Gyvenimo meistro sielos ramybė

Tradicinį filosofą vadiname herojiškuoju filosofu. Jo didysis žygdarbis – anapusybės laimėjimas ir šio pasaulio nuvertinimas. Tad herojiškieji filosofai ilgą laiką bėgo nuo šio pasaulio, nuo mūsų daiktinės padėties ir siekė laimėti anapusybę. Herojiškasis filosofas, nesvarbu – Platonas, Plotinas ar ankstyvosios Bažnyčios tėvas, paprastai stengiasi atmesti šį pasaulį. Savo gyvenamojo meto dalykus jie siekė įveikti dėl kito pasaulio, anapusybės, dieviškosios transcendencijos. Tie filosofai nebrangino šio pasaulio ir pagrindinio jo atributo – mūsų kūno. Galima teigti, kad tradicinė filosofija buvo apimta bėgimo iš šio pasaulio, nesvarbu, koks jis būtų – platoniškas, neoplatoniškas ar ankstyvasis krikščioniškas. Tradiciniai filosofai jo nemylėjo, suvokė kaip „šešėlių karalystę“, iškreipto žinojimo, neteisingos nuomonės šaltinį, o ankstyvieji krikščionys – kaip dorovinių pavojų šaltinį, vietą, kur aistros persmelkia ir sujaukia sielos ramybę, todėl jų reikia atsikratyti. Platonas „Valstybės“ septintosios knygos pradžioje kasdienį pasaulį įvardija kaip oloje esantį kalėjimą. Ten sėdi žmonės surakintais kaklais bei kojomis ir žiūri į šešėlius. Štai tokia būklė vadinama mūsų kasdieniu pasauliu. Kadangi kasdienybė Platonui yra tam tikras kalėjimas, tai iš jo reikia išsivaduoti, išeiti iš olos į saulės apšviestą sritį, kur matyti tikri daiktai, o ne jų šešėliai.

Gyvenimo meistro konceptualųjį personažą palyginkime su tradicinės filosofijos herojiškuoju filosofu ir jo bėgimu iš šio pasaulio. Gyvenimo meistras suvokia, kad kasdienis pasaulis yra vienintelė mūsų tikrovė ir jeigu joje nerasime Dievo, tai niekur Jo nerasime. Gyvenimo meistras atsisako bėgti iš šio pasaulio ir jį paneigti, jo nepaisyti, bet tai nereiškia, kad jis neturi ryšio su dievybe. Jis randa dievybės pėdsakų šiame pasaulyje ir jais gyvena, jo kasdienė veikla, kasdienis darbas yra būdas melstis. Gyvenimo meistras pašventina kasdienę veiklą ir ją paaukoja Dievui, nesislepia vienuolyne nuo šio pasaulio. Vadovaujantis tradicine krikščionybe reikėjo bėgti iš šio pasaulio, kuris buvo tapatinamas su demonu, ir užsidaryti vienuolyne, kad galėtum bendrauti su Dievu. Gyvenimo meistras Dievą atranda savo kasdienėje veikloje. Toks bėgimas buvo vienuolių gyvenimo būdas – palikti šį pasaulį dėl Dievo.

Pakalbėkime apie gyvenimo meistro sielos ramybę. Kaip ją išlaikyti būnant šiame pasaulyje? Pagal tradiciją ramybę teikia išėjimas iš pasaulio, nutraukimas ryšių su juo. Buvo manoma, kad šis pasaulis negali teikti ramybės. Jo aistros, intrigos kelia tik sielos sumaištį ir nieko daugiau. Šiuo požiūriu Platonas stengėsi mąstyti idėjas ir nurimti anapusinių idėjų švytėjime. Ankstyvoji krikščionybė siekė paneigti šį pasaulį kaip nuodėmės šaltinį ir siūlė gyventi atsidavus Dievui, palikus pasaulį, o mes sakome, kad šis pasaulis gali teikti sielos ramybę.

