Didžioji sintezė: apie pomirtinę depresiją
Jei gyvenimas būtų ištisa laimė, niekas negalėtų
jos ištverti ir tada ji virstų pragaru žemėje.
George Bernard Shaw
Tarp mūsų esama žmonių, kurie pasiryžę nusikąsti liežuvį, kad tik įrodytų, jog gyvenimas nėra vertas beprasmių kančių, sukeliamų rimtesnių pastangų reikalaujančios veiklos, tačiau patys tarytum pozityvieji mazochistai kone kasdien neriasi iš kailio dėl, jų pačių žodžiais tariant, visiškai tuščių dalykų. Ir anaiptol ne dėl pragyvenimo. Gal šitokia nuostata ir veidmainiška, tačiau suprantama ir net pateisinama tuo požiūriu, kad žmogus turi sielą, kuri ne visada pritampa kūniškame pasaulyje ir tarsi alkanas šunėkas gailiai žvelgia į aukštą stalą, nuo kurio kažin kas nematomo taip gardžiai kvepia. Nebūties nostalgija?
Kas paneigtų, kad siela šiame fizinių klasterių pasaulyje murkdosi – ir labai skausmingai – tik dėl tų retų akimirkų, kai ji pakyla ne vien ilgesiu, bet ir emocine galia virš kasdienybės pilkų debesų, ten, kur tiesiogiai tvieskia saulė, kur lietūs prasideda gerokai žemiau kojų, o ant galvos niekas nebegali užkristi, nes pati siela su juo tuokart susilieja. Dėl tokių sielos sekundžių kartais ryžtamasi beprotiškiausiems žygiams, kurių įgyvendinimo procesai panašesni į kančią nei į palaimą.
Tokia akimirka atrodo tarytum pažadėtojo rojaus anonsas – sykį išvydęs, daugiau nebegali be jo gyventi, privalai visą gyvenimą, kad ir koks beprasmis jis atrodytų, sutelkti į tą vieną tašką, tą pakilimą, sielos sekundę, kurią visa kita nublanksta. Tai ir yra tas akimirkos slenkstis, prie kurio Friedrichas Nietzsche siūlė sustingti ir stovėti be baimės ir svaigulio, nes kito būdo sužinoti, kas yra laimė, paprasčiausiai nėra. Tačiau kaip tai įmanoma, kaip galimas rojus žemėje? Tiksliau tariant – rojus sąmonėje. Iš kur tokia metafizinė galia, kurios jokios introspekcijos nesugeba užčiuopti, tarsi ši nė neegzistuotų, tačiau ji akivaizdžiai liepsnoja sąmonėje kaip pati gyvybingiausia ugnis, savo liepsnos drabužiais padabinanti visą tikrovę, kuri jau niekada nebeatrodys tokia, kokia buvo iki sielos pakilimo. Atsakymą ne taip sunku rasti atidžiau pasižiūrėjus į šio pasaulio, kuriame siela – be tų akimirkų – neretai jaučiasi svetima, sanklodą.
Contraria sunt complementa (lot. „priešybės papildo viena kitą“) – savo heraldiniame ženkle po in ir jang ženklu skelbė garsusis danų fizikas Nielsas Bohras. Šia lotyniška fraze jis nusakė vieno svarbiausių – greta Wernerio Heisenbergo neapibrėžtumo – kvantinės mechanikos principų esmę: Bohro papildomumo principas teigia, kad priešybės yra nedali visuma, todėl sužinoti tiesą apie fundamentalius mūsų visatos darinius vieną priešybę atmetus – neįmanoma. Štai čia ir slypi atsakymas: ar rojus žemėje nėra pakilimo ir nuopuolio sintezė? Ar sielos tezė – pakilimas, – kurią kūniškame gyvenime siela visąlaik bando teigti, yra įmanoma be antitezės – nuopuolio, – kuri viena teįstengia kontrastuojančioje tikrovėje suteikti tezės audiniui neprilygstamo sodrumo, pranokstančio ir fizinio pasaulio koloritą; tik tokioje sintezėje gali gimti metafizinis konglomeratas – darinys, kuriuo pakanka vien tikėti, kad būtų aukojami ištisi gyvenimai dėl tų ranka pasiekiamų sielos sekundžių…
Šis gyvenimas yra įmanomas tik todėl, kad jis įtarpintas priešybių dermėje: virpančioje horizontalėje, kuria reikia pereiti iš vienos vertikalės į kitą – iš gimties į mirtį. Ir didžiausia nelaimė, kai vien nuopuoliuose užstrigęs žmogus nusprendžia vidury horizontalės įvykdyti Didžiąją sintezę – sujungti abi vertikales, sunaikindamas savąją horizontalę. Tai visiškai įmanoma – tą liudija ir šiurpi statistika. Tačiau kiekvienas nuopuolis turi bent po vieną pakilimą, tik ne visos pirmojo aukos šį suranda. Ar ne dėl to ir žudomasi: liumpsinčiame nuopuolių karjere nerandama nė vieno pakilimo, todėl vidinės jėgos pristigęs ir kopti pavargęs žmogus išsitiesia visu kūnu smegduobės centre ir pasiduoda Didžiajam nuopuoliui, vildamasis po jo, jau be kūno, patirti Didįjį pakilimą? Tačiau ar nėra taip, kad tas pakilimas yra nepraeinantis, galutinis, todėl ištirpstantis, nes nebelieka jo antipodo – nuopuolio, kuris vienintelis suteikdamas atskaitos tašką įgalina kilimo galimybę. Įkritus į kapo duobę, nebėra daugiau kur kristi, todėl nebėra ir kur kilti. O jeigu siela nebegali kilti, tuomet mirtis, kartu būdama Didžiojo nuopuolio ir Didžiojo pakilimo sintezė – Didžioji sintezė, – pasiglemžia tą gaivalą, kuris verčia sielą trokšti gyventi; troškimą kilti pradangina benutrokštantis nuopuolis: Platonas pasakytų, kad siela gimdama kūne nupuola, o mirdama iš kūno kaip tik pakyla. Tačiau kas toliau? Jeigu po paskutinio nuopuolio nebėra pakilimų, – o siela dėl jų gyvena, – tuomet kur jai po mirties dėtis?
