Šventoji Palanga

Ak Šventoji, garbingoji Palanga… Žiemą laukiam, pavasarį laukiam, vėluojančią vasarą raginam ir strimgalviais neriam pajūrin lyg vaikai, taškynių pasiilgę. Nieko atsitiktinio – tai ne tik žodžių, vietovardžių sutapimas, susidūrimas, klaida. Daugelio lietuvių, kitų tautybių poilsiautojų vizijose Palanga – gyvenimo tarpinis, išties nepralenkiamas atsigaivinimu, įspūdžiais, malonumais uostas.

Nuriedėję, klaupiamės Šventojoj Palangoj, meldžiamės jos jūriškai sielai, sūriškam vandeniui ir druskingam iki ląstelių praninkančiam smėlėtam orui, apsirenkam aplinkui tarpstančias nuorūkas, butelių kamštelius, kitokias poilsiautojų liekanas ir atsiduodam saulės kutenimams.

Ak Šventoji Palanga, mes be tavęs nenurimsim, o tavęs neregėję mirsim, atgimsim, vėl svajosim, liteurus taupysim, norėsim tavin nukeliaut, šventu jūros vandeniu kojas apsiplaut ar bent apsišlakstyt, nes maudytis ne visai tyram vandeny baugoka.

Ženklai, simboliai prasmingi – Šalčininkų autobusų parkas nesuklydo pasikabinęs ranka rašytą maršruto lentelę: ŠVENTOJI PALANGA. Ji išties šventoji. Nepabaigsim šio rašto arba maldos žodžiu amen, nes Palanga – saulėtas, šniokščiantis, joduotas, taigi viskuo nuolatos gyvybingas langas į nurimusią arba raudančią jūrą ir pamariškas dausas.