Mitas apie raštligę
Vidurio amžiaus krizės apimta Europa skaudžiai rėkauja ant gramatinės šviesokaitos išsekintų asmenų. Tuo tarpu vakarinėje Žemės pusėje, dabartinėje Peru (rus. перо – plunksna), pulkas neeuropiečių įkurdina valstybę, kurioje visai neplanuotai įsiviešpatauja raštligė (rašyti + liga).
Neišlikę istoriniai šaltiniai ir tebevykdomo genetinio tyrimo išvados šią gamtos stichiją apibūdina kaip eteriu perduodamą, sparčiai progresuojančią epideminę ligą, neretai peraugančią į baisingai nevaldomą, taigi paveldimą ydą. Šį užkrečiamą dvasinio nestabilumo būvį – raštligę šiuolaikiniai terminologai savo nuožiūra pervadino į grafomaniją (gr. γραφειν (grapho) – rašyti + μανία (mania) – potraukis, beprotybė), o šaliai suteiktas nelabai garbingas, tačiau skambus Inkų valstybės (angl. ink – rašalas) pavadinimas, valstybės gyventojus pravardžiuojant, t. y. vadinant, inkais arba tiesiog – rašalais.
Vargiai logiškus, todėl įtartinai simptomiškus išvedžiojimus rašalai pateikia simbolinių piešinukų pavidalu. Slapta nuaustą vaizdinę medžiagą jie tučtuojau paviešina. Viešinimo procesas dažnai įgauna į poravimąsi panašaus ritualinio šokio formą. Deja, nesimetrišką, nes dėl bendro rašto stokos pavienių inkų rašmenys suprantami tik jų pačių. Legendos byloja, kad bendra rašto sistema visgi egzistavo, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių (spėjama, įsiplieskusio konflikto tarp „skaitančiųjų“, „skaitančiųjų-rašančiųjų“ ir „rašančiųjų“ sluoksnių) sunaikinta trišaliu sutarimu.
Palaipsniui sergančiųjų daugumos šalyje iš „skaitančiųjų-rašančiųjų“ atskyla šamanų (ša [rytų Europos kalbų grupė] – tylos! + μανία (mania) – potraukis, beprotybė) luomas. Šamanai ugdo žvitrios akies metodiką, tad yra gana įgalūs atskirti palyginti vertingus kūrinius nuo visiškų rankos nevaldymo pasireiškimų. Dėl to šamanams leista auginti graužikų rūšies atstoves nutrijas (trinti, ištrinti, nutrinti) ir suteikta privilegija nutrijų kailiu, o neretais atvejais ir krauju bet kada užtušuoti rašalų tepliones.
Šamanų įtakai plečiantis, kalvočiausioje Inkų valstybės vietoje įkuriamas miestas Maču Pikču (pamatyti – pykti). Miesto gyventojai garbina tituluotus rašalus ir atvirkščiai – smerkia niekuo nenusipelniusius. Maču Pikču griežtai uždrausta rašinėti bent triskart nutrintiems rašalams. Kadangi rašymas inkams yra neatsiejama kasdienybės dalis, šis draudimas reiškia palaipsnį asmenybės žlugdymą. Norėdami atgauti kritusią reputaciją, nutrintieji dvejus metus turi segėti sunkiasvorius auskarus, žemyn tempiančius ausis. Šis specifinis auklėjimo būdas įvestas dėl tikėjimo, kad ausų dydis tiesiogiai proporcingas girdimų patarimų skaičiui. Atsisakančius savanoriškai keltis reputaciją imta tremti į stovyklą šalia Titikakos ežero (pavadinimo kilmė nežinoma).
Didėjant tremtinių stovyklos populiacijai, šamanų galios menksta, kaip menksta ir pati valstybė. Galutinis žlugimas įvyksta tada, kai rytiniame Žemės pusrutulyje liaujasi nepaliaujami karai. Didinga rašytojų gildija su jos lyderiu Pisaro (rus. писать – rašyti) netyčia laivais atplaukia į gandais apipintą, raštligės sužalotą šalį. Rašytojai išgraibsto perspektyviausius rašalus (keisčiausia, tarp jų pakliūva vos keli šamanai), likusius nužudo morališkai, o visą kultūrinį paveldą sudegina, nes kitokių trintukų, išskyrus ugnį, jie neturi.
Kai kurie atsivežtieji rašalai pateisina rašytojų gildijos lūkesčius ir tampa visateisiais jos nariais. Tačiau dauguma kitų nepasinaudoja savo spėjamu potencialu, tad yra išstumiami iš uždaro rato. Taip rašalai pasklinda po visą žemyną, perima vietinius papročius ir galiausiai… vienas tolimas beraščių rašalų palikuonis parašo mitą apie raštligę.
