Akvariumas

Ekvadoro rašytojas Eliéceris Cárdenasas Espinosa gimė Kanjaro provincijoje 1950 m. Studijavo teisę. Dirbo įvairius darbus, tapo aktyviu kultūros veikėju. Literatūra susidomėjo ankstyvoje vaikystėje, daug skaitė. Rašyti pradėjo, būdamas penkiolikos metų. Kūryba atspindi įvairių socialinių sluoksnių, šalies indėnų gyvenimą. Joje realizmas dažnai siejamas su intymiais personažų išgyvenimais. Žymiausi kūriniai yra romanai „Kankinių sambūris“ (Juego de mártires, 1976), „Dulkės ir pelenai“ (Polvo y ceniza, 1978), „Iš gilios tylumos“ (De silencio profundo, 1980), „Deimantai ir naudingi žmonės“ (Los diamantes y los hombres de provecho, 1989), „Garbintojos dienoraštis“ (Diaro de una idolatra, 1990), apsakymų rinkinys „Visąlaik žiūrima į dangų“ (Siempre se mira al cielo, 1985).

Kai atidžiai įsistebeilijo į žuvis – dvi dideles, vieną vidutinę ir pustuzinį mažų, – dingtelėjo aiški mintis, kad šie padarai gyvens ilgiau negu jisai. Tuo metu pagal prabangios gyvūnų parduotuvės reikalavimus nepriekaištingai apsirengęs, losjonais kvepiantis konsultantas berte bėrė nurodymus, kaip reikia nustatyti akvariumo priežiūros aparatą, kad jame esantis vanduo visuomet būtų švarus ir atitinkamos temperatūros. „Jei nutiks kas ne taip, vieną dieną rasite savo žuveles plūduriuojančias pilvais į viršų“, – užbaigė darbuotojas, nutaisęs reikšmingą šypseną, kuri pirkėjui pasirodė tiesiog kvaila; mat jau geras mėnuo vyriškis gyveno susitaikęs su nebe taip bauginančia, tik paprasčiausiai neišvengiama mintimi, kad ir jį kurią nors dieną aplinkiniai ras tįsantį be žado.

Atitraukė akis nuo skaidraus akvariumo vandens, mažumą pamelsvinto neono lempos, kabančios viršuje, ir jo žvilgsnis užkliuvo už veido moters, kuriai kitam patalpos krašte darbuotoja kažką aiškino prie gana panašaus akvariumo, kokį jisai ketino pirkti, – ne todėl, kad būtų domėjęsis egzotiškomis, visomis vaivorykštės spalvomis spindinčiomis žuvimis, o vien dėl to, kad šitai rekomendavo gydytojas.

„Plaukiojančių žuvelių stebėjimas padeda sumažinti nervinę įtampą, ypač tuomet, kai toji įtampa pasidaro stačiai nepakeliama“, – dėstė jį priėmęs psichologas, stiklų atitolintomis, nenuoširdžiomis akimis žvelgdamas į jį iš už kitapus akinių. „Be to, dar ir apmažina diagnostikos sukeltą šoką“, – tarė pats sau, nes kiekvienu sunkesniu atveju buvo pratęs kaip nors sušvelninti aplinkinių mestus skaudžius žodžius. Taip. Numanu, kad psichologas tą ir turėjo pasakyti remdamasis sėkminga savo profesine patirtimi, įgyta dirbant su tokiais kaip jis, kitaip tariant, su nepagydomais ligoniais, nors jisai dar nesijautė suvis silpnas ir besigaluojantis. Tiktai žinojo, kad jo liga prilygsta uždelsto veikimo bombai, kuri sprogsta pačiu netikėčiausiu momentu. Kai paskui grįžo namo, gerokai paieškojęs, telefonų knygoje susirado, jo manymu, geriausią naminių gyvūnų parduotuvę. Jisai visuomet trokšto sau tik to, kas geriausia, ir dažnai šį troškimą pavykdavo įgyvendinti. Tatai tęsėsi iki šios nelauktai užklupusios ligos, kuri niekaip nesutapo su jo klotingo gyvenimo planais.