Dabar klausimas: iš kur kyla ta sielos sumaištis, nuo kurios bėgo tradiciniai filosofai, vadinami herojiškaisiais? Mes sakome, kad sielos sumaištį kelia mūsų protas. Jis kišasi į mūsų gyvenimą, analizuoja aplinką, kelia klausimus: kas būtų, jeigu būtų; jeigu kas nors atsitiko, tai kodėl taip atsitiko, ir ką daryti toliau, kad taip neatsitiktų; jeigu kitas žmogus įtariai pasižiūrėjo ar ką nors dviprasmiškai pasakė, tai protas svarsto, ką tai reiškia ir kodėl žmogus taip pasakė, ar tai nekelia tam tikro pavojaus. Taip protas, kišdamasis į gyvenimą, kelia sielos įtampą. Tad svarbus uždavinys yra ne išeiti iš šio pasaulio, bet nuraminti protą. Reikia išmokti gyventi taip, kad protas nesikištų į mūsų buvimą.

Labiausiai į gyvenimą kišasi kalbinis protas. Jis visada įvardija tikrovę ir tie vardai, kurie suteikiami tikrovei, užšiukšlina ją. Galima sakyti, kad protas suteikia vardus mūsų jausmams, supantiems žmonėms, aplinkybėms ir aš jau spontaniškai nedalyvauju pasaulyje. Negaliu būti čia ir dabar, protas mane nuneša kažkur į ateitį arba praeitį. Į praeitį, kurioje nutiko koks nors įvykis, kai kitas žmogus man kažką pasakė, arba į ateitį, kai aš galvoju, kas bus, kai sutiksiu kokį nors žmogų, kaip su juo kalbėsiu. Dėl proto kišimosi prarandamas mokėjimas spontaniškai būti čia ir dabar. Vardai, kurie nešasi įvairias reikšmes kaip tam tikrus vaizdinius, sukuria tam tikrą įtampos pasaulėvaizdį, kuriame atitolstame nuo čia ir dabar. Būname toli nukeliavę nuo čia ir dabar, o pagrindinis ramybės šaltinis yra spontaniškasis čia ir dabar. Reikia palikti ne šį pasaulį, o nuodingas jo mintis, kurios neleidžia spontaniškai būti čia ir dabar. Ne išeiti iš pasaulio į vienuolyną, bet atsisakyti proto kuriamų projekcijų ir visavertiškai gyventi čia ir dabar. Taip galime rasti Dievo pėdsakų ir jie suteiks mums stiprybės, tam tikrą palaimą. Siela niekada nebus rami, jeigu nebus nuramintas protas, nuraminta jo įvardijanti veikla, kuri teikia vardus aplinkybėms ir taip užšiukšlina šias aplinkybes, kartu ir sielą. Štai kur problema!

Pasaulis nėra nei geras, nei blogas. Galbūt jis labiau geras negu blogas, nes jis sukurtas Dievo. Kadangi pasaulis yra Dievo kūrinys, tai ir jo turtai nėra tokie blogi. Kas daro pasaulį blogą? Tai mūsų mintys, kurios jį užnuodija. Mes savo mintimis priskiriame pasauliui vertes, ko nors trokštame ir nemokame būti čia ir dabar. Būname aklai ir esame labai nutolę nuo čia ir dabar, nes siekiame tam tikrų įsivaizduojamų dalykų, kurie, kaip manome, mus išgelbės, bet tai yra saviapgaulė ir iliuzija. Tikroji sielos ramybės sąlyga – spontaniškas buvimas čia ir dabar. Jis suteiks mums ramybę ir džiaugsmą. Svarbiausias uždavinys yra išmokti beminčių arba bekalbių būsenų, o tai yra tas pats. Išmokti būti neįvardijant buvimo, nesuteikiant jam vardų, kurie užšiukšlina buvimą, ir tada mes tampame akli, nes nematome aplinkos, kito žmogaus spontaniškos veido išraiškos, supančių daiktų grožio. Matome mūsų vardų reikšmes, kurias suteikiame pasauliui, ir tai yra jo užšiukšlinimas.

