Gurkšnis pamąstymų iš pajūrio

Gulim kaip ruoniai, vienas šalia kito, ne visai estetiškai išsižargstę – juk čia paplūdimys, viskas galima. Kopose nebėra kuo kvėpuoti, todėl vietelė prie vandens – itin brangi. Apie vidudienį jau nebėra kur pasitiesti – niekas nepaiso gydytojų rekomendacijų, atseit šis dienos metas ypač pavojingas. Visi: ir močiutės, ir vaikaičiai, jaunuoliai ir žilstelėję – nori daug ir iš karto. Pusę dienos ant pilvo, kitą – ant nugaros. Įdegis garantuotas. Daug dirbame, atvirauja šalimais gulinti „kaimynė“, nėra kada ilgai gulinėti. Suprantu: atėjai, atsigulei, pasiėmei… už visus metus. Svarbu įtikėti, kad šitai padės.

Per tokią žmonių tirštybę jūros nematau. Negirdžiu jos ošimo. Tik gelbėtojų stoties muzika: būgnų tamtamų smūgiai į smegenis ir pirmyn atgal vaikščiojančių pre-keivių (nuoširdžiai jų gaila – per tokią kaitrą!) kartojama mantra: „Karšti čeburekai! Kepta duona! Karšti, skanūs čeburekai! Kepta duona!“ (Alus – savo. Potekstėje.) Smėlyje pilna kamščių ir nuorūkų. Užkasame, kai niekas nemato. Tiesą sakant, nuo ko slepiame? Nuo kaimynystėje gulinčių ar įstatymo sergėtojų? Kokioje kitoje šalyje tai būtų tas pat: pabandyk į Airijos ar Vokietijos paplūdimį atsinešti alaus. Arba prisidegti cigaretę viešoje vietoje. O paskui ją užkasti, nelyginant katinas savo „veikalą“. Štai jauna mama atveda prie vandens dvejų trejų metų sūnelį ir ragina nusišlapinti. Ne ką jis ten tuo savo sūrymėliu suterš, svarbiau – mamos nuostata, pamoka. Visi stebime ir tylime – nesinori gadinti(s) atostogų nuotaikos. Ramybės, noriu tik ramybės, bet ieškau jos ne ten… Tik jau ne Palangoje tokiu karštymečiu.

Apsigyvename senos palangiškės namuose. Privatus namas, sodelis. Daugybė gėlių. Zita – mūsų šeimininkė – pasakoja, kad šį sklypą gavo jos tėvelis, Palangos pašto viršininkas, dar prezidento Antano Smetonos laikais. Ji pati – buvusi mokytoja. Senosios kartos inteligentai – pagarbūs su kitu, gerbiantys save. Po ponios Zitos namelio stogu – daugybė nuolat besikeičiančių poilsiautojų. Visi kambarėliai, palėpės, net lauko sandėliukas pritaikyti vasaros sezonui. Vienu metu suskaičiuoju net 27 poilsiautojus. Tarp jų – ir pagyvenusi pora, ir jaunimėlis, atvykęs tik savaitgaliui, ir šeima su mažais vaikučiais. Vonia – tik viena, vienas dušas, du tualetai, mažutė virtuvėlė (bet joje galima rasti net prieskonių – viskas poilsiautojams). Esame susikimšę, ypač kai visi sugužame iš paplūdimio, bet per savaitę – jokio incidento, jokio ginčo. Visiems visko užtenka. Stebiuosi ir stebiu, kas kuria šią jaukią atmosferą. Esame čia laikinai – galime pakentėti. Laikini esame ne tik poilsiaudami – kodėl taip sunku šitai suprasti, kai sugrįžtame į namus? Į šeimą? Į darbus? Įpareigoja tikriausiai pagarbus ponios Zitos elgesys su kiekvienu: net ir tie, kurie prabangiais automobiliais įvažiavę kone į pat darželį (kad po langais, kad matytų savo turtą ir nakčia), elgiasi mandagiai, nedemonstruodami savo pranašumo. Šviesa ir gerumas, sklindantys iš mūsų šeimininkės veido, išvagoto šypsenos raukšlelėmis, kuria malonią, ramią atmosferą. Ji veikia kiekvieną: juk negali pasirodyti blogesnis, nei esi iš tikrųjų. Nebelieka prasmės „kovoti už būvį“, kai kiekvienam visko pakanka.

