Be nuostabos
Rosa Liksom. Kupė Nr. 6. Romanas. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. K.: Kitos knygos, 2014. 168 p.
„Sveiki atvykę į traukinį Maskva–Ulan Batoras!
Čia jūsų laukia susiraukusi palydovė Arisa, nuožmus alkoholikas kupė kaimynas, be paliovos laidantis seksistines užuominas, prispjaudyti koridoriai ir apšnerkštas tualetas.“ Jeigu tektų rašyti apie tai, kur daugiausia vyksta trečiojo suomių rašytojos Rosos Liksom romano (ir pirmojo, išversto į lietuvių kalbą) veiksmas, turbūt ironizuočiau šitaip. Pagrindinė knygos veikėja – jautri studentė suomė, akademiniais tikslais keliaujanti į Ulan Batorą. Kupė, šalia banalių gvazdikų, kėpso ir nesmagus kompanionas – buvęs kalinys Vadimas Nikolajevičius Ivanovas. Abu – tylenė ir neužsičiaupiantis stačiokas – taip ir keliauja traukiniu, kiekvienoje stotyje susidurdami su vis kitu Sovietų Sąjungos veidu ir kaskart – su savomis gyvenimo istorijomis.
Taigi šeštoje kupė susitinka kukli, uždara mergina, veik nepratarianti nė žodžio, ir Sovietų Sąjungos geležinės rankos išauklėtas vyriškis, kuris šneka daug, šiurkščiai ir stačiokiškai: „Nei kapeikos neturėjau, kai įsimylėjau Katinką. Ilgai vaikščiojau pliku užpakaliu, bet gyvenimas vis tiek buvo mielas, nei valgio, nei putės, nei degtinės nestokojau“ (p. 69). Nuo pirmųjų puslapių plėtojasi jo istorija: moterys, degtinė, šūdina (švelnesnis žodis čia būtų nevykęs bandymas užmaskuoti pasakojimo groteską) vaikystė. Merginos praeitis veriasi prisiminimų pavidalu, kuriuose figūruoja Maskvoje likęs mylimasis Mitka ir jo mama Irina. Kelionė – šių santykių, „paliktų“ sostinėje, apmąstymas. Keliauja ir nemalonios scenos iš merginos gyvenimo, pavyzdžiui, mamos išvykimas, tėvo paleistuvystė: „Tėvas prieš uždarant restoraną nusisamdė gražią gruzinę prostitutę, dingo su ja, o paskui kaip suvenyrą parsinešė hepatitą B“ (p. 55). Nuostabos nebekelia jokie nutikimai, kad ir ši istorija, papasakota vienos sukiužusios lūšnos savininkės: „Buvau dar maža, kai tėvas už butelį vodkos pardavė mane susiraukšlėjusiam rusui. Tas atvilko mane į šituos namus, į savo gimtuosius namus, o aš kad verkiau! Jis iškart padarė mane nėščią, laimei, kad numirė prieš sūnui gimstant“ (p. 66). Skaitant tokius kūrinius, kuriuose kalbama apie totalitariniame režime gyvenančiuosius, nebestebina jokie absurdai, šlykščios buities grimasos suvokiamos kaip norma. Knygos personažų gyvenimo istorijos lyg netyčia susibendravardiklina – jose galima rasti daug skausmo.
Greta merginos kelionės į save (jos kontūrai kartais kiek nublanksta, mat vyro ekscesai – tėviški jausmai merginai ir kartu atviras kvietimas, netgi zirzimas pasimylėti – blaško ir kartu erzina), Rosa Liksom atveria ir Sovietų Sąjungos panoramą. O ji vis keičiasi – neoninės Maskvos, cerkvių ir mašinų sangrūdą keičia murzinos stotys, daugiaaukščių stogai, nebaigti statyti tiltai ir žiemos apkėsti horizontai. Kontrastai būdingi ne tik vietai, bet ir pačiai romano kalbai: gyva personažų šneka ir ramus, netgi kiek prėskas pasakojimo tonas. Laimei, atsiranda humoro injekcijų, jos labiausiai pavykusios, kai kalbama apie traukinio „savijautą“: „Mūsų brangusis lokomotyvas su raudona žvaigžde ant kaktos padarė viską, ką galėjo. Jeigu nepailsės, nusibaigs. Juk niekas šito nenori. Leiskime jam pailsėti, duokime kelias dienas atostogų“ (p. 51).
Kiekvienas traukinio sustojimas dovanoja vis kitokią personažų gyvenimo atkarpą, vis kitą Sovietų Sąjungos urbanistinį peizažą (juose visuose „užtruko laiminga ateitis“, p. 76). Keliaujama tolyn, intensyvėja personažų jausmai vieno kitam – vyras tampa globėjiškesnis, gal netgi ramesnis, mergina vis labiau juo pasitiki. Tačiau, pasibaigus šiai kelionei, užvertus knygos puslapius, po kelių dienų galvoje lieka tik blankus siužeto vingis. Tikriausiai dėl to kaltas kaip tik tas stačiokas, kurio vulgarumas toks tiesmukas ir perdėtas, kad po kurio laiko tiesiog ima įkyrėti.
