Perkeista šventykla
Iz 56, 1. 6–7
Taigi šabas yra šabas. Trankydamiesi po kaimyninę respubliką, įpuolame sukaitę į sekmadienio mišias. Jauno kunigo pamokslas žvalus ir girdėtas. Kol jis sau šnekės, galima skaitinėti bažnyčios ikonografinę programą. Ten irgi geroji žinia, tam tikra vargdienių Biblija. Barokinė bažnyčia ir miestelis šlovingi savo istorija. Pataikau atsistoti greta paminklinės lentos šios vietos fundatorių sūnui. Parašyta, kad jis gyveno vienus metus, aštuonis mėnesius, septyniolika dienų ir aštuonias valandas. Marmurinis kūnelis dabar dailiai prigulęs rožių patale, abi rankutės irgi suėmusios po žiedą. Jis ir pats epitafijoje sielvartaujančių gimdytojų švelniai pavadintas žiedeliu. Nekaltų kūdikėlio akių negali matyti, nes viršutinė galvos dalis nudaužta. Turbūt kazokų ar švedų, siaubusių šią šventovę, palikimas. Apsaugojo ir tebesaugo mažylio žvilgsnį nuo daugybės šio pasaulio košmarų ir kvailysčių. Lotyniškas įrašas ant rožių patalo įgyja papildomą simbolinę prasmę: „Pasirinkau geresniąją dalį, kuri nebus iš manęs atimta.“ Garsi Evangelijos pagal Luką parafrazė. Ginčykis, kad nori. Net jeigu pats nesiskubini išsitiesti tarp žiedų.
Šventasis Raštas visuomet pataiko ir išsipildo. Jėzus, varydamas lauk iš Šventyklos prekiautojus ir pinigų keitėjus, prisimins ir cituos pranašo Izaijo mintį apie maldos namus visoms tautoms. Ir nors šventose vietose po senovei prekiaujama ir kekšaujama, jau niekada neišeis apsimesti, kad taip ir turi būti. Galima toliau plėsti svetimšalių ratą ir sugalvoti vis naujas priežastis užtrenkti jiems šventovės duris, bet tiesa apie tikruosius Dievo namus, atvirus ir draugiškus kiekvienam žmogui, jau egzistuoja, prasimuša, veikia ir jos įkūnijimas yra neišvengiamas kaip ir pats namų šeimininko asmuo. Pranašas, rodos, leidžia būti vienoje ar kitoje pusėje, pasirinkti vieną ar kitą sprendimą, nors iš tikrųjų viskas jau nulemta ir užprogramuota, nes Dievo išganymas, pasak pranašo, jau pradėtas ir jis bus vykdomas ne dėl to, kad žmogaus elgesys atitinka religines normas, bet dėl paties Dievo teisumo. Ir vėl: pamėgink su tuo pakovoti.
Paskutiniai vienuolika Izaijo knygos skyrių, dažnai priskiriami vadinamajam trečiajam Izaijui, žymi Babilono tremties pabaigą, atstatytą Jeruzalės Šventyklą ir Dievo pergalę, kuri paradoksiškai pasiekiama per pralaimėjimo istoriją. Daromos prielaidos naujam žmogaus santykiui su Dievu ir naujai religinei tapatybei. Knygos autorius nesinaudos Jėzaus formule „buvo parašyta, o aš jums sakau“ ir nesupriešins savęs su Įstatymu, tačiau visiškai aišku, kad Dievas yra laisvas nepaisyti savo ankstesnių reikalavimų ir nuostatų. Svetimšaliai, tinkami nebent dalyvauti Šventyklos statyboje, dabar skelbiami visateisiais kulto dalyviais, kurie džiugins Viešpatį ir patys bus jo džiuginami.
