Pakeleivė

Moteris, vyras ir du jų paaugliai vaikai, berniukas ir mergaitė, važiavo autostrada sedanu. Vyras ir moteris ryte pykosi, iš pradžių dėl nieko, paskui dėl visko, galiausiai jis taip trenkė durimis, nebe pirmą kartą, kad virš staktos atšoko tinkas, ji jau buvo bepilanti (iš silpnumo) į sieną lėkštę, šįkart – su bukoliniu vaizdu, bet… Taifūnas pasiautėjęs kaip visada išsikvėpė, nenunešdamas stogų, nepragaišindamas gyvulių, padargų, ir ji dabar, kaip paprastai duota tik moterims, galvojo vienu metu – čia neverta ieškoti hierarchijos – apie daug dalykų, reikia: paskambinti sūnaus auklėtojai, apkirpti tėvą, patikrinti darbo suvestines, projektų sąmatas, aplankyti draugės motiną daugiabučio lango inkile, užsirašyti pas stomatologą – liežuviu perbraukė priekinius dantis ir prisiminė motiną Mariją iš „Didžio grožio“, kaip ši pro dantų „šakneles“ sušnypščia magiškąjį „šššššš“, ir didis grožis pakelia sparnus skrydžiui… Dar galvojo: jei su juo, kilimo iš Utenos, štai jau šimtą metų sėdinčiu šalia ir „vilnoniu“ nuo rūkymo balsu į mobilųjį telefoną sakančiu: „Hyundai“?! Susikiškit tuos savo „Hyundai“ žinot kur? Anan galan“, ryžtųsi pagaliau skirtis – ar užsiaugintų vaikus viena. „Užsiauginti“ – sangrąžos dalelytėje moterys dažnai laiko gerai išdžiovintą paraką, o sausiausiose parako svajonėse, žinia, kas – žiežirba…

Jis šiuo metu galvojo tik apie darbą. Vyrams neduota tuo pat metu galvoti apie daug dalykų. Pasiimta išeiginė, galėtum būti dykas kaip vėjas, tik kur tau – prie pavarų svirtelės padėti du mobilieji telefonai ir abu kaip pasiutę skamba: „Generatoriaus gedimas? Šepetėliai? Tai ar paduoda, Maksai, kibirkštį, ar nepaduoda?“, „Ryt siųsim „tarakoną“, laukit!“, „Hidraulika, Mišania? O vikšrai kaip?“, „Tai ta bandavoška vėl neformina? Duokš man ją!“, „Važiuokit į Kuprioniškes. Į Kuprioniškes, sakau, dabar važiuokit, ar jūs ten apsirūkę?“ ir t. t., ir t. t. – toks tas čia dykumas… Jis, vienos ne per didelės, bet ambicingos statybos mašinų įmonės techninės tarnybos ir kartu sandėlio vadovas, du viename, užvaikytas ir „uždulkintas“, kaip padūsaudavo prie alaus tam pačiam Maksui, gendančių siurblių, generatorių, guolių, pusašių, vikšrų, velenų, strėlių, kaušų, purkštukų, žodžiu, „vargo pisuoklis plačiąja prasme“, buvo apdovanotas užtat, anot šmaikštuolio Makso, Julijaus Cezario profiliu: romėniška nosis, stambokas veidas, patricijiškai ir kiek per anksti plinkantis pakaušis, taip, taip, Cezaris, istorinis plikis, pakaušį tepęs maltų arklio dantų, degintų pelės ir elnio išmatų, lokio taukų mišiniu, netgi, jei istorija nemeluoja, kuilio šlapimu, laurų vainiką mėgo toli gražu ne dėl garbės – iš vargo…

Jų berniukas mąstė apie nuogas moteris. Kaip gerai, kad savo galvoje gali pasislėpti kaip slėptuvėje. Jis jau buvo įžengęs į tą metą, kai vaikas virsta padaiguotu paaugliu – mutuojančiu, lūžtančiu balsu, brendimo spuogais, per žiemą ištįsusia pėda. Šlapiais sapnais… Atsiribojęs nuo jų visų, tų jų nusibodusių nesąmonių, rietenų ir vaidų, generatorių ir velenų, įsikišęs į ausis ausinukus, užsitrenkęs decibelais, kinkavo galva pagal muzikos taktą. Turėkitės…

