Vėjo malūnai
Įsivaizduokime, kad literatūroje yra trys ryškiausi keliai, kuriais gali eiti kūrėjas:
a) vienu keliu ėjo daugiausia ankstesnių laikų rašytojai sekdami sentimentaliosios literatūros tradicija. Šios literatūros tikslas – sujaudinti skaitantįjį. Einantis šiuo keliu rašytojas, norėdamas paveikti skaitytojo jausmus, suteikia tam tikrą emocinį krūvį romano ar apsakymo turiniui.
b) Kitas kelias, kuriuo pradėta eiti palyginti neseniai, – kurti literatūrą, kuri stengiasi paveikti vien žmogaus protą. Čia daugiausia praverčia kūriniui suteikiama forma, jo stilistika; turinys čia tėra antraeilis dalykas.
c) Trečias kelias, sakyčiau, patikimiausias, nors, matyt, sunkiausias ir painiausias, – rašyti literatūrinius kūrinius, visiškai aprėpiančius anksčiau paminėtus formą ir turinį; abu juos rašytojas, pasirinkęs šį kelią, turi laikyti daugmaž vienodai svarbiais. Štai tokie tiek stiliaus, tiek siužeto sprendimais pavykę ir todėl patrauklūs darbai dažniausiai ilgainiui pavadinami klasika ir yra arčiausiai tobulumo. Čia forma ir turinys vienas kito neužgožia, o sudaro vienovę.
Šiais laikais dažniausiai nueinama antruoju keliu; kūrinio forma pasidariusi svarbesnė už turinį, į jį žiūrima gana atsainiai – kalbu apie bendrą vaizdą, kurį galima susidaryti sekant kultūrinio pasaulio tendencijas (paskirų kūrinių neaptarsiu). Turbūt savaime aišku, kad literatūroje tiek pat tuščias yra turinys be formos, kiek ir forma be turinio. Vieno geram tekstui reikalingo dėmens iškėlimas virš kito yra taip pat ir didelė moderniosios kultūros yda. Prisidengdami dabar populiariu posakiu, kad viskas, kas galėjo būti, jau yra sukurta, menininkai leido sau užsižaisti kūrinių formomis ir platų meno lauką, kuriame tiek daug neišsenkančių galimybių, pavertė žaidimų aikštele.
Menas turi ne vieną funkciją, žaidybiškumas yra tik menkutė jo dalelė. Dabar viena didžiausių problemų literatūroje, o ir apskritai kultūriniame pasaulyje yra ta, kad užsižaidusio savo uždarame mažame pasaulyje menininko abejingumas žmogaus būčiai, vertybėms, jo dorybėms ir silpnybėms meno kūriniuose tapęs norma; apie pernelyg dekadentiškas nuotaikas juose tiesiog nekalbama. O toksai menas, menas, kuris slysta paviršiumi, netirdamas gilesnių vandenų, nustoja būti aktualus nepriklausomai nuo laiko; jo reikšmingumas išsitenka dabartyje – kintančioje ir greitai yrančioje laiko atkarpoje. Tai savaime nulemia ir kūrinio trumpaamžiškumą, ir jo turinio objektyvų nevertingumą, galų gale greitai išblėstantį menui neabejingos visuomenės dalies susidomėjimą juo. Galbūt tuo iš dalies galima aiškinti ir tai, kad visuomenės žavėjimosi objektas nuolat kinta – naujas išstumiamas dar naujesnio, nes pastarojo aktualumas dar nenuslopęs. Aš čia nekalbu apie vadinamąją reakciją minios, kuri arba vadovaujasi kitų nuomone, arba šiaip ar taip visados yra patenkinta tada, kai užtenka blizgučių, – kalbu apie žmones, kurie bent kiek nusivokia ir bent kiek domisi kultūra. Joks modernus kūrinys jų akiratyje neužsilaiko taip ilgai kaip, pavyzdžiui, XIX a. dėl to, kad dabar menininkai dažniausiai pristato stikliukais apkarstytą, bet savo esme tuščią meną. Aišku, tam turi įtakos ir šiuolaikinės visuomenės papratimas lėkti visur akis išdegus, bet kūrėjai neprivalo atkartoti tos nesuprantamos ir nereikalingos skubos savo darbuose.
