Pakeliui į „Telūriją“

Kodėl Vladimiro Sorokino antiutopijos įsikūnija gyvenime?

Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio viduryje rašytojo romanai atrodė kaip satyra ir groteskas, bet trečiąją Putino prezidentavimo kadenciją Sorokino metaforos ėmė įsikūnyti tikrovėje.

Gerai žinoma, kad gyvenimas Rusijoje sudėliotas pagal literatūros dėsnius. Kai apimtas mazochistinės karštinės Kremlius įvedė sankcijas Vakarų maisto produktams, o visuomenė atsakė šnypščiančia gerai įrūgusio patriotizmo banga, tučtuojau buvo prisiminta Sorokino „Opričniko diena“ ir standartinis maisto prekių kiosko rinkinys: „cigaretės „Rodina“ ir papirosai „Rosija“, degtinė „Ržanaja“ ir „Pšeničnaja“, duona juoda ir balta, saldainiai „Miška kosolapyj“ ir „Miška na Severe“, marmeladas obuolių ir slyvų, sviestas ir aliejus, mėsa su kaulais ir be kaulų, pienas šviežias ir pasterizuotas, kiaušiniai vištų ir putpelių, dešra virta ir rūkyta, kompotas vyšnių ir kriaušių, ir galiausiai – sūris „Rosijskij“*. Panaikinęs visus užsienietiškus prekybos centrus ir pakeitęs juos rusiškais kioskais, Sorokino Valdovas įsakė, kad kiekviename būtų po du daiktus, ir tik sūris „Rosijskij“ buvo paliktas išdidžioje vienatvėje.

Apysaka buvo išleista palaimingais, kaip mes dabar suprantame, 2006 metais, o aprašyti joje dalykai dėjosi net 2027-aisiais, ir visi tada šią knygą suprato kaip satyrą, groteską, perspėjimą. Niekas netikėjo, kad keliais iš tikrųjų ims važinėti raudoni „mersai“ su šunų galvomis, kad Maniežo aikštėje viešai plaks, Lubiankoje pastatys paminklą Maliutai Skuratovui, kad Rusija atsiribos nuo Vakarų Didžiąja siena, o žmonės savo noru degins užsienio pasus Raudonojoje aikštėje ir kad prezidentas, galų gale, pasiskelbs Valdovu ir atkurs opričniną, bajoriją ir luomus.

Bet trečiosios Putino kadencijos metu tapo nebejuokinga: prezidentas ir jam pavaldūs Valstybės Dūmos ir propagandos mechanizmai, tarsi semdamiesi įkvėpimo iš šios politinės satyros, ėmė beveik pažodžiui įgyvendinti Sorokino metaforas, o Sorokinas įgijo pranašo statusą savo tėvynėje ir pelnė pripažinimą pasaulyje.

2013 metų rudenį buvo išleista nauja jo antiutopija „Telūrija“. Čia „naujieji viduramžiai“ įsigali ne tik Rusijoje, bet ir visose Eurazijos platumose. Po daugybės pilietinių karų Rusija subyrėjo į daugybę valstybių – nuo stačiatikių monarchijos Moskovijoje, apšvietos kunigaikštystės Riazanėje, nepriklausomų Totorijos ir Baškirijos iki Uralo ir Baikalo darbininkų respublikų ir „juros periodo parko“, kuris vadinasi SSSR – Stalino Sovietų Socialistinė Respublika, kur važiuoja nusilenkti piligrimai turistai-stalinistai. Salafitų spaudžiama skilo ir Europa: Vokietija subyrėjo į Bavariją, Prūsiją, Sileziją ir Reino-Vestfalijos respubliką, Šveicarija subombarduota talibų, Stokholme viską valdo vahabitai, ir tik Langedoke tamplieriai ruošiasi naujam kryžiaus žygiui.

„Telūrija“ buvo sutikta kaip dar viena pranašystė (Ana Narinskaja tuomet pavadino Sorokiną „nepermaldaujamu pranašu“), kaip ilgalaikė šiuo metu esančių krypčių ir madų projekcija, bet pats subyrėjimas buvo nukeltas kažkur į šio amžiaus vidurį.

Niekas nesitikėjo, kad romane aprašyti įvykiai ims pildytis taip greitai, vos po keleto mėnesių. Niekas nesitikėjo, kad Rusijos pašonėje atsiras „rekonstruktorių“ respublikos – laukinis, postmodernistinis stalinizmo, monarchizmo ir stačiatikybės su terorizmu ir banditizmu mišinys. Kad Novosibirske bus anonsuotas „žygis už Sibiro federalizaciją“, o internete pasirodys „Kaliningrado liaudies respublikos“ reklamjuostės, kad separatizmo šmėkla, prieš kurią pernai žiniasklaidoje buvo sukelta isterija ir priimti specialūs įstatymai, po Krymo aneksijos įgaus tikrovės bruožų. Niekas netikėjo, kad nepaskelbto karo tarp Rusijos ir Ukrainos metu bus pradėta statyti siena, kad Rusija masiškai atsisakys Vakarų maisto produktų ir technologijų, ims grasinti Vakarų skrydžių kompanijoms skrydžių virš savo teritorijos draudimu, kad „Megafonas“ pakeis savo aktyvus iš amerikietiškų į Honkongo dolerius. Kad Rusija pasirašys vergišką sutartį dėl energijos šaltinių tiekimo Kinijai ir paklius į prekybinę, o potencialiai – kreditinę, finansinę ir technologinę priklausomybę nuo nepalyginti stipresnės kaimynės.