Mergaitė… Trys paeiliui plaučių uždegimai, paskui – ar bereikia stebėtis – anemija: permatomi piršteliai, pergamentinės ausys, popierinės šnervės, balta, net žalsva veido oda, bijanti šviesos. Ką galvoja ji? Išbėgę bulvių daigai paprastai nieko negalvoja, troškimų neturi. Kas, kad ji iš lovos kambario kampe prieblandos, tąsios, prakaituotos, žvilgsniu perskelia lango stiklą, kas tai pastebi, kam tai rūpi, tuoj apkaltinamas skersvėjis, dar kas nors, o vėliau, išaugusi vaikystę, ir tas galias ji bus išaugusi kaip paprastą anginą… Motina, atsisukusi nuo priekinės sėdynės, striukę jai liepia tai užsisegti, tai vėl atsisegti.

Diena – samaninė, šėma, pavasaris kaip nė vienais metais vėluoja sprogti: salotinė medžių ir krūmų žaluma, suputosianti gal tik po kelių savaičių, – dar pumpuruose, žolė – dar šaknyse, ugniniai syvai – dar snaudžiančiuose skruzdžių pilveliuose. Bitės, vapsvos, mašalų debesys, drugių sparnų aksomas ir tiulis su spalvų fejerverkais ir raštų rebusais – dar plyšiuose, tamsoje. Pasaulis, neišsiritantis iš lėliukės. Ką veikti tokiame priešpasaulyje?

Staiga vyras, niekam nieko nesakęs, manevringu vairo suktelėjimu – ir kas jam šovė į galvą? – iš autostrados pasuko į šunkelį. Moteris pakėlė antakius.

– Pavažiuosim aplinkui, čia bus tapybiškos vietos, vis linksmiau… – jis tik norėjo (o, jis prisimins tą posūkį!) kiek pajuokauti, kaip sakoma, savo laisvą dieną truputį pabepročiauti, išpulti iš rutinos…

…Jau dvidešimt minučių jie važiavo tuo aplinkkeliu, pro mišką, apirusį medžiotojų bokštelį, apleistą dviaukštį namą, kurio antrame aukšte su langu pusiau nudrėksta užuolaida tikriausiai vaidenosi, iš balos prie to namo lakantį šunį, jau matė ir parskridusius gandrus, ir juoduosius strazdus snapais, išdrožtais iš oranžinės medžio šerdies, bet jokio linksmumo nei įdomumo neatsirado. Ta pati šiuo metų laiku pakelės monotonija, elektros stulpai, karklai raudonomis viršūnėmis, laukai mergaitę užliūliavo. Tiesa, laukuose dar subaltuodavo pragaišusios žiemos pėdsakai, ir juoduojanti žemė su tais sniego lopiniais ten atrodydavo milžiniška adata grubiais dygsniais pridaigstyta prie vėjuoto pavasarinio dangaus. Kaip jie, riedantys savo citrininiu sedanu, – prie šios dienos…

Staiga už posūkio, beveik ant kelio, išdygo kupstas – 80 km per valandą greičiu į juos artėjo senė su maišu ant kupros ir dar dviem išsipūtusiais rankose. Vyras – ratai net sužviegė – greitį sumažino. Moteris pakėlė antakius, šįkart reikliau. Vaikai gale – berniukas, nubudęs iš ausinukų, akis per jėgą praskėtusi mergaitė – nepatenkinti suurzgė. Ak, jūs man taip, pindukai? – vyras, visą laiką oda jusdamas moters nepasitenkinimą ir vis labiau irzdamas, mašiną tyčia sustabdė.

Senė, prisiartinusi smarkiai šlubuodama, vilkdama dešiniąją koją, durų rankenėlę atlupo lupte ir, netarusi nė žodžio, vidun ėmė veržtis energinga kaip garvežys: veide – atominis karas, maišą nuo kupros, kurį buvo prisitaisiusi virvelėmis prie juosmens, ir polietileninį krepšį, juodą, su plastikinėmis rankenomis, perrištomis raišteliais, per sėdynės atlošą tuojau vieną paskui kitą permetė į bagažinę, o tą trečiąjį, „Maximos“, atsisėdusi pūtuodama įspraudė sau tarp kelių, vo taip!

