Psichologas

Mano darbas yra išties sunkus. Kasdien turiu klausytis įvairiausių žmonių istorijų, kad ir kokios jos būtų. Visi pasakojimai labai skirtingi: vieni liūdni, kiti linksmi, yra pribloškiančių ir gerąja, ir blogąja prasme. Kai kuriems žmonėms reikia vos 5 minučių, kad išpasakotų man visą savo gyvenimą, o kai kurioms senutėms neužtenka ir valandos, kad apibūdintų, kaipgi jos jaučiasi, kai autobuse jaunuoliai neužleidžia joms vietos, ir kaip smagu, kad kažkas (t. y. aš) jų klausosi. Tos istorijos turi vieną bendrą bruožą: jos išsunkia mane taip, kad grįžęs namo nebenoriu nieko girdėti, kalbėti ar veikti – tik krintu į lovą ir užmiegu tuščiu, sunkiu miegu. Niekada nesapnuoju. Nepamenu, kada paskutinį kartą norėjau išeiti kur nors pasilinksminti. Mano didžiausias nuveiktas žygdarbis laisvalaikiu – įsijungtas televizorius. Viskas, ko noriu grįžęs iš darbo namo, – miegas. Tačiau blogiausia yra tai, kad tos istorijos niekur nedingsta iš galvos, kai žmonės man pasipasakoja. Jos vis kaupiasi ir kaupiasi kaip kokios dulkės mano smegenyse, ir kai jų pasidaro tiek daug, kad per jas nematyti mano paties proto, aš įjungiu autopilotą ir tik sėdžiu, linksiu galvą ir žvelgiu į tolį. Be to, juk išsipasakoję nelaimėliai trokšta mano atsako, problemos sprendimo! Negaliu vien supratingai šypsotis, turiu bent jau palaikyti pokalbį, bent jau sudaryti įspūdį, kad man rūpi jų bėdos, kad galiu pabūti jų stebuklingąja fėja ir viską mistiškai sutvarkyti. Tai tęsiasi visą dieną. Vakare nuvažiuoju į degalinę, nusiperku dešrainį ir salotų indelį plastikinėje pakuotėje, oranžinio limonado buteliuką. Grįžęs namo apsimetu, kad tai yra normali normalaus žmogaus vakarienė, suvalgau ir iškart krintu į lovą. O kitą dieną viskas prasideda iš naujo.

Tiesa, kartais sutinku tokių žmonių, kurių istorijų klausydamasis nuoširdžiai susidomiu. Štai kad ir vakar. Susipažinau su dviem žmonėmis: jaunu vaikinu ir senyvo amžiaus vyriškiu. Kiek ironiška, kad jie atėjo vienas po kito. Vaikinas buvo madingai apsirengęs, vidutinio ilgio plaukai sutepti želė. Iš pradžių jis man nepatiko – daug tokio auksinio jaunimėlio esu matęs. Paprastai darbe sukelia vienus nemalonumus. Tačiau šis buvo kitoks, supratau vos jam pradėjus kalbėti. Jo balso tembras buvo atsargus, malonus, kalba pabrėžtinai taisyklinga ir vaizdinga. Matėsi, kad jis iš turtingos šeimos, bet visiškai nelaimingas – kai retkarčiais mandagiai šyptelėdavo, blanki šypsena nepasiekdavo jo akių ir sustingdavo aukštuose, ryškiuose skruostikauliuose. Iš pradžių pasiteiravęs, kaip sekasi dirbti, pradėjo pasakoti savo istoriją. Jam devyniolika, studijuoja mediciną, nes taip norėjo tėvas. Ateityje jis perims jo verslą – kliniką. Tai didžiulė atsakomybė – joje dirba keli šimtai gydytojų, seselių. Tačiau medicina niekada nebuvo jo svajonė, jis norėjo studijuoti grafiką. Deja, sužinojęs apie tokį norą tėvas pareiškė jo išsižadėsiąs dėl šitokios nepagarbos šeimos tradicijoms ir poreikiams. Sunkiai serganti mama būtų to neištvėrusi, tad jaunuolis įstojo ten, kur reikėjo. Dabar jo gyvenimas – beprasmis ir pilkas, jis nedrįsta daugiau apie ką nors svajoti.

Po kiek laiko atėjo kostiumu vilkintis vyras. Išgirdęs, kad gyvenu vienas, atrodo, nuoširdžiai nustebo ir net nuliūdo. Pasakė:

– Žinai, aš anksčiau irgi galvojau, kad vienam geriau. O iš tiesų tai būti su kuo nors labai sunku, bet vienam – dar sunkiau.

Vyriškis gan trumpai nupasakojo savo ilgą gyvenimą. Vedė labai jaunas, susilaukė dviejų vaikų. Dirbo inžinieriumi tarptautinėje kompanijoje, tad namie išvis beveik nebūdavo, po metus ar dvejus gyvendavo vis kitoje šalyje: Japonijoje, JAV, Kenijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų. Nematė, kaip auga vaikai, šeimoje santykiai pašlijo, įvyko skyrybos. Daug metų jis toliau atsidėjo tik darbui, kurį mylėjo labiau už bet ką, net labiau už save. Praėjo keli dešimtmečiai, vaikai sukūrė šeimas, jis tapo seneliu, o anūkų nebuvo matęs. Ėmė jaustis vienišas, niekas nebeteikė džiaugsmo, darbe pradėjo nesisekti, nes jo mintys visad klaidžiodavo kažkur ten, už tūkstančių kilometrų, kur kadaise buvo jo namai. Tuomet vieną dieną jis sukaupė visą drąsą ir paskambino vaikams. Po ilgo pokalbio jie susitaikė ir susitarė, kad tėvas pas juos atvyks per Kalėdas.

– Aš taip ilgai laukiau šios dienos, – pasako vyras, visas išsišiepęs. Jo akyse – žiburiukai, lyg vaiko, pagaliau sulaukusio Kalėdų Senelio.

Tokie žmonės, jų pasakojimai išlieka mano atmintyje amžinai. Nors apie juos ir nemąstau, kartais tie veidai išnyra visai netikėtai reikiamu dienos momentu, kai jaučiuosi prislėgtas savo nelaimingo gyvenimo ar, atvirkščiai, esu perdėtai laimingas dėl išlindusios saulės, skelbiančios pavasarį. Šie prisiminimai padeda man išlaikyti normalią, patenkinamą būseną; šie žmonės atstoja man šeimą ir draugus, kurie man patartų iškilus bėdai, paguostų ištikus nelaimei. Jų bėdos ir nelaimės – klaidos, iš kurių galiu mokytis dar neatsidūręs tokiose situacijose ir nieko panašaus nejautęs. Jie yra viso to, kas man nepasiekiama, ir to, kas man neatsitiks, simbolis.

Išties niekad nesvajojau dirbti tokio darbo, ėmiausi jo, kai neliko nieko kito. Neturiu jokių įgimtų gabumų, talentų. Neturiu svajonių.

Dirbu taksistu jau 30 metų.