Istorijos, priešistorės

Įdomus, subtiliai nenusakomas jausmas užėjus į Nacionalinės dailės galerijos salę, kurioje eksponuojami skulptoriaus Mindaugo Navako darbai – štai dėl to, rodos, menininkas ir dirba – savaitėm, mėnesiais, metais, metų metais, – kad taip kas nors kada nors užeitų ir pasijustų kaip priešistoriniam paleolito laike, kur kūriniai, tvyrantys baltoje parodų salėje lyg kokios kosminės fosilijos, (ne)atpažįstami objektai, kuriantys asociacijas. Pirmi žodžiai, kuriais galėčiau apibūdinti, atsekti tą jausmą, tikrai nebūtų kokios teorijos, kurias būtų galima pamatuoti šiuolaikinio meno kontekste, – tai labiau raktažodžiai, apibūdinantys jausmą, kurį pajutau: civilizacijos; ūkas; spengsmas; apleistos gyvenvietės; mitai; pirmykštis; gigantiškas; monolitas; objektai – neatpažįstami, bet neskraidantys; skraidantys, bet pakabinti; milžinas; gentys; planetos; luitai. Galėčiau vardyt ir vardyt, bet išties įdomi buvo ne tik bendra nuotaika, bet ir atskiri objektai – ir nors dauguma jų didžiuliai, gigantiški, į akis kažkodėl pirma krito nedidelė gintarinė kaukolė – ir vėl tas jausmelis apie pirmykštes civilizacijas, aukso amžių, kai žmogaus mintys, mąstysena, sugebėjimai, intuicija buvo skvarbesni, stipriau išvystyti, tarsi tada ir jų kaulai buvo jei ne iš brangakmenių, tai iš gintaro – aš tuo patikėjau, tuo patikėjau – ir visi tie daiktai, bent jau dauguma, tarsi irgi visi būtų iš tos pačios laiko zonos – štai didžiulė horizontaliai paguldyta vaza; mąsli, gyva, traukianti į ją žiūrėti, atverianti kažin kokį iracionalų pradą ir susisiejanti su dideliais medžio lapais, kybančiais kitame kambarėlyje, bet apie juos vėliau – jie labai svarbūs, bet vaza irgi švelni, ne tokia kampuota kaip kiti eksponatai, ne tokia besigviešianti būti reikšminga kaip kiti – kolonos, vartai, kokliai – raketa iš krosnies; kolona ant vazos – žinoma, visi šie mano įvardijimai nereikšmingi, tik kažin koks poetinis simbolizmas, simboliškai pavartota kalba – ar skėtis, kuris didžiulis ir keistas, tarsi pagamintas iš nieko – iš staiga užėjus lietui pakeliui rastų medžiagų – gigantiškas skėtis. Ar tas skėtis yra skėtis? Pavadinimo ieškodama lankstinuke suprantu, kad skėtis ir vaza yra kažkaip susiję, nes turi bendrą pavadinimą „Vaza ir skėtis“ – kaip paprasta ir genialu, nieko daugiau nepridėsi.

Pavadinimus gali atrasti tik atsivertęs knygelę, ant kurios užrašyta „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, kitaip tiesiog regi daiktus, jauti dvelksmą nuo jų – ir įdomu stebėti, kaip protas bando užsikabinti už kažko apčiuopiamo, ieškoti pavadinimų, paaiškinimų, kažko, kas pateisintų iracionalių daiktų būtį – išties knygelę ten būnant varčiau, kad nepersikelčiau į neapibrėžtą pasąmonės erdvę, – ir man patiko paties Mindaugo komentarai: „Nesu iš tų menininkų, kurie pirma sugalvoja programą, o paskui ją vykdo“; „Manau, kad kūryba yra instinktas. Pirminis jai įtaką darantis impulsas yra intuityvus“ – išties, taip artima! Studijuodama akademijoj visada nukentėdavau nuo to, kad buvo reikalauja pateikti programą, kurios neturėjau, o kūriniai, kartais tik prieš pat peržiūras, stichiškai ir nevaldomai išnirdavo iš vidaus. Gal kai kas pasakytų, kad čia modernizmas, tačiau manau, jog tai vėl tik proto bandymas suskirstyti, pažymėti, priskirti menininką prie vienos ar kitos srovės; vėl proto veikla. Bet aš visada palaikysiu tuos, kurie pirma „randa daiktus“: „Postūmis buvo kambario centre stovinti didelė, ant elegantiškų kojelių pakelta barokinė koklinė krosnis“; „Traukė baidarės šeivos forma. Jos funkcija antrinė.“ Turbūt niekad nepamiršiu įvykio iš tolimos praeities, kai dar mokiausi Vienožinskio dailės mokykloje, ir skulptūros disciplinos atsiskaitymui tema „žmogus“ lipnia juosta apraizgytą prie sienos priklijavau savo tikrą seserį – atrodė įspūdingai, bet per peržiūrą net nepasirodžiau, pasislėpiau, kad tik nereikėtų komentuoti. Gavau septynis. Paskui kažkaip teko išmokti ir kalbėti. „Pasaulėžiūrinė motyvacija, savikontrolė yra antrinė, tačiau pageidautina, kad ji būtų, kad kūrybos procese dalyvautų abu sandai“ (M. Navakas).