Šviesių plaukų gaubiamas, dailios šukuosenos paryškintas profilis moters, kuri, matės, taip pat ruošėsi pirkti akvariumą, vienu tarpu jam pasirodė mažumą pažįstamas. Neabejotina, moteris iš aukštuomenės. Galėjo susipažinti su ja kokiame nors susirinkime verslo reikalais arba pobūviuose, kuriuose anksčiau dažnai lankydavosi. Vis dėlto kažkodėl nujautė, kad tokiuose sambūriuose nebuvo tekę jos regėti. Tąsyk kur?.. Gretimais stovintis darbuotojas kažką rodė, paskui padavė jam lankstinuką su pagrindiniais nurodymais, kaip elgtis, kad žuvys nenugaištų, kaip jas maitinti. Susivokęs, kad metas užbaigti reikalą, iš piniginės išsiėmė banko kortelę. Ar galima sumokėti kortele? Suprantama, atsakė pardavėjas, mandagiai lankstydamasis, tuojau pat atnešiąs sąskaitą.

Čia pasijuto išties pažeidžiamas, neapsakomai vienišas ir menkas, stovėdamas prie ką tik įsigyto pirkinio nelabai juo domėjosi, – nors anksčiau, ką nors įsigijęs, jausdavosi visai kitaip, – nes pajuto, kad viduje pradeda sklisti visa glėbianti gėla, tarytum įsitaisydamas akvariumą pasirašo sau galutinį nuosprendį. Argi sugebės jam pakelti nuotaiką tie žvynuoti gyvūnėliai bejausmėmis visąlaik atmerktomis akimis, lėtai vinguriuojantys po vandenį? Tačiau, ko gero, psichologas teisus. Nuginė šalin užplūdusias mintis ir vėl nukreipė akis į šviesiaplaukę moterį, kuriai kažką vis aiškino pagarbiu atstu besilaikanti pardavėja, o moteris, aiškiai susidomėjusi, galvojo apie šviesų nutviekstą, numanu, išsirinktą pirkti akvariumą. Anas akvariumas buvo daug didesnis ir išvaizdesnis negu jo, be to, ir įvairių tropinių žuvų jame plaukiojo daugiau. Kol moteris lankstėsi, viską apžiūrinėdama, jisai pastebėjo, kokie elegantiški jos rūbai, judesiai. Kai atsisuko ir jos gilios akys visai atsitiktinai pažvelgė jo pusėn, susivokė, kad iš tiesų neseniai matė ją, tačiau tikrai ne kokiame pobūvyje. Kažkur kitur. Kažkokioje vietoje, kuri nėmaž nesisieja su linksmybėmis.

Juo besirūpinantis gydytojas kartą užsiminė, kad yra galimybė lankytis sambūryje, kur susieina ta pačia nepagydoma liga sergantys asmenys; viename šios specializuotos klinikos šone esanti vieta, kurion jie renkasi kartą ar du kartus per savaitę. Ligoniai pasakoja apie save, bendrauja vieni su kitais, rengia nedidelius psichoterapijos seansus, vaikšto po greta žaliuojantį parką ir netgi juokauja tarpusavyje. Žodžiu, tatai lyg koks įvairių žmonių klubas, tik… Psichologas tuomet neužbaigė sakinio, vien reikšmingai nusišypsojo, leisdamas suprasti, kokie žmonės tenai lankosi. Dar prieš porą savaičių tokia dviprasmiška šypsena jį būtų gal net pabaugštinusi, bet gangreit susivokė, kad kokio nors žmogaus mirtis – jokia katastrofa pasauliui. Taip pat teko susitaikyti su ašarojančiais aplinkiniais, kokių irgi pasitaikė, su perdėtos užuojautos žodžiais, su nesveiku kai kurių asmenų dėmesiu, su mintimi, kad galbūt iš tiesų liko nedaug gyventi, taigi, su visu tuo, kas lydi sunkiai sergantį ligonį. Tad pamanęs, kad nieko nepraras, jeigu apsilankys tenai, be to, pajutęs norą išvysti savo naujuosius likimo brolius, vieną dieną nužingsniavo gydytojo apsakyton vieton. Žinia, anksčiau į šitokius žmones būtų žvelgęs su tokiu pat gailesčiu, su kokiu sveikas žmogus žvelgia į besigaluojantį ligonį. Gerai suprato, kad dabar tas požiūris bus kitoks. Šiuo metu, žinodamas savo diagnozę, jau mąstė ne taip kaip kitados, jau buvo tapęs kitoks.