Niekas nesitikėjo, kad salafitai galingu puolimu užims beveik visą Iraką ir paskelbs Artimuosiuose Rytuose naują kalifatą. Kad Europos rinkimuose sėkmė nusišypsos kraštutiniams dešiniesiems ir neofašistams, o kitu Prancūzijos prezidentu, tikriausiai, taps Marine Le Pen. Negana to, šių metų rugsėjį numatytas referendumas dėl Škotijos, o lapkritį – dėl Katalonijos nepriklausomybės. „Telūrijos“ pasaulis su jo visuotine demodernizacija, naująja archaika, yrančiomis valstybėmis ir tvirtėjančiu religiniu fundamentalizmu pasirodė esąs daug tikresnis, nei manėme. Ir atvirkščiai – globalizacijos, daugiakultūriškumo ir liberaliosios demokratijos apnašas, dengiantis mūsų civilizaciją, virto trapiu leduku virš bedugnės, virš „kraujo ir dirvos“, virš religijos ir nacijos. Senas išmintingas istorikas Samuelis Huntingtonas buvo daug įžvalgesnis už savo jaunesnįjį kolegą Francį Fukuyamą, o Thomas Hobbesas ir jo „visų karas prieš visus“ pasirodė esąs arčiau tikrovės nei Immanuelis Kantas ir jo svajonės apie „amžinąją taiką“.

Sorokinas tragiškai teisus dėl vieno, svarbiausio, dalyko – „Opričniko diena“ neišvengiamai veda į „Telūriją“, viduramžių autoritarizmas neišvengiamai virsta viduramžių suirute. Rusijos istorijoje visa tai jau buvo: „progresyvioji“ Ivano Rūsčiojo opričnina ir kruvinas Rusijos valymas tam, kad XVI amžiaus antrojoje pusėje būtų sukurta centralizuota monarchija, virto bevaldyste, maištais, šalies suirute, Maskvos nusiaubimu, ilgu „neramumų amžiumi“, klampia XVII amžiaus stagnacija, kai buvo nepavejamai atsilikta nuo Europos. Visa tai baigėsi tik ėmus valdyti Petrui.

Vladimiro Putino baudžiauninkų teatras buvo pakenčiamai žiaurus ir pakenčiamai linksmas tol, kol vaidinama buvo tik Rusijos scenoje.

Bet neįmanoma sukurti viduramžių vienoje atskiroje šalyje, turinčioje branduolinį ginklą, imperijos atmintį, globalias ambicijas ir tvirtus saitus su pasaulio ekonomika. 2014 metais monarchinė savivalė išsiveržė už Rusijos ribų, įsiplieskė karu Ukrainoje ir grįžo atgal tarptautine izoliacija ir sankcijomis, įsijungė į grandininę globalaus irimo reakciją. „Telūrijoje“ dabartinės valdžios ryšiai su įsivaizduojama suirute parodyti tiesiogiai, be užuolankų. Viename iš romano skyrių senutė su dviem anūkais keliauja link šventvietės – didžiulio riedulio, kuriame prieš daugelį metų buvo iškirsti trijų Didžiųjų Plikių atvaizdai: trijų lemtingų Rusijos valdovų, sutraiškiusių „šalį-slibiną“, rijusią savo gyventojus. „Pirmasis iš jų, toks gudrus, su barzdele, sugriovė Rusijos imperiją, antrasis, su akiniais ir dėme ant plikės, sugriovė SSRS, o šis, su glebiu smakru, pribaigė siaubingą šalį, kuri vadinosi Rusijos Federacija“, – pasakoja senutė anūkams, ypač garbindama pastarąjį, kuris „dirbo savo darbą slapčiomis, išmintingai, aukodamas garbę, reputaciją, visą įtūžį nukreipdamas į save“.

Būdamas didžiu menininku, Sorokinas itin jaučia laiko dvasią, Zeitgeist. Praėjusiai epochai besibaigiant, devintajame dešimtmetyje, Sorokinas preparavo SSRS lavoną, kaip dvokiantį Balabanovo „krovinį 200“, dekonstravo sovietinę kalbą iki grynos sintaksės, iki nerišlaus murmėjimo, karnavališkai apnuogino išvirkščią sovietinių praktikų pusę. Dešimtajame dešimtmetyje jis aprašinėjo rinkos ekonomikos simuliakrus (filmo „Maskva“ scenarijus), o pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje pajuto, kad atėjo laikas naujoms utopijoms – visų pirma fašistiniam fantasy „Ledas“, o vėliau ir satyrinėms antiutopijoms. Jis pajuto, kad mes patekome į „laiko sūkurį“, istorija virto uždaru ratu ir įsiveržė į dabartį, ir pačios beprotiškiausios fantazijos dabar įsikūnija per keletą dienų. Nuo „Opričniko dienos“ pasirodymo iki trečiosios Putino kadencijos praėjo šešeri metai, nuo „Telūrijos“ iki Krymo aneksijos – trys mėnesiai. Istorinis laikas greitėja, juostelė sukasi atgal, kaip gyvenimo vaizdai prieš mirštančiojo akis. Jei viskas ir toliau rutuliosis tokiu greičiu, netrukus visi stovėsime Sorokino „Eilėje“, o vėliau ir valgysime Sorokino „Normą“.

Forbes.ru

Vertė Marius Burokas

* Vladimir Sorokin, Opričniko diena, iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius, K.: Kitos knygos, 2008.