Kai atmetame proto suteiktus vardus pasauliui, kai išeiname į neįvardytą pasaulį, tada mums atsiveria jo žaismės. Protas siekia pasaulio stabilumo, kuria tam tikrus jo vaizdinius, kurie užlaiko, nusavina tikrovę, priskiria jai mūsų norus, iliuzijas, ketinimus. Pasaulis yra kintantis, jis tiesiog byra kaip smiltys tarp delnų, jame nieko nėra stabilaus. Parmenidas sakė, kad būtis apvali kaip rutulys, ji pilna, stabili, bet čia yra proto kūrinys. Sakydamas, kad būtis ir mąstymas yra tas pats, būtį Parmenidas prilygino protui, nes jis kuria stabilų pasaulį, netgi nusavina jį pajungdamas savo reikmėms. O pasaulis yra žaismių vieta – jis kinta, byra, teka – ir toks kintantis pasaulis protui gali kelti nerimą. Protas gali išsigąsti kismo. Jis nori stabilumo, nori nusavinti pasaulio dalykus. O išmokti būti kintančiame, tekančiame pasaulyje reiškia neįvardyti šio pasaulio, džiaugtis jo spontaniškumu ir būti apimtam spontaniškumo. Jeigu protas mus nuneša į ateitį arba praeitį, tai mes dalyvaujame proto ir vaizdinių realybėje, bet iškrintame iš pasaulio realybės. Žaismių vieta yra tada, kai pasaulio atskirybės žaidžia, šoka, kinta, kuria vis naujas apybrėžas kaip plaukiantys debesys. Pasaulį galima palyginti su debesimis: jie niekada nebūna tie patys, nuolat kinta, vėjas juos formuoja vis iš naujo. Galima sakyti, kad pasaulis yra kaip debesys, jo čia ir dabar padėtys teka, neturi stabilios formos. Protui tai kelia baimę: kas bus rytoj, jeigu nepasirūpinsiu rytdiena? Čia galima prisiminti Jėzaus pasakymą, kad laukų paukščiai nei sėja, nei pjauna, bet Dievas pasirūpina jų ateitimi. Būnant pasaulyje, reikia pasitikėti Dievu. Pasaulio žaismės mums visada suteikia galimybę dalyvauti jose ir žaisti savo gyvenimo žaidimą. Gyvenimo galimybės atsiveria ne tada, kai siekiame užlaikyti pasaulį, kurti jį stabilų, bet kai dalyvaujame pasaulio žaismėse ir patys žaidžiame su pasaulio žaismėmis, kurios suteikia valios laisvės galimybę.

Tos pasaulio žaismės yra pasaulio neišsemiamo žavesio ir grožio šaltinis. Pasaulis yra neapsakomai gražus, žavus, nuolat stebinantis. Nuostaba nutinka, kai išeiname iš proto vaizdinių ir atsiveriame grynajam čia ir dabar. Stebina tie daiktai, kurie anksčiau mums buvo grynos abstrakcijos, kai medį suvokėme kaip medžių klasės atstovą, kaip abstraktų medį ir niekada nematėme šio medžio. Kai iškrintame iš tų vardų klasių, kurios įvardija pasaulį ir paverčia pasaulio atskirybes abstrakcijomis, tada tos pasaulio atskirybės mus nustebina, žavi, užklumpa savo keistumu, nepakartojamumu. Kai gatvėje nuolat praeiname pro tą patį kaštoną ir jo nematome, mums jis tiesiog medis, medžių klasės atstovas, ir tiek. O kai įsižiūrime į šį konkretų medį, tai jis mus persmelkia nuostaba, grožio įvykiu ar blyksniu ir nustebina. Gyvenimo meistras, kuris siekia būti šiame pasaulyje, būti čia ir dabar, nuolat stebisi ir grožisi pasauliu. Iš tikrųjų kiekviena pasaulio atskirybė, kiekvienas daiktas vertas nuostabos. Mes nemokame stebėtis vien dėl to, kad protas įvardija šį pasaulį ir jo dalykus matome kaip tam tikrų klasių atstovus, klasės abstraktų vaizdinį, bet neįžvelgiame šio konkretaus daikto unikalumo.