Kai jam mandagiai, tačiau vis dėlto gana tiesmukai išdėstė, kokia jo sveikatos būklė, – o to, beje, pats paprašė gydytoją, – pajuto, kad temsta akyse. Sumirksėjo, nenorėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, mintyse vildamasis, kad gal jo sveikatos tyrimų duomenys yra klaidingi. Nužvelgęs gydytoją ir jo padėjėjus, kurie matės tarsi juodos dėmės tamsiam fone, mėgino garsiai ir aiškiai ištarti rūpimą klausimą, tačiau tik vargais negalais vos girdimai sulemeno: „Kodėl man?“ Paskui krito ant kabinete stovinčios sofos ir pravirko tokiom skaudžiom ašarom, kokiom iki šiolei niekada nebuvo verkęs. Netrukus mažumą apsiramino ir pasiteiravo to, ką neišvengiamai derėjo sužinoti, – kiek laiko jam dar likę gyventi? „Penki šeši mėnesiai, jei gydymas klostysis sėkmingai.“ Išgirdęs šitai, staiga panūdo, kad žemė prasivertų ir čia pat prarytų puošnų klinikos pastatą drauge su jais visais.

Kai mašinaliai virpančiais pirštais sukiodamas automobilio raktelius išslinko į lauką, suvokė, kad tamsuma, aptraukusi akis išgirdus nuosprendį, drauge tarsi apšvietė protą: nuo šiolei gyvens, vertindamas kiekvieną prabėgančią minutę. Svyruodamas tarsi girtas, atsirėmė į blizgantį automobilio dangtį, permetė akimis dangų, debesis, gretimų medžių lapiją. Pro šalį žingsniavo kombinezoną vilkintis sodininkas, nešinas genėjimo žirklėmis. Nesuvokdamas, ką daro, čiupo jį už peties, atgręžė į save ir sušvokštė: „Ar žinai, kad aš jau mirštu?“ Vyriškis nustebęs permetė jį nieko nesusigaudančiom akim ir, ištrūkęs iš jo gniaužtų, skubiai pasišalino.