Vaikai, beveik lipdami vienas ant kito, susigrūdo kitoje sėdynės pusėje. Berniukas išsiėmė iš ausų ausinukus. Žmona, pakreipusi galvą ir jau vos tvardydamasi, žvelgė į vyrą reikalaudama pasiaiškinti. Jis jai atsakė kreiva, kerštinga šypsena: na, argi nemalonu pagelbėti senelei? O gal tu beširdė?

Jie pajudėjo. „Senelė“ gale sėdėjo karingai užmūrytomis lūpomis, gal iš tiesų, kaip sakė viena rašytoja: jei ligi valios atsikalbėjai jaunystėje ir per visą gyvenimą, kam dar tuščiai aušinti burną senatvėje. Ji buvo panaši į žiniuonę, kurią kadaise pažinojo visa Lietuva. Šiurkščią, nepripažindavusią jokio takto ir politkorektiškumo, voždavusią tarpuragin tiesiai šviesiai: „Arba sakyk, ko nori, arba mauk po velnių!“ Pasakojama, kad žiniuonė, kai dar nebuvo žiniuonė, baisiai skurdo – tuoj po karo važiuodavusią į provinciją tikrinti vaistinių su kerziniais batais, kareiviškom kelnėm, miline, ją kai kada palaikydavo valkata, pabėgėle iš Rusijos ir kartą net buvo uždarę į daboklę asmenybei nustatyti… Pažinojusieji sako ją turėjus kietą ranką, gal kad kadaise studijuodama treniravosi džiudžitsu; kai kartą kelią pastojo trys banditai, ketindami apiplėšti, ji su visais susitvarkė be vargo: vienam kirto atpakalia kaire, kitam spyrė į tarpkojį, trečiam smogė dešine, vagys net pamanė, kad ta boba ginkluota… Jos žodžiai visą gyvenimą, kad ir apie ką būtų kalbėjusi – plakimąsi dilgėlėmis, beržo grybą, rupūžių ir gyvačių antpilus nuo nervinių spazmų, alergijas, druskų nusėdimą, magnetinius laukus ir miegą, inkstus žalojantį kalcio oksilatą, tarkuotų bulvių sunką, morkų sultis ir t. t., – būdavo nevalyti, rupūs, kaip iš žemės iškasta rūda, užtat – tikri. Jos laidotuvių dieną kilusi pūga, ir kai kas tai palaikė paskutiniu mums siunčiamu gerosios Lietuvos raganos ženklu…

Ši ypata į aną panaši tik iš išvaizdos. Tokios – susargdina. Pataikyk šalia jų atsisėsti traukinyje ar autobuse, tas tuoj tave apninkantis niežėjimas, tegu ir tik psichologinis, krutėjimas, net vibždėjimas drabužiuose, po apatiniais, jau ir už kelnių gumos (taip taip, demarkacinė linija jam nė motais, eina kiaurai), už ausų, persimetantis į plaukuotąją galvos dalį ir, kaip jau sakėme, ne tik galvos – kas linksmiausia, pagaliau kvapas, kurio prisigeria net oda, su niekuo nepalyginamas gyvenimo užribio kvapas…

