Berniukas su rožiniu pistoletu
Tapytojo Igorio Piekuro (1935–2006) paroda Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ buvo pirmasis renginys, į kurį nuėjau iškart po to, kai grįžau truputį pagyventi į Vilnių. Į parodos atidarymą ėjau ne kaip autoriaus gerbėja (prisiminiau tik kažkada matytus Piekuro peizažus), o ilgėdamasi vilnietiškojo gyvenimo ritmo ir draugų, su kuriais tą vakarą žadėjome pasiautėti. Taip išėjo, kad parodoje vis tiek atsidūriau viena, nes maniškiai vėlavo: stovėjau už pusiau pažįstamų ir visai nepažįstamų žmonių nugarų ir klausiausi parodos kuratorės Laimos Kreivytės, kuri sakė, kad karo tema, kurią galima matyti Piekuro paveiksluose, ir vėl aktuali šiais laikais. Karo tema piešti kūriniai buvo pakabinti salės pradžioje, o aš kaip tik stovėjau prie paveikslo „Mano atsiminimai apie karą“ – nebuvau jo mačiusi anksčiau.
Igoris Piekuras, „Eksperimentas”. 1980-1985 m. LEWBEN fondo nuosavybė
Paveikslo kairėje Piekuras nutapė save patį, atsigręžusį į atminties užkaborius – šešias lentynėles, erdvę išdalinančius kvadratus su skirtingais karo vaizdais, bet ta pačia šiurpia ir tamsia nuotaika. Dešinėje – lūžtanti balta kolona, tarsi menanti kitados buvusią prabangą, namą su piliastrais, ten gyvenusių žmonių žūtį. Pilkos, susiliejančios su dūmais ir chaosu žmonių galvos, dūžtantis stiklas ir plikų žmonių pakaušiai paženklinti skaičiais – nebylios karo aukos, deginami, kankinami, išardomi tarsi skudurinės lėlės žmonių kūnai. Visa tai įrėminta ryškiai raudona kraujo spalva, kuri vingiuoja susidurdama su ramiu mėliu – šiame prisiminimų fone egzistuoja autorius. Jo aplinkoje viskas jau nurimę ir nusėdę, tačiau atminties nuotrupos, įkūnijamos ant kartono, piešiant dūmais ir aliejiniais dažais, sukuria stiprų katastrofinį jausmą. Nerimas, ilgainiui tvarkingai sudėliotas į prisiminimų kerteles, nesusiklosto į vieną aiškų pasakojimą – jis visa apimantis, užliejantis savo šiurpu.
Kitame garsiame darbe „Hirosima“, nutapytame praėjus ketvirčiui amžiaus po tragedijos, autorius padalina erdvę į dvi dalis: purpuro ir mėlyną. Mėlynojoje užtemdyta saulė ir kylantys laiptai – tarsi kelias į metafizinę būtį, išėjimas į kitą tikrovę. Raudonojoje – siaubas ir skausmas. Bėgantys žmonės, kurių kūnai, rodos, dega ir tęžta kaip aplieti lava. Šis perpus perskeltas pasakojimas – tai skaudžios, fiziškai nepatirtos, bet emociškai stipriai prisodrintos tikrovės aidas.
Dar vienas karo tematikos paveikslas, sukėlęs ilgesnę (kokia geriausiu atveju per atidarymą įmanoma) kontempliaciją, – „Kareivis ir Madona“, kūrinys, nutapytas ant dviejų skirtingų pagrindų – drobės ir kartono. Drobėje matome mergelę, kurios krūtį žinda kūdikis. Aukso ir jūros žalumo derinys daro kraupų įspūdį, atrodo, kad jie yra du lavonai, žvelgiantys iš drobės klaikiais zombiškais žvilgsniais. Tai, kas kitados buvo sakralu ir tauriai vaizduojama Renesanso paveiksluose, Piekuro kūrinyje tapo prabėgusių laikų imitacija – yrančiu ir išnykstančiu artefaktu. Ant kartono nupieštas kareivis, žvelgiantis pro dujokaukę viena akimi, atrodo tarsi vienišas, katastrofų kostiumu vilkintis žmogus, kurio atmerktoje akyje galima pamatyti siaubą ir išgąstį. Tačiau būti išgelbėtam, grįžti į romią ir saugią erdvę nebeįmanoma. Kas gali padėti, kai viltis ir atleidimas yra atsigręžę į tave savo yrančiu medžiagiškumu?