Taip, dabar aiškiai prisiminė, kad tą moterį tikrai yra matęs tarp turtingų nepagydomų ligonių klubo narių. Tąsyk, pastebėjus ją klinikos parke, be išorinio patrauklumo, dėmesį patraukė akivaizdus atsainumas, su kuriuo ji, matės, pasitiko savo lemtį; pro staliukus ir kėdes vaikščiojo taip, lyg tenai būtų patekusi visai atsitiktinai, ir nors aplinkiniai gretimais veik nesivaržydami šnekėjosi apie savo inkstus, kasą, nekrozę, metastazes, jos veide ištisai besilaikanti šypsena bylojo ją esant kažkur kitur. Vienas to sambūrio narys, laikantis save jau kone pasveikusiu, nes priklausė klubui jau ketveri metai, paaiškino, kad amžinybėn pasitraukusius klubo narius nuolatos papildo nauji. „Čia besilankančiųjų skaičius niekada nemažėja“, – teigė tasai išlikėlis. Tas ligonis dar atkreipė dėmesį, kad tie žmonės neatrodo labai nelaimingi, o tai, jo manymu, nesą labai gerai, nes jie nuolatinį sveikatos nykimą laiko dar viena kasdienio gyvenimo rutina, lydima įprastų paguodos žodžių. Kepino karšta vidudienio saulė, jis patogiai įsitaisė parke ant kėdės ir susimąstė apie ankstesnį savo gyvenimą, kol jam buvo užbrėžta gana tiksliai nustatyta riba. Dairantis į šalimais besišnekančius žmones, susitaikiusius su lemtimi, jam ūmai toptelėjo mintis, kad mirtis gali tapti tokiu pat blankiu dalyku kaip vangiai besiartinančios kasmetinės atostogos. Buvusios jo rutinos patikimumą nuolatos tikrino bėgantis laikas; iš pradžių – tik laikinas darbas, paskui – vedybos, kai įstengė įsitaisyti butą šeimos židiniui kurti, pirmas automobilis – naudotas „Peugeot“, vėliau – sėkmingas verslas, šiokie tokie pasiekimai, sunkus ir atkaklus darbas vaikantis turto. Pasitrynė smakrą ir toliau vangiu žvilgsniu sekė moterį, kuri sukiojosi netoliese, tarpais pradingdama už krūmų, juosiančių klinikos parką, tarytum kažkas ją vis būtų skatinę laikytis atokiau nuo jų grupės, būti toliau nuo nepagydomų ligonių. O tie lošė kortomis, kramsnojo dietinę užkandą, negarsiai juokavo arba, kaip jisai, sėdėjo kuo ramiausiai, dairydamiesi aplinkui. Šiaip ar taip, pagalvojo, jisai pats savo reikalus daugmaž aptvarkė be didelio vargo; po to, kai žmona, sužinojusi diagnozę, kūkčiodama praverkė kelias naktis iš eilės, juodu miegamajame pabandė realiai įvertinti padėtį; gydymą užsienyje atmetė kaip brangų ir teikiantį labai maža vilties; chemoterapijos ir spindulinio gydymo nusprendė imtis tiktai tada, jei pasidarys sunku tverti skausmą, paprastus vaistus ir antidepresantus vartoti kuo saikingiau. Vaikams teko atsargiai pasakyti tiesą. Sveikata buvo apdrausta gana palankiom sąlygom, tad šeima neturėtų patirti didesnių materialinių sunkumų po to, kai… Jisai stipriai suspaudė kumščius.

Taip, reikalai kiek įmanoma aptvarkyti. Vis dėlto kamavo tikrai šlykšti savijauta, nors kai paliks šį pasaulį, visi dalykai nebeteks jokios prasmės.

Nukreipė akis nuo moters, vaikščiojančios tarp krūmų, ir dėmesį sutelkė į kitus žmones, į jų išvaizdą: plikės po chemoterapijos seansų, suglebusi, žemės spalvos oda, paraudę akių vokai, neryžtingi, tarsi kažko maldaujantys gestai. Kiek iš klubo pasitrauks anksčiau už jį? Kiek – po jo?

Atrodė, kad moteris galutinai apsisprendė pirkti akvariumą, nes jau taisėsi atverti rankinuką. Jisai tuo metu klausėsi pardavėjo, aiškinančio, kad parduotuvė tikrai teikia pirkinio į namus pristatymo paslaugą, tačiau paliko dar nebaigusį kalbėti, nužingsniavo per patalpą, prigrūstą narvelių su paukščiais, beždžionėlėmis, katėmis, šunimis, ir sustojo prie ką tik moters įsigyto pirkinio. „Mes pažįstami“, – tarė moteriai, mandagiai šypsodamasis. Moters akys, paryškintos akivaizdaus makiažo, sumirksėjo, ir ji, mažumą sutrikusi, šiek tiek abejodama, atsiliepė, kad, ko gero, taip iš tikrųjų esą. „Veikiausiai mes matėmės mirties stebėtojų klube“, – ironiškai patikslino. Šie žodžiai nuskambėjo taip skaudulingai, kad jisai net nesumojo, kaip vertinti šitokį toną, nes toji ironija jam pasidingojo tiesiog brutali.

