Rašymas sau
Esė „Writing for Myself“ britų dramaturgas Haroldas Pinteris (1930–2008) parengė pokalbio su Richardu Findlateriu, išspausdinto žurnalo „The Twentieth Century“ 1961 m. vasario numeryje, pagrindu. Tekstas atskleidžia būsimojo nobelisto kūrybinės virtuvės ypatumus, leidžia retrospektyviai pasekti šio rašytojo savivokos ir literatūros kaip socialinės praktikos vertinimo raidą.
Haroldas Pinteris Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. 2006
Pirmą kartą į teatrą nuėjau, kiek pamenu, pažiūrėti [aktoriaus] Donaldo Wolfito Šekspyro pastatyme. Įkūnijusį karalių Lyrą mačiau jį šešis kartus, vėliau pats vaidinau vieną iš jo riterių. Iki dvidešimties, tiesą sakant, mačiau labai nedaug spektaklių. Paskui gausybėje vaidinau. Pusantrų metų Airijoje gastroliavau su [aktoriumi ir teatro vadovu] Anew McMasteriu ir aktoriavau daugybėje repertuarinių teatrų: Hadersfilde, Torki, Bornmute, Vitbyje, Kolčesteryje, Birmingame, Česterfilde, Verdinge, Palmersgrine ir Ričmonde. Maždaug devynerius metus buvau aktorius (Davido Barono pseudonimu) ir norėčiau dar pavaidinti. Neseniai atlikau Goldbergo vaidmenį savo „Gimtadienyje“ (The Birthday Party) Čeltname, ir man be galo patiko. Norėčiau dar kartą suvaidinti. Taip, mano kaip aktoriaus patirtis darė įtaką mano pjesėms – turėjo daryti, – nors man ir sunku tiksliai nurodyti kaip. Manau, neabejotinai išsiugdžiau tam tikrą kompozicijos, kuri, tikėsit ar ne, man labai svarbi, ir sklandaus dialogo jausmą. Aš neblogai nutuokiau, kas ankstyvosiose mano pjesėse užims publikai žadą, bet neturėjau žalio supratimo, kas ją prajuokins. Kai rašau teatrui, aš kone matau sceną, prie kurios esu pripratęs. Esu vaidinęs teatre su apskrita scena, ir darbas joje man labai patiko, bet rašyti pjesių būtent tokios formos scenai netraukia. Aš visada įsivaizduoju įprastą paveikslo rėmų formos sceną, prie kurios pripratau dirbdamas aktoriumi.
Visą tą laiką, kol vaidinau, rašiau. Ne pjeses. Šimtus eilėraščių – kokį tuziną jų verta perleisti – ir trumpus prozos gabaliukus. Daugelis pastarųjų parašyta dialogais, o vienas tekstukas buvo monologas, kurį vėliau perdirbau į skečą. Be to, rašiau romaną. Iš dalies autobiografinį, paremtą vienu mano jaunystės periodu Haknyje. Nebuvau pagrindinis personažas, nors jame esu užsimaskavęs ir aš. Bėda su romanu ta, kad jis apima pernelyg ilgą laiko tarpą, jame primaišyta daug stilių, taigi išėjo savotiškas kratinys. Tačiau knygoje panaudojau tam tikrą kalbėjimo manierą, kurią man pasirodė verta patyrinėti savo radijo pjesėje „Neūžaugos“ (Dwarfs). Toks buvo ir romano pavadinimas.
Iki 1957 metų pjesių nerašiau. Vieną dieną įžengiau į vieną kambarį ir pamačiau jame porą žmonių. Tai man įstrigo, ir aš supratau, kad vienintelis būdas suteikti tam išraišką ir išmesti iš galvos – draminis. Pradėjau nuo to dviejų žmonių vaizdo ir leidau jiems tęsti pokalbį. Tai nebuvo kažkoks apgalvotas persijungimas nuo vieno rašymo būdo prie kito. Gana natūralus perėjimas. Mano draugas Henry Woolfas to rašymo rezultatą – pjesę „Kambarys“ (The Room) – pastatė Bristolio universitete, o po kelių mėnesių – 1958-ųjų sausį – ji buvo įtraukta (naujai pastatyta) į universitetų teatro festivalį. Apie šią pjesę nugirdęs [kino ir teatro prodiuseris] Michaelas Codronas iš karto parašė man, klausdamas, ar neturiu keliaveiksmės pjesės. Buvau ką tik pabaigęs „Gimtadienį“…
Aš pradedu nuo žmonių, atsidūrusių tam tikroj situacijoj. Jokiu būdu nepradedu rašyti nuo kokios abstrakčios idėjos. Ir neatpažinčiau simbolio, jei ir išvysčiau tokį. Neįžvelgiu nieko labai keista pjesėje „Sargas“ ir visiškai nesuprantu, kodėl tiek daug žmonių ją priima būtent taip. „Sargas“ man atrodo labai tiesmuka ir nesudėtinga pjesė. Kaip mano pjesės gimsta? Atsakysiu kuo tiksliau. Aš įėjau į vieną kambarį ir pamačiau du žmones – vieną sėdintį, kitą stovintį – ir po poros savaičių parašiau „Kambarį“. Įėjau į kitą kambarį ir pamačiau du sėdinčius žmones, ir po poros metų parašiau „Gimtadienį“. Žvilgtelėjau pro duris į trečią kambarį ir, pamatęs du stovinčius žmones, parašiau „Sargą“.