Dar didesnė staigmena ir akibrokštas yra eunuchų pakvietimas į naujuosius Dievo namus. Gaila, kad ši pastraipa iškirpta iš mūsų liturginių skaitinių. Izaijas Dievo vardu praneša: „Eunuchams, švenčiantiems mano šabus, noriai darantiems tai, kas man patinka, ir užlaikantiems manąją sandorą, duosiu aš savuose Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą, vertingesnį už sūnus ir dukteris, – duosiu jiems vardą, amžiną ir nemarų.“ Pakartoto Įstatymo knyga tokių asmenų atžvilgiu teigė visai ką kita: „Nė vienas, kurio sėklidės yra sutraiškytos ar varpa nupjauta, nebus priimtas į Viešpaties sueigą.“ Galima prieštarauti, kad ši Šventyklos pamaldų taisyklė eunuchų tiesiogiai nemini, tačiau bet kokiu atveju kartu su svetimšaliais ir nevaisingomis moterimis jie buvo atsidūrę tarp atstumtųjų. Didingas pažadas, kad jie Šventykloje gaus paminklą ir vardą, vertingesnį už sūnus ir dukteris, yra ano prisiartinusio naujo dieviško teisumo įrodymas. Dievas laimina ne ideologiją, ne kokį nors abstraktų eunuchizmą, bet žmogų, kuris neturi atramos iš savo palikuonių, yra atskirtas nuo gyvenimo ir paniekintas. Kuris šiandien nesuprastų bažnyčias apraizgiusių Šeimos metų lozungų. Nuostabu, kad garsusis holokausto aukų muziejus Jeruzalėje hebrajiškai vadinamas žodžiais jad vašem, t. y. paminklas ir vardas. Tuo pačiu palaiminimu, kuris Izaijo knygoje skiriamas žmogiškai užmarščiai pasmerktiems eunuchams, medžiams nudžiūvėliams.
Trečiasis Izaijas savo knygoje kurs naujas Dievo asmens metaforas ir sumaniai žais senosiomis, kad įtraukęs skaitytoją į jam pažįstamų paveikslų ir palyginimų lauką priverstų jį suabejoti kai kuriais religiniais stereotipais ir nejučiomis pažadintų naujos dvasios troškimą. Nors Dievo išganymas yra dovana, nulemta ne žmogaus teisingumo ar dorybių, vis dėlto pačiam žmogui svarbu suvokti, koks yra Dievas ir kas gali teikti jam šlovę. Paguodos ir palaikymo eilutės tampa kartu ir perspėjimu, kad dėdama pagrindus savo naujam gyvenimui tauta būtų jautri pasikeitusiems Dievo ženklams.
Nors neturime jokių duomenų, kaip konkrečiai buvo įgyvendintas Izaijo orakulas, mintis apie džiaugsmingą svetimšalių ir eunuchų įvesdinimą į atstatytą Jeruzalės Šventyklą prašytųsi susiejama su šių dienų problemomis ir diskusijomis. Ne vienas norėtų tikslaus sąrašo, ką šiandien reikia priskirti aniems svetimšaliams ir eunuchams, kad prieš juos pergalingai atsivertų šventovių durys. Jeigu ką, sąrašai yra, dažniausiai su kultūrinių karų prieskoniu. Bet Izaijas kalba ne apie žmogaus teises ir laisves, ne apie socialinę lygybę, o tik apie Dievo teisumą ir jo išganymą. Apie tai, kas atsiveria meilingam Dievo žvilgsniui, kad ir kokie būtų žmonių vertinimai, jų prietarai, tamsumas ir kvailumas. Kam tas žvilgsnis yra svarbus ir brangus, darys viską, kad pasisavintų bent jo dalelę. Aišku, tai seniai girdėta retorika. Aišku, pirmiausia kiekviena šventovė labai apčiuopiamai įpareigojama būti dieviško matymo ir girdėjimo užuomina. Kaip tik dėl to ir Jėzus andai susisuko rimbą. Taigi gydo ir valo tas vietas ne politikai, lobistai ar įstatymų leidėjai, o pranašai. Kurie pradeda nuo to, kad myli Dievo vardą ir nori būti jo tarnais.
O šalia visada bus Jad Vašem memorialas ir kalnas vaikiškų batukų, suvežtų ten iš konclagerio. Marmurinis vaikelis be akių ir jo rožių patalas. Kitąsyk – jokio kūniško ženklo. Paminklas ir vardas toje srityje, kuri vienintelė, pasak Izaijo, amžina ir nemari.
-tj-