– Spėju, kad jūs lankotės pas tą patį psichologą kaip ir aš, – pasakė moteris, stengdamasis aiškiai tarti žodžius, ir jisai pro dar dailias lūpas įžvelgė balkšvas dantenas. Ar ne todėl ji taip gausiai dažosi, kad veido oda tokio pat blyškumo?

Už moters neskubėdamos plaukiojo žuvys; rodės, kad joms priklauso visas pasaulio laikas, tad gali nardyti į valias tam nedideliam vandens plote, kuris leidžia išgyventi, o idant šis būstas neprimintų skurdaus kalėjimo, jo dugną klojėjo stambus žvirgždas, akmenukai, puošė viena kita jūržolė.

– Esu tikra, jog psichologas ir ši gyvūnų parduotuvė yra sudarę tarpusavio sutartį, kad parduotų kuo daugiau akvariumų nepagydomiems ligoniams, – mažumą dygiai pridūrė moteris, kilstelėjusi lenktus antakius; kai ji mostelėjo akvariumo pusėn, šviesia riešo oda nuslydo auksinė grandinėlė.

– Juk svarbiausia – ramybė, – tuo pačiu tonu atitarė jisai, nors puikiai numanė, kad tie žodžiai skamba gana juokingai. – O psichologas aiškina, kad akvariumo žuvelių stebėjimas nuteikia raminamai.

– Po teisybei, žuvys – tai mes, ir kažkas mus seka iš išorės.

Kai moteris pasisuko į jau nupirktą akvariumą, šviesūs jos plaukai subangavo. Laku apipurkšta šukuosena priminė iškilusią ir ore sustingusią bangą.

– Kokie taikūs gyvūnėliai. Matot, jie visai nekreipia į mus dėmesio, – pasakė ji.

Moters balse jis išgirdo slepiamą neviltį, nuovargį, liūdną bodėjimąsi viskuo; šiuos vidinius jausmus tarytum makiažas veidą slėpė nuosaikūs judesiai.

Iš parduotuvės išėjo kartu. Darbuotojai juodu patikino, kad akvariumai abiem būsią pristatyti į namus. Stovėjimo aikštelėje paaiškėjo, kad jų automobiliai stovi greta. Jisai visuomet svajojo nusipirkti tokį modelį, nenusipirko vien todėl, kad tam pritrūko laiko; grakščios linijos, blizganti sidabrinė spalva. Moteris pasuko prie savo automobilio ir kai, įkišusi raktelį, ketino praverti dureles, kažkas ūmai ją sulaikė. Atsigręžė ir sužiuro į jį. Lauke, nutvieksta saulės, ji pasirodė jam dar gražesnė. Matės, kad moteris baudžiasi kažko klausti, nors vis delsė, kol galop pasiryžo:

– Kiek laiko?.. – nuskambėjo nerimo persmelktas, sunkiai ištartas klausimas.

– Kokio laiko? – nustebo jisai.

– Turiu galvoje, kiek laiko jums dar liko?.. – regėjai, kad moteris stengiasi įveikti gėdą. Pagaliau jisai susivokė.

– Penki ar šeši mėnesiai. Gal truputį daugiau, – pajuto, kad rausta. Karštas kraujas staiga plūstelėjo į skruostus. Kodėl jai svarbu toks dalykas?

– Jums pasisekė, – lengvai nusišypsojo moteris, aiškiai stengdamasi nuslėpti liūdną miną, netikėtai išryškėjusią veide. – Man davė pusę, o gal dar mažiau.

Jam tada išsprūdo kitas tokiais atvejais neišvengiamas klausimas: „Kur?“ – tarsi būtų teiraujamasi banko, viešbučio ar parduotuvės buvimo vietos. Moteris jį suprato iš karto. Vangiai mostelėjo ranka, kurioje laikė raktelius.

– Limfmazgių sistemoje. Sistemoje, kuri visam kūne, bet kurios nejauti. Nuodai plinta po visą organizmą. Sklinda kaip upokšnyje išpiltas rašalas.

