Jenny Saville frankenšteinai
Gagosiano galerijoje (Britannia street 6–24, Londonas) liepos 14–26 d. buvo eksponuojami Jenny Saville tapybos darbai.
Jenny Savile. Susipynimas. 2012– 2014
Einu į galeriją. Gatvė ūžia, rikiuojasi vienpusis trijų juostų eismas, visos juostos nenuilstamai juda, nes popietė, – miesto kraujagyslė tekina visus namo. Pragariškas eismas. Siaubingai karšta. Ploni mano marškinėliai pamažu drėksta nuo prakaito, kai galiausiai pasiekiu posūkį į Britanijos gatvę – ten įsikūrusi galerija, – jie jau tokie lipnūs, kad pretenduoja virsti oda, įsigerti į kūną ir užsimaskuoti manyje. Kantriai toleruoju. Bet prakaitas – keistas chemikalas, sakytum, implikuoja gyvybę, todėl karštą dieną, tokią kaip šiandien, mano marškinėliai akyse virsta frankenšteinais, atsigauna, tampa gyva minkšta koše, sluoksniu manęs, mano mėsos. Hrrrr. Pasiekiu posūkį. Už jo – siaura tuščia Britanijos gatvė. Kvepia dažais, nes pastatai gabalėlis po gabalėlio remontuojami. Būta gamyklos, dabar, atrodo, bus studijos, gal butai. Dėl kaitrios skaisčios šviesos gatvė atrodo plokščia, primena paveikslą. Jokių iškabų, vien sienų tuštuma, o jei ir yra koks restoranas, tai reikia žinoti, kaip į jį pakliūti. Pabandžiau nufotografuoti (kaip tik du dviratininkai sustojo apsispręsti, kur važiuoti toliau), bet plokštumas praslydo ir išėjo tiesiog paprasta nuotrauka. Priėjau vietą, kur žemėlapis rodė esant įėjimą, tačiau čia buvo tik aukštas, nuo pat apačios iki viršaus, langas. Už lango matėsi galerija ir milžiniškas juodas apsauginis su ilgomis storomis suveltomis kasomis. Visai kaip iš filmo „Grobuonis“. Daugiau jokių durų aplink nebuvo, tolyn tęsės belangė aukšta buvusios gamyklos siena, todėl likau neryžtingai stovėti, o Grobuonis, priešingai, jautėsi esąs ten, kur ir turi būti, ir monumentaliai sunėręs rankas tyrinėdamas stebėjo mane. Po gerokos pauzės (pauzės, nors prieš tai nieko nebuvo sakoma ir po to nelabai, bet ji kažkaip susiformavo, PAUZĖ), taigi, jis turėjo įsitikinti, o kai tai atliko, pajudėjo, ištiesė ranką ir atidarė milžinišką stiklo sieną – DURIS.
Galerija buvo balta. Keli darbuotojai tyliai dirbo prie savo kompiuterių, šalia jų įrengtoje bibliotekoje iki lubų kilo meno albumai. Kažkas tyliai ėjo iš taško A į tašką B. Niekas manęs nesustabdė paprašydamas nusipirkti bilietą, todėl nuėjau tiesiai į ekspozicijos salę. Čia buvo vėsu – marškinėliai atlėgo, baigėsi odos šturmas. Aplink skaistu, jokio kraujo, kaip tikėjausi (moterų portretų ištinusiom lūpom, užburkusiais akių vokais), daugiausia kūnų studijos, eskiziniai piešiniai, rafaeliški dėl kompozicijos, davinčiški dėl piešimo būdo. Truputį nusivyliau, tačiau vėliau, po to, kai apžiūrėjau, nusprendžiau, kad be reikalo. Kanoninė tapyba (dailininkė baigė Glazgo meno mokyklą). Ten buvo visa, ką per tapybos pamokas mums buvo išdėstęs Vygantas Paukštė. Atpažinau tapybos dėsnius, kurie, jei jų laikaisi, veikia. O jų laikytis taip, kad, atrodo, nieko nesilaikai, turbūt ir yra tikrasis meistriškumas. Jokių ryškių spalvų, tik labai gera kompozicija, piešinys. Kompozicija – turiu minty, kai ta tokia plastiška dailininko ranka su chirurginiu tikslumu derina prieštaringus dalykus: jei viršuj aiški linija – apačioj dažai varva (lyja), jei kažkur tiksliai ištapytas veidas ar klostė, čia pat bus abstraktumo, užtapyta stabili plokštuma koreliuose su skriejančia linija. Subtili šiltų ir šaltų atspalvių pusiausvyra. Taisydama herojų guolius palieka to, ką buvo pradėjusi, bet nusprendė pakeisti. Tokiu būdu paveikslų tikrovė