Nuolatinio pakilimo būsena, kai nebėra kur nupulti, geriausiu atveju tampa kančia pro sukąstus dantis, tarsi socialistinio realizmo įsikūnijimas, kai jokia Ezopo kalba, net jį patį sutikus ar būnant juo pačiu, nebėra įmanoma. Kaip galima branginti ir vertinti tai, ko neįmanoma prarasti? Kaip įstengti mėgautis laime, kai negali nebūti laimingas? Ar amžinojo rojaus perspektyva labai skiriasi nuo George’o Orwello ateities vizijos distopijoje „1984-ieji“, kai praeities įvykiai valstybėje keičiami kasdien pagal valdžios poreikį, kol įsitvirtina kolektyvinėje pasąmonėje, o ano meto tikrovę menantis žmogus klausia savęs: „kur egzistuoja šitas žinojimas? Tiktai jo sąmonėje, kurią bet kada galima sunaikinti.“ Kaip pasikeičia žmogaus laimė, kai tiesiog ištirpsta nelaimės, vargo ir skausmo pajauta, kai nelieka jokios opozicijos, taigi ir prasmės stengtis dėl savosios laimės. Juk visa tai veda į autodestrukciją, į baisesnį už pragaro kančias savinaikos aktą, kurį palydi žmogiškumą peržengianti depresija, nuo kurios tėra vienas vaistas – laimė, amžinybės antidepresantas, kurio vartojimas tampa alfa ir omega, sunaikinančiomis paskutinius mąstymo likučius. Kur, tarsi anglų socializme dūstančioje Okeanijoje, aprašytoje Orwello, įvesta naujakalbė dar aktyviau nei minčių policija ardo mąstymo krantus, juos slėgdama tarsi spaudžiant senais kopūstais trenkiančias sultis.
Būti amžinai laimingam – tai tarytum gyventi totalitarinio režimo sąlygomis. Ramybės, poilsio ir palaimos pasaulyje nebėra vilties, nes jos paprasčiausiai nebereikia. Žmogus gyvas tol, kol turi kuo viltis ir tikėti, o beviltiškas gyvenimas, kad ir koks laimingas būtų, ilgainiui ir priverčia jį žudytis. Bet ir ta galimybė laimės karalystėje nebeegzistuoja, todėl nelieka nieko – tik laiminga amžinybė, pasitenkinanti pati savimi, joje žmogus prasmenga, tarytum jo – su visomis baimėmis, tikėjimu ir viltimis, su ambicijomis ir kūrybiškumu, gebėjimu nekęsti, užjausti ir mylėti – niekada nė nebūtų buvę…
Taip net pragaras tampa patrauklesnis už rojų – jame visada, tegul naivi ir nepateisinama, išlieka viltis kada nors pakilti. Kančia verčia apsivalyti, verčia būti vertam laimės, norėti jos. Kur didesnis sielos pakilumas – viliantis iš kančių kada nors ištrūkti ar amžinoje palaimoje, kur joks katarsis, paprastai einantis pagret laimės, neįmanomas, nes tik kančia apvalo ir suteikia vilties. Galbūt beviltiškos vilties, tačiau būtent toks oksimoronas lydi pomirtinius polius – arba pragaras, vadinamas rojumi, arba pragaras, vadinamas pragaru. Abu su savomis iliuzijomis: pirmasis – su laimės, antrasis – su vilties.
Verčiau degti pragare – amžiname nuopuolyje – su bergždžia viltimi vieną dieną pakilti, negu amžiams skendėti nevaržomos „laimės“ šviesybėse. Viena apgaulė vertingesnė už kitą: save apgaudinėti ir kovoti su savo dvasia vis tiek žinant, kad negali pakilti, ar apgaudinėti save amžina palaima, kurios negali neturėti, kuri neišvengiama ir kurios jokie veiksmai nebesąlygoja?
Sintezė galima tik priešybėse, todėl, užuot siekus Didžiosios sintezės kaip galutinio taško, po kurio nebesama pakilimų, ar ne geriau dar šiame pasaulyje, kuris galbūt ir yra vienintelis, siekti sielos sekundžių – galbūt jos nebus pasiektos, tačiau niekada nepražus bent jau kaip sąmonės projekcijos, į kurias nukreipta visa gyvojo veikla.
Kiekvieną pakilimą lydi nuopuolis, o nuopuolį – pakilimas. Nuopuolyje pakilimas įsiprasmina ir sušvinta lyg deimantas, o nuopuolis pakilime apskritai išnyksta, kartu pasiglemždamas ir pakilimo semantinį lauką, be kurio ir pats galop nudžiūsta.