Išgirdęs tokį palyginimą, jis vargais negalais išspaudė šypseną. Žvilgantis moters automobilis atspindėjo neįtikimai žydrą dangų, įgavusį lenktas nupoliruotų skardų formas. Moteris pasiteiravo, ar jisai nenorėtų palydėti jos. Mat pastaruoju metu ji įprato be jokio tikslo klaidžioti po miestą, mėgo ieškoti naujų užkaborių, susipažinti su pačiais vargingiausiais rajonais, išvysti kitokį gyvenimą, regis, įaugusį į cementinius pastatų fasadus, kurie sykiais išnyra priešais akis lyg kokie netikėti blyksniai ir tuo neapsakomai nustebina.

Jisai nėmaž neprieštaravo šiam sumanymui, juk, šiaip ar taip, kur kas įdomiau bendrauti su tokia moterimi, negu spoksoti į akvariumą, kvailai tikintis užplūstančios ramybės tuo metu, kai vaikai ir žmona stengiasi apsimesti, kad nežino, jog gyvena su žmogumi, kuris palaipsniui jau traukiasi iš jų tarpo.

Žingsniavo vienas greta kito, iš pradžių visai nesikalbėdami, tarsi be žodžių susitarę, kad pačios gatvės renkasi juos, o ne jie nusprendžia, kur sukti, tad ėjo atokiomis gatvelėmis, nutolusiomis nuo įprastinio šurmulio, pro tylias krautuvėles, tamsias dirbtuves duobėtu, išdaužytu asfaltu, taigi, po vietas, kur anksčiau niekados neketino lankytis. Sustojusi prie dirbtuvės aptrupėjusia plytų siena, moteris pasitaisė vėjo sutaršytus plaukus ir nelauktai prakalbo apie tai, kaip bijanti mirties, apie santuoką, bebaigiančią iširti dėl ligos, nors vyras laikosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, elgiasi švelniai ir maloniai, tik visaip vengia pažvelgti jai į akis.

– Ar žinote, kodėl? – pasiteiravo moteris, atidžiai žiūrėdama į jį šiek tiek žalsvomis akimis.

Jisai nesumojo, ką atsakyti. Galvoje sukosi vien paprasčiausios priežastys: užuojautos jausmas, dygėjimasis.

– Todėl, kad mirtis pirmiausia apsireiškia akyse. Vyras, suprantama, to nenutuokia. Bet jam ir nebūtina. Tokį nesąmoningą suvokimo instinktą turi net gyvūnai.

Čia gatvę jiems perbėgo geltonas menkas šunelis. Gyvūnas nevikriai kuduliavo, nuleidęs snukutį, šlubčiodamas priekinėmis kojytėmis, ir netrukus dingo už kampo.

– Šis šuo nelaimingas, tačiau šito nežino. Taip ir nugaiš, nieko nesuvokęs.

Moteris nutilo, ir juodu ėjo toliau. Jisai bandė paimti ją už parankės, bet moteris atstūmė jį. „Nemėgstu, kai mane užjaučia“, – sumurmeno nepatenkinta. Jisai pamanė: todėl, kad jam liko lygiai dvigubai daugiau negu jai. Šeši mėnesiai. Galėjo jaustis kone laimingas, kvėpuodamas oru, kuris, beje, šiame rajone atsidavė degėsiais, nešvara, dulkėmis.

Neprisiminė, kad būtų kada vaikščiojęs tiek po to, kai nusipirko automobilį. Juodu klaidžiojo kaskart vis varganesnėmis priemiesčio gatvelėmis, kur namai dengti surūdijusios skardos lakštais, žibintų stulpai pakrypę. Galop atsidūrė daugelio kojų ištryptoje aikštėje, kurios viduryje stovėjo nedidelio klajojančio cirko palapinė; aiškiai matei, kad šis cirkas drįsta pasirodyti vien tokiose atkampiose vietose. Nuo ilgoko žingsniavimo moters skruostai lengvai paraudo, o elegantiška išvaizda atrodė šiek tiek apmenkusi.