Nors sodyba pačiame Palangos centre, šalia Jono Basanavičiaus gatvės, tuoj pat už vartelių teka (tiksliau – stovi) kanalo vanduo. Pažaliavęs ir dvokiantis. Kodėl jo niekas nesiryžta išvalyti? Čia pat – kavinės, restoranai, besipelnantys iš poilsiautojų. Dalį pajamų galėtų (turėtų?) atiduoti kurortui tvarkyti. O gal visi pinigai nusėda privačiose – verslininkų ir valdžios vyrų – kišenėse?

Vieną dieną paskiriame kultūrai – per daug nusvilęs kūnas prašosi atgaivos. Mano emigrantė – vaikaitė iš Airijos (tebeturinti Lietuvos pilietybę, o mažesnioji, jos sesutė, jau gimusi svetur – neturi) – užsigeidžia pamatyti Birutės kalną: apie vaidilutes ir jų saugomą šventąją ugnį mūsų naujieji emigrantai, ko gero, savo vaikams kalba dažniau. Gal prabyla tėviškės ilgesys. Istorija, persisunku-si per mūsų sąmonę, sudaro tautiškosios tapatybės esmę. Dukra vaikaitei daug pasakoja apie garbingus Lietuvos laikus, kunigaikščius ir jų pilis, gynusias nuo kryžiuočių. Dabar, susitikusios Lietuvoje, turėtume suspėti šį tą pamatyti, o vasara trumpa.

Įsitikinau, kad daug ko, kasdien matydamas, nebematai. Apsineša kasdienybe, atbunka ne tik akys, bet ir širdis. Nebepastebime to, kas yra. Nepastebime ir to, ką esame neleistinai praradę. Požiūris iš šalies pabudina mąstymą: naivus dešimtmetės vaikaitės klausimas priverčia į visa tai pažvelgti kitomis akimis. „O tai kur tas Birutės aukuras? – kai užlipame ant kalno, klausia mano emigrantė. – Mama sakė, kad čia vaidilutės dieną naktį kūreno šventąją ugnį.“ O aukuro nėra. Jo vietoje – koplytėlė Švč. Mergelei Marijai, Dievo Motinai. Ir jokio ženklo, kad čia būta pagoniško aukuro. Tik kalno papėdėje kukli, dar sovietmečiu pastatyta Birutės skulptūrėlė (1965, autorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė) ir stendas su liudijimu, kad šis kalnas yra garbingos praeities. Pagoniškasis prigimtinis tikėjimas nėra pramanai. Jis turi istorinį pagrindą. Mūsų protėviai šį kalną pasirinko kaip ypatingą. Vėliau, Kęstučiui mirus, Birutė, niekada nepriėmusi krikšto, grįžo į Palangą ir paprašė ją čia palaidoti. Katalikų bažnyčia, nugriovusi aukurą, išvaikė žynius. 1582 metais Motiejus Strijkovskis kronikoje rašė, kad „Palangoje prie jūros kuršiai šventos Birutės vardu tebevadina kalną ir iškilmingai Birutės šventę švenčia toje pačioje vietoje, kur Romos kunigai atvažiuoja ir iš žvakių bei aukų nemažą pelną gauna“. Liudvikas Jucevičius dar 1842 metais rašė: „Liaudis su didžiu dėkingumu atmindama tos kunigaikštienės dorybes po mirties įskaitė ją į savo dievų tarpą. Net kai visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji nesiliovė Birutės laikyti šventąja.“ Ar tai pagoniškojo tikėjimo rudimentai, o gal… tautos gyvasties šaknis? Prigimtinio tikėjimo neįmanoma numarinti, kad ir kokiu rūbu jį apvilktum, jis gyvas, nes išreiškia esmines dorovines vertybes. Dievai atspindi žmonijos vystymąsi, žmogaus mąstymo raidą. Pagonių vaidilutę Katalikų bažnyčia pavertė šventąja, nesugebėdama kitaip įveikti žemaičių pagarbos senajam tikėjimui. Taigi Švč. Mergelės Marijos koplyčia ant Birutės kalno neturi nieko bendro su pagonių tikėjimą išpažinusia Birute. Kodėl bijome atstatyti senus paminklus – aukurus, kuriuos nugriovė naujojo tikėjimo nešėjai? Argi jie vis dar kelia grėsmę? Gal tai būtų tiesiog istorinės tiesos atkūrimas? Juk nei Gedimino pilis, nei Valdovų rūmai nekelia grėsmės dabartinei Prezidentūrai? O gal tikėjimo klausimai yra opesni už žemiškosios valdžios institucijų pripažinimą? Manau, kad mūsų senasis tikėjimas yra tautinis kultūrinis paveldas kaip ir dainos, pasakos, etnografiniai kostiumai, buitiniai pastatai. Todėl kaip tautinio paveldo dalį turėtume jį saugoti, juo domėtis.