Sielos ramybė yra būti grynajame, spontaniškajame čia ir dabar ir atsisakyti dalyvauti proto projekcijose, kurios mus nuneša toli nuo čia ir dabar. Šitas čia ir dabar yra nepaprastai gražus ir keliantis nuostabą. Tačiau grožis nėra estetika, jis atveria tai, kas dieviška. Atskirybių grožio blyksniai – tai Dievo pėdsakai, kurie verčia susimąstyti apie šio pasaulio pagrindą. Pasaulio pagrindas yra būtent Dievas. Kitaip nei pagal tradiciją, maniusią, kad reikia išeiti iš šio pasaulio į vienuolyną arba kaip Platonui transcenduoti šį pasaulį į abstrakčių idėjų sritį, gyvenimo meistras siekia įsismelkti į čia ir dabar ir per tai atrasti Dievo pėdsakus ir kontempliuoti Dievą. Kiekviena pasaulio atskirybė, kiekvienas pasaulio daiktas yra Dievo kūrinys ir nurodo į Dievą, kuris randamas ne išeinant iš šio pasaulio, bet smelkiantis į jį ir atsiveriant jo begalinėms žaismėms. Žaismės yra grožio šaltinis ir rodo į Didįjį Kosmoso Žaismininką, kuris žaidžia pasaulio atskirybėmis. Jeigu pasaulis būtų stabilus, fiksuotas, tai mums atsibostų, bet jis apibrėžtas tik tuo požiūriu, kad protas jį apibrėžia, priskirdamas vardus. Taip protas nusavina pasaulį ir rūpinasi, kas bus rytoj: aš turiu galvoti apie rytdieną, man reikia nusavinti šį pasaulį, paversti jį paklusniu, pavaldžiu. Tai kuria tik baimės būsenas. Pasaulis yra grynosios žaismių tėkmės ir būtent toks žmogus, kuris siekia jį užlaikyti, nuolat gyvena baimėje, nes tas pasaulis nuolat išsprūsta jam iš rankų ir žmogų apima nerimas.

Bet gyvenimo meistro ramybė yra kitokia nei proto ramybė, nes atsiduodama žaismių takumui ir tose žaismėse dalyvaujama smelkiantis į čia ir dabar. Tikroji sielos ramybė atsiveria tada, kai atsisakoma nusavinti pasaulį. Čia verta prisiminti stoikus: jie skyrė tai, kas priklauso nuo mūsų, ir tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Tai, ką teikia likimas ir pasaulis, gali būti prarasta, bet svarbiausia, kad dorybė, esanti mumyse, niekada negali būti prarasta, todėl yra mūsų ramybės šaltinis. Seneka rašė: „Kiekviena skriauda yra užpultojo pažeminimas, niekas negali būti nuskriaustas nepadarant žalos ar rangui, ar kūnui, ar išoriniams dalykams. Tačiau išminčius nieko negali prarasti, viską jis laiko savyje, nieko nepatiki likimui. Jo turtai patvarūs, jis patenkintas dorybe, nepriklausančia nuo atsitiktinumų ir todėl negalinčia nei didėti, nei mažėti.“ Stoikų dorybę galime pervadinti gebėjimu būti čia ir dabar.