Prie įėjimo į palapinę kabojo gerokai apiblukusi iškaba „Žvaigždžių cirkas“; ten pat rūkė storas vyriškis, abejingai spoksodamas į nemenką pluoštą neparduotų prastame popieriuje atspausdintų bilietų. Šio tipo prie įėjimo moteris pasiteiravo, ar greitai prasidėsiąs vaidinimas; vyriškis atsakė, kad tuoj pat. „Eime, – pasiūlė moteris, ir jos akyse šmėkštelėjo trumpam atsiradusi susidomėjimo kibirkštėlė. – Niekuomet nesu buvusi tokios prastos išvaizdos cirke.“ Dar pridūrė, kad šituo cirkas primena juos abu. Nusipirko bilietus ir įžengė į nedidelę kėdžių pristatytą apskritą patalpą, šykščiai apšviestą virtinės aukštai kybančių elektros lempučių, kurių šviesa viskam teikė keistai iškreiptą vaizdą. Gali pamanyti, kad šisai cirkas priklauso kažkokiam kitam pasauliui, pagalvojo jisai, įsitaisęs greta moters, kuriai, kaip ir jam, buvo likę taip maža gyventi šiame pasaulyje.

Klounų išvaizda buvo apgailėtina; jie stengėsi prajuokinti nevykusiais pokštais; vilkėjo vargingus rūbus, gal tik kažkada atrodžiusius kur kas geriau. Žonglierius, kad ir kaip manipuliavo, niekaip neįstengė išlaikyti daiktų taip, kad šie nenukristų ant žemės, vėliau stora moteris bergždžiai bandė žengti bent porą žingsnių silpnai įtemptu lynu, o nepavykus to padaryti pradingo, dargi ranka nepamojavusi, kad atsisveikintų su tais pora žiūrovų. Kol abu stebėjo tuos išties prastus skurdaus cirko numerius, jųdviejų rankos nejučia surado viena kitą, susijungė ir stipriai susikabino, tarsi visą laiką iki šiolei, kol buvo kartu, tik ir ieškojo tokios galimybės. Jie nežiūrėjo vienas į kitą, tiktai jų rankos švelniai glamonėjosi, ir abu jautė, kad šis nebylus susilietimas prasiveržė nelyginant kokia šiluma, tūnojusi giliai juose ar gal net nežinia kur.

Kai vaidinimas baigėsi, pažvairavęs į moterį, jisai išvydo, kad ji verkia. Moteris atsisuko į jį ir pridėjo pirštą prie raudonai dažytų lūpų, rodydama, kad tylėtų. Pasirausė rankinuke ir išsitraukė nedideles paauksuotas žirklutes. Dar jam nespėjus susigaudyti ir nusistebėti tuo, kas vyksta, nukirpo tomis žirklutėmis šviesių savo plaukų sruogą. Paskui šyptelėjusi ištiesė sruogą jam.

– Paimkite, – tarė. – Tatai bus šio vakaro ir gražiausio cirko, kokį esu mačiusi, prisiminimas. Po chemoterapijos seansų tų plaukų vis tiek neteksiu. Rytoj vėl laukia vienas.

Atsisveikino automobilių aikštelėje, kur grįžo tylėdami, sėdę į taksi. Kai pakėlė ranką, norėdamas pamoti moteriai, toptelėjo mintis, ar dar kada pamatys ją. Nors tatai nebeturėjo prasmės. Meilei būtina skirti nemaža laiko, o juodu to laiko jau nebeturi. Ji veikiausiai nebeateis į klinikos rengiamus nepagydomų ligonių sambūrius. Jau praslinkus geram tarpui, drumzlioje neono lempų šviesoje išsitraukė iš kišenės tenai paslėptą dovanotąją plaukų sruogą. Visai galimas dalykas, kad per tą laiką, kuris jam dar yra likęs, šis šviesiaplaukės moters atminimo ženklas kur kas geriau negu akvariumas padės jam išlaikyti ramybę. Tą ramybę, kuri taip reikalinga kiekvienam, laukiančiam mirties.

 

Iš: Contar es un placer. La Habana: Casa Editora Abril, 2007

Vertė Bronius Dovydaitis