Vakarop – saulelės palydėjimas ant Saulės tilto. Taip jį mano vaikystėje vadino tėvai, tetos ir dėdės. Saulės tiltas – į jūrą. Susitikti ir atsisveikinti. Su grimztančia į jūrą saule. Su praėjusia diena. Tie patys žmonės, dieną drybsoję lyg ruoniai, dabar – šventiški, pakylėti, dvasingesni. Visai kitokie, lyg ne tie patys. Girdžiu šnekant įvairiausiomis kalbomis: rusų, latvių, lenkų, estų, vokiečių, anglų. Į vakarėjančią saulę žvelgia žmonės iš Tekančios Saulės alies – japonai ypač susidomėję, susikaupę. Kasdienis saulės kelias negali nestebinti. Stebuklas, pasikartojantis kasdien. Milijonus metų. Visų tautų, visų tikėjimų žmones jis vienija, nes atliepia žmogiškosios būties esmę. Žmogus tapo žmogumi, kai pirmą kartą pakėlė akis į saulę ir suvokė jos reikšmę savo gyvasčiai. Jaučiame tai instinktyviai, todėl minios žmonių iš įvairių kraštų kas vakarą žiūri į saulės laidą, apimti sakralaus virpulio. Jis vienija. Be žodžių. Be prievartos.

Dabar Saulės tiltas pavadintas Draugystės tiltu. Tarsi tik dabar trys prie Baltijos gyvenančios tautos suvokė draugystės vertę ir nusprendė draugauti. Tačiau šis tiltas į jūrą – tarsi simbolis ar poetinė metafora, kurią galime aiškintis įvairiai, ir visi pavadinimai jam tinka: ir Meilės, ir Vilties, ir Grožio, ir Harmonijos.

Kas buvo tokio neįprasto tilto (nejungiančio krantų) sumanytojas? 1589 metais (prieš 425 metus!) Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza davė leidimą anglams (kažin, kodėl anglams?) įrengti akmeninį molą laivybai. Taigi sumanymas buvo labai praktiškas. Tik 1892 metais grafas Juozapas Tiškevičius atsisakė praktinių tikslų ir tiltą atidavė pėstiesiems – pasivaikščiojimams, saulės palydėjimui. O 1899 metų rugpjūčio 20-ąją (prieš 115 metų!) prie tilto stovėjusioje daržinėje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Trumpa informacija apie šio tilto istoriją galėtų būti surašyta stenduose jo prieigose. Pravartu būtų apie jį pasiskaityti ne tik keliautojams iš kitų kraštų; ne ką apie jį žino ir mūsų tautiečiai, atostogaujantys seniausiame Lietuvos kurorte. Pasidomėjimas jo praeitimi galėtų tapti dvasiniu penu saulės prinokintam kūnui, duokle atostogaujančiam mąstymui, jūros laisvės gurkšniu sielai.