir toliau myniau plentu. Lijo, buvo jau sutemę. Aišku, be jokios lempelės, be jokios šviesą atspindinčios liemenės važiuoti nebuvo labai smagu. Bet rizikos nejaučiau. Džiaugiausi dar sykį nukeliavęs į magišką vietą.

 

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Kita diena ne itin įsiminė. Tiesiog aplankiau įspūdingą Paveisininkų piliakalnį. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į Veisiejo ežerą ir apylinkes. Kadaise piliakalnis buvo visai užžėlęs, dabar jau prie jo padarytas puikus priėjimas, nutiestas medinis takelis per pelkę (pamenu, kaip tempiausi dviratį, slidinėjau ant patiestos, tačiau jau gerokai įmirkusios lentos), sutvarkyta aplinka. Tyku ir ramu.

 

2013 m. rugpjūčio 23 d.

Kitą dieną vėl vykau į popietinę kelionę. Šįsyk tikslas buvo Šlavantai. Kračiausi savo dviratuku per žvyrkelį. Nepaisant nuolatinio „masažo“, kelionė buvo saugi, nepralėkė veik nė vienas automobilis. Pirma pravažiavau Avižienius. Žvelgiant darėsi nejauku. Liūdna, kai buvusi mokykla stovi užmūrytais langais. Bet kaimas dar gyvas, veikia parduotuvė. Paskui asfaltuotu keliu pamažu pasiekiau kelionės tikslą – Šlavantus.

Šlavantai – ne miestelis, o tiesiog keleto namų kaimas ant kalno. Net parduotuvės ten nėra. Tiesa, yra labai gražus vaizdas į Šlavanto ežerą. Teko ten nusimaudyti, o ant lieptelio dar pafotografuoti. Paskui aplankiau Šlavantų Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčią Gegutės kaime. Ji žymi dėl kunigo disidento Juozo Zdebskio veiklos, bet iš išorės – ne itin išvaizdi. Visgi perstatyta iš kluono… Prieš keletą metų jos bokšte lizdą buvo susisukusios vapsvos. Šįkart jų nemačiau.

Grįžau į Veisiejus. Miestelis palydėjo vasarą. Parke vyko koncertas, truputį jo pasiklausiau. Dainas plėšė Rasa Kaušiūtė. Gal ir talentinga dainininkė, tačiau man bent jau didesnio įspūdžio nepadarė. Bet nesu muzikos specialistas.

 

2013 m. rugpjūčio 24 d.

Kelionės dviračiu nebuvo tokios jau tolimos. Visgi šeštą atostogų dieną sumaniau pasivažinėti tolėliau. Suplanavau kelionės maršrutą: Veisiejai–Šventežeris–Seirijai–Leipa-lingis–Veisiejai. Į Šventežerį vykau apie 14 kilometrų prastu keliu (tiesa, paskui jis pagerėjo). Įsiminė kalniukai ir kaip visada nuostabūs Dzūkijos vaizdai – nuolat juos prisimenu. Aplenkiau arklio traukiamą vežimą su senyvu vyru ir keliomis močiutėmis, važiuojančiais į mišias. Tokį vaizdą Lietuvoje jau retai kada pamatysi. Pasiekiau miestelį. Manding, ten niekas per daug nepasikeitė nuo 2007 m. Kukli, bet savaip įspūdinga ryškiai geltona istorizmo stiliaus medinė bažnyčia stovėjo atvira (kaip ir, beje, prieš septynerius metus). Miestelis buvo gana apmiręs.

