Eilėraščiai
–
yra tik pojūčiai
dėliojami
tarsi mozaikos gabaliukai
iki ir po
atminties nuolaužos
aštrios ir sausos
nereikšmingos
nepažįstamųjų mirtys
staiga nuslūgstantis vanduo
atidengiami dugno akmenys
skenduolio požemiai
nieko nebeturiu
ką slėpčiau nuo kitų
ar norėčiau paviešinti
jokių pažadų ar įsipareigojimų
sąskaitų suvedinėjimo
jokių nutylėjimų
–
miestas šiąnakt priartėja
užgesusiais langų kvadratais
bandau įsivaizduoti veidus
šaukiančius prašančius
bandančius viską paaiškint
ar vien tiktai klausiančius
niekur neišvažiavau
nepabėgau nuo jo
nors kartais jaučiau
kaip imu nekęsti
ne dėl konkretaus kažin ko
o šiaip iš vidaus tarsi šaltis
–
šiek tiek užsižiopsojęs
vos nepraradau tavęs
krantas vis tolo ir tolo
plyšusi burė subliūško
visada žinojau kad viskas
kada nors ir kaip nors pasibaigia
nenorėjau kad šitaip
–
tai kas liko iš vasaros
tepasilieka atminčiai
karštas vėjas į veidą
tarsi alsavimas
lūpos ieškančios lūpų
ir niekaip nerandančios
žodžiai kurių
nepavyksta ištarti
–
negrįši
nebuvimas panaikina nuotolius
šiandien tavo gimtadienis
balandžio trylikta
pajuodę lapai po kojom
mano kambaryje
prisiminimai – palaikiai drabužiai
į juos neįtilpčiau
neįtilptų laikas ir nuojautos
iš vakar
dangaus mėlynumas
gaivus vėjo šuoras
ir tai ko tu nori
vienu metu
1
visada juk yra kažkas
kas ateina
tavęs pakeisti
budėjimas baigtas
išjungta šviesa
uždarytos durys
turėtume
tai prisiminti
įsidėmėti
rūko debesyse
iš jūros
išplaukęs miestas
2
vienas iš jų
esi tu
masė vienodų veidų
pilkų be jokių emocijų
kelias juk turi būti kažkur
kelias į uostą
vakaras skrenda
pro mūsų namus
plaka
drabužio klostėm
3
nežinau
kodėl ir iš kur
tūkstantis vasarų
vienu metu
apkurtina paukščių
čiulbėjimu
apakina dangumi
saulėtekiais ir saulėlydžiais
takas per kopas
suka ratus
jūra užpildo
properšas ir plyšius
mūsų balsų negirdėdama
–
mūsų sielos
klajoja kažkur
mūsų miegas
nervingas ir plonas
prisidengti bandai
šypsena ir glamonėm
aš negrįšiu iš ten
tu iš ten nepareisi
tik kraštelis briauna
atbraila mus praryjantis laikas
–
kai rėkia
krauju ir kaulais
kai ryški šviesa akyse
akimirkai
gęstanti amžiams
kai niekas
netgi tikėjimas
tavęs nesulaiko
į tamsą šaltą ir tankią
į nieką
–
kai viskas jau bus pasibaigę
ugnis ir šviesa užgesus
ir tik mėnesienos dulkės
į veidrodžius susigers
tai buvę mūsų gyvenimai
kartu su sapnais susimaišę
tik siauras rėželis smėlio
šalia nebegyvo vandens
–
esu
tiltas per upę
kelias pro pieninę
arba skerdyklą
paskendęs nežinioje
vienas tamsiuose griuvėsiuose
apaugu žole
paskui nusipurtau
rankioju šapus iš akių
atpažįstu save kituose
aptinku
svetimuose žemėlapiuose
esu čia
ne savo laiku
atsispindėjimuos