Tuo menas ir yra pranašesnis už tikrovę, jame slypi jėga, galinti sulėtinti laiko bėgsmą tam, kuris į jį įsijaučia. Literatūroje ta jėga glūdi ne kūrinio formoje, o turinyje, nes čia sutelkta jo esmė ir tikslas. Skaitytojui geras kūrinys neišvengiamai užduoda klausimų, pažadina įvairių pajautų ir kuriam laikui padaro imlesnį įspūdžiams, o stebint pasaulį laikas sulėtėja. Panašiai yra ir su muzika: mes žavimės ja, nes ji daro poveikį, ūmai mums sukyla kokie nors jausmai, nelygu kokį įspūdį daro klausoma kompozicija. Aišku, vizualiajam menui turinys turbūt turi mažiausią reikšmę, čia daug svarbesnis yra darbo apipavidalinimas, nes dailės kūriniai pirmiausia veikia regą.
Distancija, skirianti kūrėją ir skaitantįjį, literatūroje ypač išryškėja XX a. Turbūt priežastys aiškios: pasauliniai karai, sunaikinę palyginti taikų žmonijos sambūvį, ideologijos, lėmusios dviejų polių atsiradimą, ir tironai, persekioję kitaminčius. Dargi paminėtina krikščionybė, praradusi savo reikšmę Vakarų pasaulyje. Į religiją, anksčiau teikusią tikinčiam žmogui malonų, mąslų nusiraminimą ir leidusią gyventi su neabejotina amžinojo pasaulio viltimi, pasidarė veik neįmanoma žiūrėti kitaip, nei žiūrima į liūdnai rymantį, susimąsčiusį žmogų linksmybės apimtoje draugijoje: šiek tiek pajuokiamai, šiek tiek užjaučiančiu žvilgsniu, su švelnia pašaipa, kuri kartais kiek prislopinama vis dar juntamos pagarbos.
Visai nekeista, jog distancija istorijos reiškiniuose vienu ar kitu būdu dalyvaujantiems kūrėjams reikalinga tam, kad būtų galima truputį atsiriboti nuo skaudžiai išgyventų patirčių ir kad kūryboje jie išvengtų ne visada reikalingų jausminių kraštutinumų. Apskritai distancija nėra peiktinas dalykas, bet šiuolaikinė mūsų literatūra kažkodėl ėmėsi primygtinai mėgdžioti tokį santūrų kūrėjo santykį su tikrove. Tačiau dabar žmogus nėra priverstas gyventi kritinėmis sąlygomis, nuolat balansuoti ant mirties ribos, todėl ciniškas rašytojo požiūris į buitį ir kasdienybę virsta mažyčiu farsu, juoba kad pats rašytojas priverstas toje buityje būti, joje nuolat suktis, ja nori nenori užsiimti. Paniekinamas žvilgsnis į rutinoje paskendusį šiuolaikinį žmogų netgi graudina, nes tai būtinybė, kurios pastarajam sunku išvengti.