Susirengiau vykti į Seirijus. Pamąsčiau, kad pagrindinis kelias gana pavojingas, juo nuolat lekia sunkvežimiai, judėjimas didelis, todėl reikia nukirsti kelio ruožą. Šventežerio gale pasukau dešinėn ir kelis kilometrus myniau žvyruotu keliuku. Pagaliau įvažiavau į asfaltuotą kelią, automobilių jame buvo nedaug. Pamačiau nuorodą į Kryžių koplyčią ir nuvykau pasižiūrėti – išvydau šiuolaikinį kulto pastatą. Pasirodo, ten dar Rusijos imperijos gyvavimo metais buvo maldininkų lankoma vieta, vėliau pastatyta koplyčia, bet XX a. septintajame dešimtmetyje ji buvo sunaikinta, dabar atkurta. Netoli tyvuliuoja Dusia. Šalia koplyčia, kryžiai, paplūdimys. Atrodė kažkaip neįprastai. Atkreipiau dėmesį į lentą, skelbiančią, kad dalis paplūdimio – koplyčios teritorija. Sukėlė šypseną kai kurie perspėjimai. Esą ten „draudžiama kurti laužą, kepti šašlykus“ (o kūrenti kepsninę ir kepti dešreles galima?), draudžiama ir „išsirengus gulėt“ (o išsirengus stovėt?). Bet ne visas paplūdimys priklauso koplyčiai, tad nusprendžiau atsigaivinti. Persirengiau, bet į ežerą įbridęs suvokiau, kad nusimaudyti bus sudėtinga. Ežero dugnas išties prastas: vienos žolės, tad teko sėsti ant dviračio ir vėl patraukti į kelią. Netrukus pamačiau stendą su žemėlapiu. Pasirodė, kad vykstu ne į Seirijus, o į Metelius. Pasidžiaugiau, kad visgi išklydau iš kelio, nes norėjosi aplankyti šią vietovę. Apžiūrėjau Metelių regioninio parko informacijos centro pastatą. Jis buvo uždarytas remontuoti. Iki miestelio buvo netoli. Jis pasirodė gyvas, smagus. XIX a. pradžios klasicistinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia – visai simpatiška, gaila, į vidų įeiti nepavyko. Pamačiau mergaitę su riedučiais, kuri vaikišku vežimėliu vežėsi maišus. Paklausiau, kur paplūdimys. Ji paaiškino. Pasiekiau Metelių ežerą ir persirengęs puoliau į jį. Diena buvo nešalta, tačiau vėjuota. Bangos kaip jūroje, bet buvo smagu. Pamažu palikau tą mielą miestelį ir patraukiau į Seirijus. Pakeliui mačiau du ąžuolus: Širvintų ir Širvintų drevėtą. Abiem maždaug po 300 metų.

Pasiekiau Seirijus. Išties sena gyvenvietė. Kadaise, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, ji buvo Prūsijos karaliaus nuosavybė, ten gyveno daug evangelikų reformatų. Bet vėliau – apie XIX a. pabaigą – jų beveik neliko. Seirijų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – suremontuota, bet „patobulinta“ plastikiniais langais ir durimis kaip kokia Vilniaus ledo arena. Kas sugalvojo ir leido taip darkyti paveldą, vargu ar galima tikėtis atsakymo. Šventoriuje pamačiau paukštytę, ją pavyko nufotografuoti, paaiškėjo, kad tai – pilkoji musinukė. Iš Seirijų vykau į Leipalingį. Tai buvo apie šešiolikos kilometrų kelio ruožas, o automobilių lakstymas jame priminė lenktynes. Išties keista – kraštas turi demografinių bėdų, tačiau sekmadienį eiliniame plente juntamas toks didelis judėjimas. Mačiau ir vėjo jėgaines, gaminančias elektros energiją. Man jos pasirodė kiek nejaukiai.

Pasiekiau Leipalingį. Įdomus miestelis. Jame daug kas istorijos požiūriu susipynę. Ten yra ir dvaras, ir netgi daugiabučių kvartalas. Kone visa Lietuvos istorija atsispindi centrinėje aikštėje: klasicistinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, paminklas kovoms už Nepriklausomybę, tarybinių karių kapai. Paskui apžiūrėjau dvarą kitoje miestelio pusėje. Jis remontuojamas už ES lėšas, tad fotografuoti buvo sudėtinga, nes pastoliai jokios estetinės vertės nesuteikė. Sako, Veisiejuose irgi jau trečius metus restauruojamas dvaro flygelis.