Amžinybę teikia ne proto vaizdiniai, ne jo apibrėžtys, kurios užlaiko tikrovę, – ją atrandame atsiverdami čia ir dabar. Ir jeigu mokėtume spontaniškai būti čia ir dabar, tai būtume amžinybėje, bet kaskart nuslystame į proto vaizdinius, į jo vardus ir iškrintame iš čia ir dabar, kuris teikia amžinybę. Tikroji amžinybė yra ne proto stabilūs vaizdiniai, bet įsismelkimas į čia ir dabar. Įsismelkę matome, kad praeitis praėjo, o ateitis dar neatėjo ir yra tik grynasis čia ir dabar, kurio išgyvenimas prilygsta amžinybės išgyvenimui. Jeigu mokame būti čia ir dabar, tuo grožėtis, stebėtis, atrasti Dievo pėdsakų, tai tokia būsena yra tikroji sielos ramybė. Šiuo požiūriu protas mums trukdo būti čia ir dabar, nes jis kuria projekcijas, nuneša mus į ateitį, kur turime sutikti tam tikrą žmogų, arba į praeitį, kur jau buvome susitikę su tam tikrais žmonėmis, ir galvojame, kas buvo, kas bus, ir nesame čia ir dabar.

Mūsų kasdienė veikla, tarkime, ruošimasis paskaitoms arba kiti kasdieniai darbai, gali būti tam tikra meditacijos forma, kai susitelkiame į tai, ką darome, ir tai atliekame sąmoningai, tame matydami Dievo apvaizdą ir planą. Tai leidžia pašventinti mūsų kasdienį buvimą ir tie kasdieniai darbai dažniausiai gali būti tam tikras būdas melstis. Būtent čia vėl matome tą skirtį tarp tradicinio dvasios žmogaus ir gyvenimo meistro. Tradicija visada bandė paneigti šį pasaulį, paversti jį „šešėlių karalyste“, spąstais sielai, nuodėmių šaltiniu, kūriniu šėtono, kuris siekia sugauti mūsų sielas. Bet gyvenimo meistras stengiasi visiškai atsiduoti tam, ką daro čia ir dabar. Jei konspektuojame knygą, tai atsiduodame kiekvienam sakiniui, kurį rašome, ir tada tas kasdienis darbas yra būdas melstis, bendrauti su dievybe. Čia ir dabar atrandame dievybės pėdsakų. Šiandieninis filosofijos uždavinys yra susigrąžinti šį pasaulį, ne bėgti iš jo, bet jame atrasti dievybę ir pilnatvę. Tai yra svarbiausias mūsų epochos dalykas. Tradicinė filosofija bėgo nuo šio pasaulio, demonizavo jį ir tai matyti ir iš Platono, ir iš ankstyvųjų krikščionių, ir iš neoplatonizmo. Mūsų laikų uždavinys – pašventinti šį pasaulį, rasti jame tam tikrų Dievo pėdsakų. Nebėra dilemos: arba šis pasaulis, arba dvasinis kelias. Gyvendami šiame pasaulyje, galime eiti dvasiniu keliu. Tai yra svarbiausia.

Stoikai gręžėsi į savo sielą, bet laisviausiai ji atsiskleidžia spontaniškai būnant čia ir dabar. Jeigu gręžiamės į savo sielą, tai joje atrandame tam tikrų proto vaizdinių, o tikrasis sieliškumas yra buvimas šia akimirka ir mokėjimas ją išgyventi. Šiuo požiūriu gyvenimo meistras kiek pakoreguoja stoikus, nes reikia gręžtis ne į savo vidų, bet spontaniškai būti čia ir dabar. Tikrasis mūsų intymumas, tikroji mūsų vidujybė ir yra tas spontaniškasis čia ir dabar. O šiandienos žmogui vidujybė – tai tam tikrų vaizdinių, ketinimų, vardų, įvardytų situacijų talpykla ir šis diskursyvus vidus yra dėžė, kurioje kaupiasi mūsų buvimo šiukšlės. Ir jeigu pasineriame į tą diskursyvųjį vidų, tai visada būsime neramūs, nuolatos jausime grėsmę, baiminsimės dėl ateities. O tikroji išmintis yra būti čia ir dabar, dirbti kasdienius darbus, ir jeigu juos dirbsime, tai sulauksime ateitis ir ji nebus tokia grėsminga.