Tokia pozicija turi trūkumų ir vienas didžiausių – visiškas moralinės atsakomybės neturėjimas. Dabar, atrodo, gana populiaru tikėtis, kad amžinai melancholiškas veidas ir aklas vertybių, tikrovės ir kt. neigimas vos ne savaime kuriantįjį paverčia intelektualesniu, brandesnės dvasios žmogumi. Bet tai netiesa – nejautrus rašytojas niekada neprilygs tokių pat gebėjimų kūrėjui, mokančiam dar ir stipriai jausti, nes toks jis atveria savo kūrybai aukštesnes sferas, o, pastebėdamas žmogų, įdėmiau žvelgdamas į jo esybę, gali kūryboje iškelti nemarius būties klausimus, ieškoti į juos atsakymų ir taip suteikti jai prasminį krūvį, kuris ir išlaiko rašytojo darbus aktualius. Tokiam rašytojui suprantamesni ir kito dvasiniai išgyvenimai, žmogiškosios būties tragedija, o negebėjimas įsijausti į mažo žmogaus būtį rodo, kad kūrėjui stinga taip reikalingo jautrumo ir supratingumo; šitai savaime nulemia kūrinių trumpalaikiškumą, nepagavumą ir jų turinio paviršutiniškumą, vienplotmiškumą. Be abejonės, tokį menininką kartais gelbsti šokiravimo elementas kūrinyje – jis sukuria iliuziją, kad toks menas yra prasmingas ir giliamintiškas, nors neretai jame, be menininko noro būti pastebėtam, jokio kito tikslo nėra. Žinoma, kas nors gali imti ginčytis ir sakyti, kad kūryba pirmiausia reikalinga pačiam rašančiajam. Gali būti, bet šiai minčiai man sunku pritarti. Jei žmogus nusprendžia dalintis savo kūryba, ji neturi būti vien saviraiškos būdas. Joje turi būti kažkas daugiau, ir visų pirma – gebėjimas žiūrėti į pasaulį, esantį už asmenybės ribų.
Galima manyti, kad cinizmas nėra toks blogas šiais laikais, bet prisiminkime, kaip lietuvių literatūra vystėsi. Čia, matote, ir visa problema – mūsų literatūra vystėsi nenuosekliai, netolygiai, su pertrūkiais ir netikėtais šuoliais. Kad ir iš kaimiško realizmo kone iškart, kone vienu šuoliu įpuolame į modernizmą. Lietuvių literatūroje dėl to plyti milžiniški tyrlaukiai, neištyrinėti plotai, užmiršti dėl kažkokios naivios, vaikiškos pastangos prisivyti, žūtbūt prisivyti kitus, kurie toliau už mus nuėję, bet nuėję savo kelią ramiai, be nekantrios ir nereikalingos, karštligiškos skubos.
Rimta literatūra niekada nebuvo plačiųjų masių interesų lauke, taip, tas tiesa, tačiau literatūra negali imti ir visiškai atmesti paprasto žmogaus egzistencijos dėl noro rasti naujų formų kūrybai. Literatūra, beje, turi du kraštutinumus: pernelyg afektuota kūryba patiria pavojų nukrypti į pamišėlio jausmingumą, o tobula, bet šalta, bejausmė forma gali, jei nesudaro sąjungos su santūriu jautrumu aplinkai, pavirsti kažkuo panašiu į istorinių įvykių aprašymus kronikose – ji nuobodi, įdomi labai nedidelei daliai žmonių, kuriuos domina tokia vangi, tačiau stilistiškai nepriekaištinga kūryba. Galbūt bejausmiai arba pernelyg sentimentalūs pasakojimai ir yra tai, kas atgraso nuo literatūros dalį skaitytojų. Negaliu pasakyti, ar šitai teisinga.
Apskritai visapusiškai geras tekstas smarkiai nelinksta į vieną iš šių dviejų jau minėtų kraštutinumų. Jis išlaiko pusiausvyrą, palikdamas patenkintą ir snobišką, ir paprastą, nereiklų skaitytoją. Galbūt nėra prasmės į šiuos pamąstymus rimtai žiūrėti vyresniajai kartai, aš nežinau, kiek jie išgyveno sovietų laikais, gal tas abejingas, kartais nenuoširdus tonas kai kurių iš jų kūrybai yra ir labai reikalingas, kaip kai kas neišsiverčia be perdėtai saldaus ir jausmingo tono. Bet aš tik norėjau pabandyti įrodyti, kad jaunesniajai kartai nereikia aklai eiti kitų dar visai neseniai pramintais takais, kad sukurtų gerų, o gal net genialių kūrinių, – kiekviena karta turi surasti savąjį kelią ir juo eiti tol, kol ją išstums jaunesnieji.