Aplankęs Leipalingį, grįžau ne tiesiai (nes Veisiejų–Lazdijų kelias be galo užkimštas mašinų, todėl nesaugus), o per Viktariną. Lydėjo gražūs apylinkių vaizdai, tiesa, kelias ilgą laiką buvo nekoks. Bet po kiek laiko žvyrkelis baigėsi ir buvo galima ramiai važiuoti asfaltu. Sugrįžau į Veisiejus. Numinta 70 kilometrų, o gal ir daugiau. Buvau gana laimingas, nes galėjau palyginti kelis miestelius, pamačiau Dusią, Metelius, sužinojau, kokios mano ir dviračio galimybės.

 

2013 m. rugpjūčio 25 d.

Kitą dieną jau nekeliavau dviračiu. Ne todėl, kad jaučiausi pavargęs. Tiesiog nusibodo kasdien važiuoti, žiūrėti į kelią, leidau sau paskaityti. Po pietų nusibodo gulinėti su knyga ir patraukiau prie Vernijo ežero išsimaudyti. Ant lieptelio prie ežero pamačiau kai kuriuos kelionių rezultatus: mėlynės ant kojų po kritimų ar nevykusių stabdymų, lipimų nuo dviračio. Nemažos, bet neskausmingos. Užgis…

 

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Priešpaskutinę atostogų dieną be didesnio entuziazmo sumaniau pavažiuoti į Kučiūnus. Kelias – išties prastas žvyrkelis. Nelabai kas įdomaus yra Kučiūnuose. Buvo kadais medinė bažnyčia, bet ją prieš keletą metų nugriovė ir pastatė naujovišką, nuo kurios sėkmingai tebebyra tinkas. 2007 m. byrėjo, lupasi ir dabar.

Žinojau, kad už kelių kilometrų telkšo Zapsio ežeras, yra sentikių ir tarybinių karių kapai, bet juk ten buvau ir vargu ar kas tenai galėjo itin pasikeisti. Tad ketinau greit grįžti, bet nuėjęs į parduotuvę telefone pamačiau dvi žinutes, sveikinančias atvykus į Lenkiją. Paklausiau pardavėjos, kur Lenkija, ji pasakė, kad ten, už parduotuvės, už 50 metrų. Taigi, pasileidau ta kryptimi. Aišku, Lenkija buvo ne už 50 metrų, bet netoli. Dviračiu toliau vykau laukais, per miškelį, kol pamačiau išlikusią sieną žymėjusią proskyną. Viena koja Lietuvoje, kita – jau Lenkijoje, viena gervuogė lietuviška, kita – lenkiška. Galiausiai radau normalesnį kelią ir pro Balandžio ežeriūkštį, skiriantį abi valstybes, pasiekiau kaimyninę šalį. Paklausiau žemę dirbančio senolio, kur yra ežeras. Jis įsidėjo klausos aparatą ir ėmė aiškinti. Pasirodė, kad jis – Lenkijos lietuvis, bet daug ką ir lenkiškai kalbėjo. Sakau, man ežero visiškai lenkiško reik. Paaiškino. Bet ne visai taip supratau ir praradau gal kokią valandą mindamas Palenkės vaivadijos miškelių ir laukų keliais. Pagaliau sutiktų lenkakalbių pasiklausiau, o jie pasakė, kad jezioro w Ogrodnikach, tad nuvykau ta kryptimi. Atradau tą asfaltą, kurį minėjo žmonės, ir pavažiavau. Ta vietovė vadinasi Alnai (lenk. Hołny Wolmera), o kelias buvo baisiai duobėtas! Bet atkreipiau dėmesį, kad visgi vairuotojai kaip velniai Lenkijoje nelaksto ir dviratininką pralenkdami sumažina, o ne padidina greitį. Žodžiu, pasiekiau tą Alno ežerą, pūkštelėjau į gaivų vandenį. Ežeras buvo nemažas, bet jo krantas prastas – lelijynai, žolynai, sunku patirti didesnį malonumą. Pasiklausiau pro šalį važiuojančios dviratininkės gdzie Litwa, sužinojau, kad toli; neviliojo manęs planas vykti iki Lazdijų, tad grįžau taip pat, kaip atvykau. Pasiekęs įlindau į Balandžio ežeriūkštį; toliau myniau žvyrkeliu. Gaila, kad neturėjau nė zloto, gal būčiau parvežęs lauktuvių. Paskui jau be nuotykių grįžau į Veisiejus. Džiaugiausi, kad visgi smagiai pakeliauta. Palyginti su Lietuva, Lenkija man pasirodė tankiau gyvenama, joje daug daugiau dirbamos žemės. Beje, vėliau, skrisdamas lėktuvu, darsyk tuo įsitikinau. Tad gražių gamtos vaizdų ten nedaug.