Antikos ir helenizmo mąstytojai stoikai pirmieji mokėsi būti šiame pasaulyje. Jį suvokė kaip tam tikrą sunkumų pasaulį, bet stengėsi būti jame nepersiimdami šio pasaulio aistromis. Stoikai puoselėjo sielos ramybę. Gyvenimo meistro laikysena šiek tiek skiriasi nuo stoicizmo: jam sielos ramybę teikia ne gręžimasis į save, bet spontaniškas dalyvavimas grynajame čia ir dabar. Dar kartą pakartosime: šiandieniniame žmoguje yra labai daug kalbos, jis yra diskursyvus ir jo vidus daug diskursyvesnis negu antikos žmonių. Antikos pasaulis buvo tylesnis, todėl tų laikų žmoguje buvo daugiau tylos. Atsigręždami į save, randame tam tikrą triukšmą, tam tikrų proto vaizdinių, tam tikrų jo projekcijų. Nutildyti protą – tai mokytis būti čia ir dabar ir mokytis būti neįvardytame čia ir dabar. Bevardės būsenos atveria pasaulio grožį. Taip savo epochoje suprantame tą dvasios ramybę, kurią kvietė patirti stoikai. Mūsų epocha kelia naujų uždavinių. Mes negalime atsižadėti šio pasaulio, nes virš mūsų visų kabo ekologinės katastrofos Damoklo kardas. Tad negalime demonizuoti šio pasaulio, negalime jo užbraukti ir juo nesirūpinti, jam reikia mūsų globos ir mūsų meilės.

Reikėtų užsiminti apie vidujybės ir proto higieną. Jeigu mus kas įskaudino, tai vis mąstome, ką mums pasakė, ką tai reiškia, kas bus, bet galima stengtis vengti šių būsenų. Nuostabos akimirkų, kurios atnaujina sielą, negalima numatyti ir kontroliuoti. Nėra technikos, kuri priverstų mus patirti nuostabą; tai yra kaip dovana iš aukščiau. Bet galima mokytis būti sąmoningiems. Jei apninka blogos mintys, reikia mėginti stabdyti vidinius monologus ir dia-logus, kad jie neužšiukšlintų sielos, ir taip stengtis dalyvauti čia ir dabar. Prausdamiesi pašaliname kūno prakaitą ir nešvarumus, bet gali būti taikoma ir sielos higiena, kai stabdome vidinius dialogus ir monologus, nes tai yra šiukšlės, purvas, kurį reikia išmesti iš sielos.

Pasiekti vidinę ramybę gali padėti ir sportas. Jis gali būti meditacija. Jeigu, sporto klube atlikdami konkrečius veiksmus, susitelkiame į tai, ką darome čia ir dabar, tai irgi galime pasiekti vidinę ramybę. Meditacija nėra vien sėdėjimas lotoso poza dzeno centre, bet gali būti ir kroso bėgimas, kai susitelkiame į savo kūno būseną, į veiksmus ir tai darome sąmoningai, ir tada blogos mintys slopsta, sportuodami spontaniškai būname čia ir dabar. Tad ramybė nėra statiška būsena, nes ateina dalyvaujant pasaulio žaismėse. Dinamiškumas, įvairi veikla leidžia užsimiršti, visiškai užmiršti savo protą, mintis, kurios nuneša labai toli nuo čia ir dabar. Iš tiesų tai paradoksas, kad ramybę patiriame užsiimdami įvairia dinamiška veikla: sportuodami, eidami gatve, irstydamiesi valtimi ežere ir t. t.