Ypač patiko „Šnaresiai“ – visa tai buvo to paties jausmo pratęsimas – tie lapai – tarsi iš priešistorinių laikų, kai tikriausiai visų medžių lapai buvo tokie, paparčiai buvo žmogaus didumo, o vabzdžiai kiaulių didumo – ir, žinoma, stebiu, kaip įsijungia protas: „Kaip, kaip čia tie lapai, kaip suprast? Ar jis paėmė daug lapų ir suklijavo iš jų vieną didelį? Bet kur, kur suklijuota, kur žymės?“ Nieko nėra. Vientisi lapai. Paskui paaiškėjo, kad egzistuoja tokie lapai, čia tokio didumo augalai, visai ne medžių lapai; ir visai jie nešnara – kažkoks šnaresys, šnaresio simuliacija girdisi kažkur erdvėje, kažkoks garsas, lyg burbuliavimas, bet visai ne iš lapų – lapai užkonservuoti. Lapai išeksponuoti. Lapai tvarkingai sukabinti lyg rūbai spintose. Juk lapai – medžių rūbai, ar ne?

Lapai – subtiliai trapus ir išskirtinis elementas M. Navako kūryboje – visur kitur – gigantiškos formos, neapčiuopiami skulptūrų dydžiai. Jau šiek tiek kita nuotaika. Kiti kūriniai. Ten baroko, antikos jau nėra. Arba bent jau aš neįskaitau. Tentai, metalas. Koridoriuje – ekranėlis su žuvele – šalia masyvios visai nelyriškos substancijos – tento – subtili užuomina į gyvybės trapumą.

Visur aplink pastatą – skulptūros. Išties pradedu nebesuvokti, kur čia prasideda kūrinys, kur baigiasi, taip būna po gerų parodų lankymo – štai stoviu stotelėje, atsigręžiu – ir pasvirę stikliniai pastatai prie NDG atrodo kaip gigantiškų skulptūrų parodos pratęsimas – gal taip ir yra? Gal galų gale menas tam ir skirtas, kad nustotume skirstyti, kur menas, o kur nebe.

–

Patekusi į NDG net nebeskirstau, kur prasideda viena ar užsibaigia kita paroda – jei jau kūriniai taip išsidėstę, kad net lipa kiaurai sienų ir išsiveržia už galerijos sienų – tačiau, galima pasakyti, antroji paroda – „Istorijų pasakojimas“ – M. Navako parodos priešingybė, būtent tuo, kad reikšmė, istorija, teorinis pagrindas kūriniuose svarbesnis nei kūriniai – jau pats pavadinimas nurodo, kad istorija, tekstas yra kaip kūrinys.

Įvairių šalių autoriai motyvų daugiausia ieško atmintyje – į pirmą planą išnyra sovietmetis ir jo reiškiniai.

Labiausiai įsiminė Dainiaus Liškevičiaus kūrinys. Pasirodė labai įdomus tyrimo objektas – namas, į kurį iš skirtingų miestų atkraustė žmones, kurių butus užėmė ar namus nugriovė, – jau pats faktas, nors ir nenaujas ir sovietmečiu įprastas, pažiūrėjus giliau yra tikrai neeilinis – žmones tarsi išrauna iš vietų, kuriose jie įaugę, ir padeda ten, kur patogu, tiesiog perkelia – o jų pačių reakcija į tai netgi perdėtai perteiktas tautiškumo puoselėjimas – trispalvių vėliavų kabinimas, tautiškos šventės, idealiai puoselėjami sodai aplink – bandymas sukurti „idilišką“ aplinką, tautiškumo židinį, mikro-Lietuvą, kurioje visko užtektų, o svarbiausia – tėvynės meilės – nesvarbu, kad įdėti į daugiabučio bloką, simbolizuojantį sovietmetį, – svarbiausia, kas viduje, – ir tai, kas viduje, netramdomai veržias į išorę, kuriant tobulą tėvynės modelį, – nesvarbu, kad aplink pilkas sovietmetis ir pilkos daugiabučių sienos.

Eksponuojamos autentiškos gyventojų nuotraukos, ten vykusių liaudiškų švenčių vaizdo medžiaga, netgi lyg kokia sovietmečio ikona sukurtas namo modelis – filmuotas vaizdelis, kuriame namo teritorijoje vaikštinėja pats autorius – taip besijausdamas, tarsi tai būtų kokia poilsio vieta, lyg tai išvis būtų tiesiog eilinis kiemas, bet kartu kažin kodėl sukeliantis apmąstymus, įtraukiantis į savo nesibaigiančią trukmę – autorius tiesiog yra. Jis yra stebėtojas. Jis nedainuoja liaudies dainų kartu su namo gyventojais. Jis nepasidabinęs trispalvėm ir nesirausia kiemo sode. Su akiniais nuo saulės. Atsiribojęs ir ramus, jis ilsisi, nieko neveikia – už ideologijų ribų, už laiko ribų – jam jau gal nebesvarbu, ar jis Lietuvoj, ar vis dar sovietmetis, ar jau ilgai užsitęsęs postsovietinis laikas, ar naujoji era prasidėjo, ar mes dar paleolite; jis – menininkas; jis – stebėtojas. Jis jau atliko savo darbą. Jam vis dėlto svarbu, kas vyksta jo tėvynėj. Bent jau jis pastabus. Ir gerai konstruoja savo kūrinius.

Atsisėdu prie dar vienos laiko ikonos-eksponato – „Šilelio“, kuriame linksmai traukiama liaudies dainuška – sėdžiu prie „Šilelio“, esu dvidešimt pirmame amžiuje, kažkokiame baltame, labai baltame pastate – ar aš lietuvė? Kur aš esu ir ką veikiu? – – –

Užtraukiu – „Lietuuuuva braaangiiii, mano tėvyyyneee, šalis, kur miegaa kapuos didvyyriai…“ – – – –

Martos Ivanovos nuotraukos

Abi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikia iki rugsėjo 14 d.