Eilės
–
A. Sutkui
pasaulio pabaiga ateis kai nebeliks dialogo supratingų akių kontakto kūno kalbos subtilybių elementaraus bet nepaprasto gebėjimo jausti kitą viso to žmogiškojo skruzdėlyno leidžiančio nubrėžti ribą tarp žmogaus ir gyvulio ir nebus jokio mesijo dangaus nei pragaro tiktai krūva išbarstytų fotografijų nedrąsiai liudys kadais egzistavusį amžiams sustingusį užmarštin nuėjusį pasaulį
laužymas
šitiek laužymo gyvenime gražu pažiūrėt laužiu plotkelę prie Kūčių stalo nes taip priimta pagal kanoną ir nepriešgyniauk laužau liežuvį kai reikia bent sakinį rusiškai suregzti izvinite, ja ne govoriu po ruski, ir baigta laužiu mergą ant galinės sėdynės nes kokia dar poezija jei seksualinės patirtys lieka kažkur anapus kartais išlaužiu laimingą veidą ypač kai būna sunku juk niekam to skausmo nereikia net man taip mėgstu laužyti taisykles ir standartus normas ir stereotipus negailestingai – visa kas trupa ir kas ne pakol nebesuvokiu kas, ką ir kodėl čia laužo ir sąmonei skilus puolu ant kelių melsdamas pasigailėjimo: sveika, šizofrenija motina švenčiausia pamišėlių poetų perlaužk mane atgalios
–
mane taip glumina ta nesibaigianti nežinia rodos, jau stojies ant užpakalinių kojų, tik pūsteli šiaurys – ir vėl grįžti į žmogbeždžionių būrį atgal į gamtą į pirmapradį būvį taip ir nesužinojęs, buvai tu žmogumi išties ar nelaiko sūpuoklės
šiandien supratau: laikas priklauso dievui ir niekam daugiau ir kas esi, jei ne baikštus laikrodžio vergas, apsėstas aistros jį suvaldyti, suskaidyti, suplanuoti, tačiau negali negali nieko, tiktai stebėti kaip raukšlės veidą išraižo, kaip kūnas sensta ir džiūva ir traukiasi, kol lieka vien kaulai, vien kaulai ir oda, ir nuostaba, toks didelis vyras, ir toks mažas karstelis
–
mylimai, kaip ir dera, atiteks širdies išklotinė neišsakytų žodžių padaže garuos mano jausmų registras, ir žodis virs kūnu senstantiems maitintojams iš skrandžio virsiu sriubą srėbs šaukštais mediniais ir rankom sugrubusiom duoną raikys, ir alkis bus pažabotas darbo rinkos ereliams liks kepenų paštetas aplietas krauju ir devyniais prakaitais tik nepasprinkit tulžim, ir nuovargis dūmais išeis aš atiduosiu save dalimis po truputį, ir skausmas bus nugalėtas