Igoris Piekuras. Kosmonautai. 1969. Drb., kart., al., emalė. 170×150. Šeimos nuosavybė. Laimos Kreivytės nuotrauka
Paveikta tos slogios, tamsios nuotaikos, pagriebiau taurę vyno ir išėjau su pažįstamais trumpam atsikvėpti į lauką. Kalbos čia ėmė suktis apie kitus dalykus, kitas tikroves ir tolesnius vakaro, vasaros bei gyvenimo planus. Nors į parodos salę dar grįžau, pasivaikščiojimas po kitus salės kampus su klegančiu būriu veikiau priminė pasišnekėjimą parke, šokio žingsneliu tipenant aplink fontanus ir egzotiškus krūmus. „Bet kokie jie visi panašūs, toks ištęstinis genų atsikartojimas“, – pasakė draugė, turėdama omenyje Igorį Piekurą, jo sūnų skulptorių ir anūką. Taip, išties – panašu. Paskui kalba pasisuko apie Mariją Teresę Rožanskaitę – prisimenu, kaip kitados iš seno kultūros laikraščio kirpau jos nutapytos moters, vilkinčios juoda čadra, reprodukciją. Kirpau beveik nieko apie ją nenutuokdama – tiesiog norėjau padaryti koliažą. Ilgainiui bendraminčių padaugėjo ir mes it didžiulė ta pačia kryptimi mąstanti ląstelė persikėlėme į kitą vietą – pamaniau, kad ateisiu į šią parodą dar kartą.
Taigi apsidžiaugiau gavusi progą apsilankyti Piekuro parodoje trys dienos prieš uždarant ekspoziciją: sužinojau, kad Laima Kreivytė organizuoja ekskursiją. Antrojo pabuvimo greta menininko darbų atradimas buvo paveikslas, sukėlęs savotišką katarsį ir jausmą, kad čia galėtų būti raktas į visą ekspozicijoje esančią kūrybą, – tai paveikslas „Berniukas, žaidžiantis karą“. Pilkšvame ir vėl mėlynu ruožu pažymėtame paveiksle vaizduojami bėgantys vaikai. Trys pilkieji su šautuvais bėga į kairę, o spalvotai nutapytas berniukas, po kurio kojomis skleidžiasi iškarpyti gėlių žiedai, lekia į priešingą pusę, nors jis apsirengęs taip pat kaip anie, jo rankose rožinis pistoletas. Tarsi paralelė su pačiu tapytoju, kuris atitiko tuometinius socrealizmo kanonus, tačiau mokėjo išlaviruoti ir būti kitoks, subtiliai provokuoti ir nepasiduoti vyraujančiam diskursui, kartu iš jo ir neišeidamas – taigi vilkėdamas tuos pačius drabužėlius.
Piekuro realizmas šioje parodoje niekada nėra tik realizmas, net jeigu paveiksle vaizduojami tiesiog darbininkai šalia išsirangiusių vamzdžių, kyla įspūdis, kad tai kažkokia fantasmagoriška scena. Realių žmonių portretai – tiek jo žmonos Rožanskaitės, tiek paties autoportretas – perskirti per akis einančiomis rentgeno juostomis, realus žmogus atsiduria negatyvo juostoje ir tarsi lieka pakibęs tarp to, kas matoma plika akimi, ir to, kas yra kažkur anapus, protu nebesuvokiama.
Per ekskursiją Kreivytė pasakojo besižavinti kosmoso tema, kurią įdomiai išplėtojo naujovėmis ir moksliniais pasiekimais domėjęsis Piekuras. Prie kosmonautų atsiduria ir alpinistai, ką tik pasiekę viršukalnę, skendintis euforijoje. Visgi šie civilizacijos laimėjimai, žmogaus siekis pergudrauti gamtos jėgas ir gravitaciją Piekuro darbuose įgauna ir paslaptingumo, įvairiai interpretuojamų detalių.
Nors Kreivytė pabrėžė, kad Piekuro darbuose labai daug tuo metu „spalva nelaikytos“ juodos, man susidarė įspūdis, jog paveiksluose labai daug raudonio – pavojingo, deginančio, skaudaus ir rėksmingo. Autorius, kaip ir daugelis to meto modernistų, žaidžia paveikslų medžiagiškumu – plėšo, degina, klijuoja koliažus ir kt., tačiau visa tai neatrodo tik tuščias maivymasis ar silpnų idėjų maskavimas.
Paroda, kuri šiam tekstui pasirodžius jau bus pasibaigusi, – nors ir nedidelė, tačiau reikšminga atkarpa. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio tapytojas pakeitė savo vaizduojamų darbų tematiką ir ėmėsi gamtos vaizdavimo. Niūrias karo prisiminimų, katastrofų temas papildo jo artimųjų portretai, realiai egzistavusių kosmoso ir kalnų keliautojų atvaizdai. Menininkas niūrus, tačiau paliekantis vilties, aiškiai įtraukiantis realybę į meno kūrinį, iš banalybės ir dokumentikos galintis sukurti piekuriškos logikos šedevrą. Ateityje būtų įdomu pamatyti visą didžiulę autoriaus darbų retrospektyvą, atsekti jo estetinę ir tematinę kaitą.