 

2013 m. rugpjūčio 27 d.

Viskas turi pradžią ir pabaigą – ir mano atostogos Veisiejuose pasibaigė. Vykau namo dar neturėdamas užduočių, kurias būtina kuo skubiausiai atlikti. Bet jau skambino iš vienos redakcijos. Važiavau Vilniun per Druskininkus. Norėjosi bent trumpam pamatyti miestą, per kurį anksčiau nuolat vykdavome į Veisiejus. Nors Druskininkai yra pamėgtas Lietuvos poilsiautojų kurortas, jame buvau labai seniai. Žmonės dažnai pasakoja, kaip ten dabar gražu, įdomu, bet ir kontrastinga. Išties tai pasitvirtino. Miestas spindi ir žaliuoja, bet M. K. Čiurlionio paminklą parodžiusi mama su dukterimi pasakojo, kad Druskininkuose – didelis nedarbas, aukštos butų kainos.

Pasivaikščiojęs nuėjau į stotį, įsėdau į autobusą ir parvykau Vilniun. Išlipus stotyje sostinė pasirodė nemaloni. Žmonių minios, transporto grūstys, apgriuvę namai nesukėlė pozityvių emocijų. Bet prie visko priprantama.

Ką galiu pasakyti apie aplankytą kraštą? Patiko, kad buvusio gamtos ir architektūros grožio dar nesunaikino vis labiau įsiskverbianti komercija, kad piliakalnius ir kitas žymias vietas jau nesunku pasiekti, yra nuorodos, informacinės lentos, prie jų galima tiek pėsčiomis prieiti, tiek dviračiu privažiuoti. Žvyrkelius pamažu keičia asfaltuoti keliai, jų kokybė ne tokia kaip to plento, kuriuo teko važiuoti Alnų vietovėje Lenkijoje. Nemalonu, netgi skaudu, kad beveik visų ežerų pakrantės jau per daug paveiktos žmonių veiklos. Ant krantų pristatyta sodybų (vargu ar re-gioniniame parke tai legalu), daugybė valčių, aplink nemažai šiukšlynų. Net gražią nuotrauką padaryti sunku, nes visur trukdo naujai iškilę nenatūralūs objektai. Jau trūksta ramumos. Gerai, kad pamažu atsiranda naujų atliekų rūšiavimo konteinerių, deja, jie tebėra apytuščiai. Žmonės šiukšles rūšiuoti dar nepripranta.

Kaip ir visos Lietuvos provincijos, šio krašto ateitis neaiški. Demografiniai rodikliai ir tendencijos kol kas tokie, kad po kelių dešimtmečių, neįvykus radikalioms permainoms, galima laukti nemalonių pasikeitimų. Kad kasmet uždarinėjamos ir mažinamos mokyklos, nuteikia ne itin optimistiškai. Tačiau reikia tikėtis, kad kraštas išliks, išsaugos savastį ir toliau bus patrauklus ir savaip kerintis. Keliautojams linkiu aplankyti šias įdomias ir gražias Lietuvos vietoves. Nesigailėsite.