Pertekliaus tuštumo problema
Problema yra. Tokia, apie kurią nerašyti negaliu. Ji makabriškai lenda į mano akiplotį ir kiek gašliai šypsosi. Problema rimta, verta ksanakso ar ketvirtuko amitriptilino. Neleidžia man miegoti vis tempdama sapnu kvepiantį užklotą savon pusėn. Lyg sugulovas klausia:
– Ar miegi?
Aš tyliu, suprask – miegu.
– Skirmante, ar miegi? – neatlyžta.
– Miegu, po velniais! – pykdo.
Ryte, lyg nevykęs meilužis, ji vis dar yra mano kambaryje. Mano dantų pastos tūtelėje, mano pusrytinėje arbatoje. Problema gyva, kurianti keistas sąsajas ir kelianti klausimus. Minimalistiškai balta, empiriška savo būviu. Renka dulkes ir neduoda man ramybės. O tik jos ir tereikia žmogui! Per mišias, sutrikę, sekdami visą ritualą žinančias baltapūkes močiutes pirmuose suoluose, linkime vieni kitiems ramybės. Man galite nelinkėti, nes jos nėra ir jau labai seniai.
Mano namuose spintelių daugiau, nei į jas galiu sudėti daiktų. Gal tu, skaitytojau, ir prunkštelsi: „Anokia čia problema?“, bet tai išties labai rimta. O prasidėjo viskas visai neseniai. Atsikraustėme į naujus namus. Apsistatėme baldais ir nereikalinga technika, vis sukausi jaukindama svetimas sienas, bet spintos, spintelės ir stalčiai neužsipildė. Tuštumas traukė žvilgsnius į save lyg juodoji skylė. Kad ir kiek pagalvėlių ant lovos būtų, kad ir koks paveikslas kabėtų ant sienos – visa suryja išsižiojusios spintelės. Jei psichoterapijos metu paprašytų nupiešti namą, tai aš pieščiau tuščius stalčius. O gydytojas tik tyliai užsirašytų – „kognityvinės funkcijos sutrikusios“.
Tiesa, sutrikusi esu nuo savo sutrikimo. Vis svarstau, o gal derėtų kažką nusipirkti? Kokius mielus rėmelius ar porcelianinį katinuką, ritinėjantį siūlų kamuolį… bet nenoriu. Visai neseniai netekau lengviausios malonumo formos, kokia tik gali būti. Nebenoriu vartoti. Vartoti ne vyną ar dar kokius svaigalus. Vartoti vartojimą. Man nebepatinka pirkti. Matai, anksčiau, darbdavio ar senos meilės suerzinta, traukdavau į vartojimo namus. Ten ritualai buvo geriau žinomi, o aplinka ne mažiau sakrali. Svaigindavausi siurrealistinės realybės atspindžiais vitrinose, skęsdavau kašmyro megztukuose ir trupindavau čia pat prancūziškoje kepyklėlėje Kauno viduryje kepamus prancūziškus kruasanus. Su kiekvienu kasoje išgirstu „pypt“ vis labiau sukildavo malonus, seksą primenantis erzuliukas. O šiandien galiu drąsiai teigti – visa tai man nebepatinka! Prašyčiau, ne seksas, žinoma, o vartojimas. Net maisto pirkti aš nenoriu. Kaip išsirinkti uogienę, jei vien braškių – dvidešimt skirtingų variantų. O kiek tualetinio popieriaus rūšių?! Ką ir kalbėti apie duonos skyrių. Ten pernai, tokiu pat metu, ištiko panikos priepuolis. Natūralioji atranka. Spalvų ir raidžių džiunglėse išlieka tik stipriausi. Dabar perku tik košerinius duonos paplotėlius, kad nereikėtų rinktis. Tad namų problemai sprendimų reikia ieškoti kažkur kitur.
Praeitą savaitę, priekaištingo tuščių spintelių žvilgsnio paveikta, tempiau iš rūsio maišus, pilnus senų knygų. Kroviau jas, glostinėdama apsilaupiusius viršelius, stumdžiau dulkėtose lentynose, bet knygų turiu per mažai. „Reikėtų daugiau skaityti“, – atsidūstu. Išsitraukiu ilgai slėptus mielus niekučius, mano žmogaus niekinamai „šūdukais“ vadinamus. Tokius, kur parsivežame iš kelionių. Pypkė iš Amsterdamo, smėlis iš Indijos paplūdimio, skeletas iš Meksikos, Šveicarijos alpių molinė karvutė su varpeliu po kaklu, knyga, „pasiskolinta“ iš skaityklos Tailande.
– O tu Suvalkijoj ar buvai? – garsiai pakartoju kažkada po savo kelionių albumu perskaitytą komentarą.