susisluoksniuoja, taip pat ir laikas, todėl atrodo, kad vienu metu matosi keli laikai ar, tiksliau, judesio istorija: prieš tai alkūnė rėmėsi į pagalvę, o dabar (ryškiau) ilsisi ant kelio. Paveiksluose vaizduojami ir vyrai, ir moterys, bet paprastai Saville labiau mėgsta tapyti moteris. Jos dažnai klausia: bet kam, kodėl ji demaskuoja moterų grožį? Priešingai, – atsako Saville, – vyrams būdingiau galvoti apie save kaip apie geresnius, aukštesnius, nei jie iš tikrųjų yra, o moterys mato save tokias, kokios iš tikrųjų yra. Meno istorijoje ilgą laiką dominavo tapytojai vyrai, gyveno dramblio kaulo bokštuose, matė moteris vien tik kaip sekso objektus, taip ir vaizdavo. Saville tapo moteris tokias, kokias jos mato pačios save. Nuvelka nuo jų stereotipinį grožį kaip nuo prakaito sumirkusius marškinėlius, išvaduoja iš išankstinių nuostatų (o šios juk tokios kibios – taisyklės ir normos nuolat pretenduoja apibrėžti), palieka modelių charakteringumą, odos faktūrą, plaukuotumą, kūno karštį, sultingumą. Juk daugelio žmonių oda blyški, melsva, kaip mėsininko parduotuvėj, sako Saville. Ji siekia būti moderni tapytoja ir tapyti šiuolaikinius kūnus (gaktos plaukai tikrovėj neatrodo švelnūs pūkai – jie raitosi aukštyn ant pilvo arba leidžiasi link šlaunų). Dailininkė pasirašė sutartį su Saatchi galerija kitiems trejiems metams ir planuoja tapyti vien moteris – moters kūnas jai geriau pažįstamas nei vyro. Slankiojau palei paveikslus, o iš galvos dėl tam tikrų priežasčių neišėjo arbūzas. Tą pačią dieną, kai ėjau į parodą, bendradarbis darbe pasakojo, kaip daugiau nei prieš dvidešimt metų su nutrūktgalviais bičiuliais nuvažiavo į Graikiją atostogauti. Ten jiems pasitaikė arbūzas, jie jį praskaptavę supylė butelį degtinės, po poros dienų – bakardžio, o dar po to sutrynė, kiek turėję, ekstazio tablečių (gi kokie 1989-ieji!) ir pagaliau, dar palaikę, vieną vakarą susipjaustė ir suvalgė. Juos kažkas ten ištiko, ką nupasakoti bendradarbis pritrūko žodžių. Man buvo sunku suprasti, atrodė, gal visi Saville herojai to arbūzo ragavę. Arba, atvirkščiai, švysčiojantys ir drauge sąstingio apimti kūnai galėtų būti tai, ką galima regėti to arbūzo pavalgius. Bet juk tai taip kvaila – nutariau nueiti į biblioteką ir paskaityti apie Jenny, apsišviesti, atsikratyti minties, kad visi paveiksluose apsinešę. Radau puikų interviu, kuriame ji pasakoja, jog tam, kad suprastų kūno medžiagiškumą, eidavo į chirurgijos fakultetą ir stebėdavo, kaip plastikos chirurgai atlieka praktiką, matė, kokiais plonyčiais sluoksniais jie pjaustė raumenis, kokie minkšti, lengvai pažeidžiami yra audiniai. Tapydama siekia tai perteikti. Be to, fakultetas turėjo nepaprastai gerą kambarį, kur formaldehide laikė žmonių kūnus iš dalies nunerta oda, atvertais organais, kad studentams būtų patogiau tyrinėti, taip pat ir Saville, – ji ten eidavo daryti eskizų. Puikūs modeliai, niekada nepavargsta, sakė dailininkė, galima iš įvairiausių pusių be galo piešti, tyrinėti. Akivaizdu, kad ji perkėlė į savo paveikslus tų modelių būvį, tapydama sluoksniuoja tikrovę taip, kaip chirurgas skalpeliu atsargiai raiko raumenų skaidulas, – skirtumas tik tas, kad kuo ji daugiau sluoksniuoja, tuo labiau atgyja paveikslas, atsigauna, tampa savu Saville Frankenšteinu. Po parodos grįžusi namo kuo skubiausiai nusivilkau sumirkusius nuo prakaito marškinėlius. Skalbti? Ne, IŠMESTI. Atsiguliau ant lovos, užsimerkiau ir supratau, kad pati Saville tapyba veikia kaip haliucinuojantis, mistinis, iš tikrovės išplėšiantis arbūzas – aš jaučiuosi lyg jo prisivalgiusi.