Rašydamas aš negalvoju apie auditoriją. Tiesiog rašau. Žiūrovų atžvilgiu rizikuoju. Taip dariau nuo pat pradžių, ir tai, manau, pasiteisino – jei suvoki, kad esama žiūrovo. Jeigu nori ką nors pasakyti pasauliui, tau neduos ramybės tai, kad tavo pjesę pamatys vos keli tūkstančiai žmonių. Tokiu atveju reikėtų užsiimti kitkuo. Tapti tikybos mokytoju, o gal politiku. Bet jeigu neturi tikslo skleisti pasauliui kokios nors konkrečios žinios, atvirai ir tiesiogiai, rašyk kaip rašęs ir būsi visai patenkintas. Man visada keldavo nuostabą, kad kažkas išvis ateina žiūrėti mano pjesių, nes jų rašymas yra labai asmeniškas dalykas. Aš rašiau – ir teberašau – jas dėl savęs paties. Ir visiškas atsitiktinumas, jei atsiranda dar kokių bendrininkų. Pirmiausia ir galiausia ir nuo pradžios iki galo rašai dėl to, kad kažką nori užrašyti, turi užrašyti. Sau.
Aš įsitikinęs, kad tai, kas vyksta mano pjesėse, gali vykti visur, bet kada, bet kurioj vietoj, nors įvykiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįprasti. Jei spaustumėte pateikti apibrėžimą, sakyčiau, kad tai, kas vyksta mano pjesėse, yra realistiška, bet aš kuriu ne realizmą.
Rašymas televizijai? Aš nedarau skirtumo tarp rašymo būdų, bet kai rašau teatrui, visąlaik palaikau veiksmo tolydumą. Televizijoje galima staigiai šokinėti nuo scenos prie scenos, todėl dabar vis dažniau regiu ją vaizdų pavidalais. Kai galvoju apie beldimą į duris, regiu, kaip iš arti filmuojamos atsidarančios durys, o paskui – ilgą lipimo laiptais kadrą. Be abejo, žodžiai eina kartu su vaizdu, bet televizijoje žodžiai ne tokie svarbūs kaip teatre. Mano pjesė „Naktis mieste“ (A Night Out), man regis, sėkmingai sujungė vaizdą ir žodį, nors taip nutiko galbūt dėl to, kad ją pirmiausia rašiau radijui. Per televiziją šią pjesę pamatė 16 milijonų žmonių. Tai labai sunku suvokti. Net neįmanoma įsivaizduoti. Bet kai rašai televizijai, negalvoji apie tai. Nemanau, kad televizija apriboja ar varžo, ir ji nebūtinai neatsiejama nuo realizmo. Jos galimybės gerokai didesnės. Šiuo metu turiu porą idėjų, kurių nepavadintum realistinėmis ir kurias gana veiksmingai galėtum realizuoti televizijoje.
Mėgstu kurti radijo teatrui – dėl laisvės. Kai prieš kelis mėnesius rašiau „Neūžaugas“, galėjau eksperimentuoti su forma – paslankia, lanksčia struktūra, paslankesne ir lankstesne nei bet kurios kitos terpės. O turinio atžvilgiu galėjau rašyti ką tik noriu ir mėgautis eksperimentais tokiu mastu, koks nebūtų priimtinas jokioje kitoje terpėje. Esu tikras, rezultatas publikai galėjo būti sunkiai įkandamas, – nors, mano galva, jis toks nėra, – be to, man tai buvo neįkainojama patirtis.
Ne, kaip rašytojas nesu įsipareigojęs įprastine šio žodžio prasme – nei politiškai, nei religiškai. Ir nesijaučiu vykdantis kokią nors socialinę funkciją. Rašau, nes noriu rašyti. Nieko neskelbiu ir nieko nepropaguoju. Galų gale įtariai žiūriu į bet kokias etiketes. Kalbant apie teatro būklę, kaip ir kiti, suvokiu jo veiklos, jo skonio, jo bendrosios administracinės struktūros trūkumus ir manau, kad daugmaž tokia pati situacija išliks dar ilgokai. Vis dėlto man atrodo, kad per pastaruosius trejus metus vienam ar kitam meno bare įvyko tam tikrų poslinkių. Iki 1957 metų „Sargas“ nebūtų išvydęs rampos šviesos ir, be jokios abejonės, nebūtų traukiamas į repertuarus. Senosios komedijos, tragedijos ir farso kategorijos šiuo metu jau nebeturi reikšmės, ir tai, kad teatrų vadovai šitai, regis, suvokė, yra teigiama permaina. Vis dėlto kad ir kokia sistema vyrautų, rašymas scenai yra sunkiausias dalykas iš visų. Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo sunkesnis jis man atrodo.
Iš: Harold Pinter. Plays 2. London: Faber and Faber, 1996
Vertė Andrius Patiomkinas