Nešioju iš kambario į kambarį, iš spintelės į spintelę, bet vietos čia per daug. Sako, jei įsirengdamas būstą įsikraustysi, kol grindjuostės bus nepritaisytos, tai taip ir gyvensi – be sąsajų tarp grindų ir sienų, be taškelių ant i. Bet maniškės vietoje, tik spintelių turiu per daug. Tuštumas smelkiasi į mane, plyšiuose apsigyvena kiek ekshibicionistinė baimė. Žvilgsnį norisi nusukti, nes tas nuogumas labai nepatogus, bet nežiūrėti negali. Katės, matydamos mano kančią, vis bando įsitaisyti viename iš daugybės plyšių, meiliai murkia besivartydamos, bet kačių turiu tik dvi. Išties jausmas lyg po sočių pietų – kažko dar trūksta, taip norėtųsi kažko, tik niekaip nesugalvoji ko. Matyt, esu amžinai pasmerkta kęsti medinį nuogalių šokį kambariuose.
Grąžydama rankas galvojau: na, kokia priežastis? Kodėl taip veikia tas tuštumas? Ir supratau. Ne iš karto, lyg kontrolinio šūvio palytėta, bet lėtai ir nuosekliai. Tiesa smelkėsi pakeldama kiekvieną gyvaplaukį. Versdama delnu pliaukštelėti sau per kaktą.
Ilgesys. Žvelgiant į tuščias spinteles apima jausmas lyg vartant nespalvotas vaikystės nuotraukas. Kažkoks keistas ir neapčiuopiamas. Lyg ir trūksta ko, bet neatpažįsti nuotraukose veidų. Nėra kur grįžti. Neseniai skaičiau straipsnį. „Dabar viskas kitaip“, – rėkė antraštė. Informacijos sklaida kita, komunikuojame kitaip, net laikas eina kitaip! Kur pasidėti eiliniam mirtingajam, kad išgyventų tą greitį, kuriuo pulsuoja šiandiena? Galima bandyti užsibarikaduoti rūsyje. Jokio interneto, erdvė aiškiai apibrėžta – tu, tavo gultas ir konservai. Bet nerasi ten nieko kito, nei randi kabėdamas nenusakomo tirštumo interneto erdvėje. Tik komunikacijos ilgesį. Ir nieko destruktyvaus čia nėra. Anaiptol, žmonija, to ilgesio vedama, sukūrė daug įdomybių. Mano niekuo nepagrįsta nuomone, tikras ryšys užsimezga tik įmaišius išgyvenimo faktorių. Naujosios komunikacijos tik tam ir buvo sukurtos, kad fenomenaliai visa patirtume kartu. Bendradarbis susilaužė koją? Puiku, vaizdeliu galime pasidalinti tam skirtoje platformoje. Dabar visi žinos, visi matys! Norisi pasikultūrinti? Dabar meno galerijų simuliacijose galite apsilankyti neiškėlę kojos iš namų. Kur ten iš namų, nuo savo lovos nepakilę! O kur dar trys šimtai draugų tavo feisbuko paskyroje?! Tiek daug ikonėlių, su kuriomis gali bendrauti, dalintis neapdorotos informacijos kąsniais. Bet kodėl tada išjungęs kompiuterį kartais imi galvoti, kad norėtum kažko daugiau? J. D. Peterso knygoje perskaičiau: „Kiekvieno iš mūsų pojūčiai bei jausmai yra unikalūs. Mano nervų galūnės baigiasi mano, o ne jūsų smegenyse. Nėra tokio komutatoriaus, per kurį aš galėčiau perduoti jums savo juslių duomenis…“ Kažkada žmonija buvo ribojama savo fiziškumo, atsikračius kūnų paaiškėjo, kad esame ribojami savasties. Visų id, ego, superego, nepamirštant vaikystės traumų.
Taip mano spintelės tapo tarpasmeninių socialinių tinklų iškankintos visuomenės paminklais. Stovi jos, amo netekusios, ir primena man, kad ilgiuosi. Ilgiuosi pasimatymų be išmaniųjų telefonų, ilgiuosi pažinčių be pasifeisbukinimo, ilgiuosi savo kuklių namų, kur spintelių buvo per mažai, o gal tik savęs, bestumdančios tuščius kvepalų buteliukus ir svajojančios apie erdvę, kurios neturiu. Įsivaizduoju, kaip po dvidešimt metų Zuckerbergas susiims už galvos: „Juk norėjome tik panaikinti tą ilgesį, tikrojo ryšio ilgesį. Įtvirtinti išgyvenimo faktorių, kuris yra stipresnis už atominį sprogimą. Visi, visada, visur ir visaip!“ Bet nė vienas iš tiesų. Nesvarbu, ar kiekvieną sekmadienį traukiate į bažnyčią, tikėdamiesi, kad į maldas bus atsakyta, ar tikrinatės savo feisbuko paskyrą kas keliolika minučių, tikėdamiesi išvysti ką nors nauja, ar perkraunate naujienų portalą, kuriame naujienos ne tokios jau naujos. Tai tik spragt ir amen – išvien procesas į save.