Žili senės plaukai po skarele, regis, buvo apgerbiami siuvėjo žirklėmis, keliais čakštelėjimais, kaip gyvatvorė, o gal, kas žino – vaikai ją stebėjo net išsižioję – apkapojami tomahauku. Rudas balakonas, vyriški batai, bovelninės kojinės, virš kelių prispaustos gumom, įsirėžusiom į mėlyną šlaunų odą, – berniukas susidomėjęs (ir pasibaisėjęs) tai įvertino iš karto. Ir galiausiai aromatas, jo viršutinės, vidurinės ir pagrindinės (bazinės) natos – per keletą minučių šito „Chanel No. 5“ prisipildė visas sedano salonas. Jei jį, kaip ir bet kuriuos kvepalus, bandytum išskaidyti kaip struktūrą sudedamosiomis dalimis, tomis natomis, tai būtų: žolė ir pernykščiai lapai, vištų plunksnos, šuns kailis ir blusos, supuvusi silkė – ja atsiduoda ana neapsiplaunančių moterų vieta, nesvarbu, ar jos karalienės, ar valkatos. Išaižytų pupų ir žirnių ankštys. Šnabždantys svogūnų lukštai. Prie durų sukabintos vėjo judinamos išnaros – kadaise ten būta mažų, po kojomis šmirinėjusių gyvūnėlių. Žinoma, juoda kaip pekla tamsa. O aromato kulminacija – ta žemutinė, bazinė, nata – kosminė vienatvė, kai tavo kompanionas, kuris niekada nenuvilia, – tik dangus virš galvos. Visus kitus tenka su šaknimis plėšti iš praeities – mirusiuosius, arba prasimanyti – gyvuosius.

Tikriausiai alkana – o, klaidingas galvojimas, kad seniams beveik nebūdinga valgyti, nes jie turėtų būti sotūs nugyventu gyvenimu, – ji kuitėsi po „Maximos“ maišą, kol išsikrapštė vištos kulšį, dar šiltą, sultingą, varvančią, ta kulšis iš gryniausio gintaro jos rankose buvo aštuntasis pasaulio stebuklas po Rodo koloso, ir suleido dantis. Atsiplėšusi gabalą ūmai atsisuko į mergaitę:

– Nori? N-te…

Mergaitė, apimta kraupo, prisispaudė prie brolio.

– Nu, ne tai ne, varvinkit seilę, kilbukai… – kryptelėjusi pečiu, senė oriai valgė.

Nuo šoko vis dar neatsitokėjančioje sedano tyloje apčiulpusi kulšelę, ji vieną po kito aplaižė pirštus ir inteligentiškai, pabrėžtinai neteršdama aplinkos, kauliuką susupstė į popierinę nosinę ir įkišo į maišą. Ką gi, numarinus alkio kirminą, juk būtina ir troškuliui per galvą užvažiuoti, ar ne? Maiše sužvejotas „Sprite“ gėrimas į gerklę nugarmėjo kaip pavasarinis krioklys. Apsiašarojusi ji keletui sekundžių sustingo stikliniu žvilgsniu žvelgdama į niekur, tada atsirūgo. Su griausmu. Berniukas kreivai nusišypsojo. Jis jau kuris laikas ją stebėjo piktdžiugiškai šypsodamasis. (Mergaitė – tik taip, lyg į jų automobilį būtų įsėdusi pati mirtis.) Paaugliui visas šis performansas patiko ir dėl to, kad pats neseniai buvo pakliuvęs į didelę bėdą. Dar prieš pusmetį jo veidu dieną naktį, mirgėdama nuo šūvių ir kraujo, besiliejančio laisvai, sruvo mėlyna ekrano šviesa: taip taip, paromis – „Speed Night“, „Agentas 007“, „Juodasis snaiperis“, kas be ko, „čatai“, „čatai“ ir dar kartą „čatai“, jis jau net nebevaikščiojo į mokyklą, sumaniai išraitydamas pinkliausias istorijas (paskui tuo išradingumu ir pats stebėjosi), manipuliuodavo ir meluodavo kaip tikras narkomanas su stažu, o juk nuo čia, kaip teigia specialistai, jau nebetoli ir stadija, kai po kelių dienų abstinencijos – „galimi traukuliai“, tad jiedu su motina abipusiu sutarimu net dalyvavo terapinėje televizijos laidoje „Labirintas“, kurioje dedukciniu būdu, padedant žiūrovų auditorijai, nustatoma diagnozė (jis įsiminė vieną eksperčių sakant: „Įsivaizduokit, jo galva ir taip pilna atvirų laidų, o jei mes ant jų dar pilsime vandenį…“), o paskui ir pasiūlomas gydymo būdas – išradingai įspeistas į režisierių ir prodiuserių paspęsto „labirinto“ spąstus, standžiai suvystytas argumentų tinkluose, taip standžiai, kad jau nebelieka kuo kvėpuoti, viešai prieš kameras, prieš šimtatūkstantinę auditoriją (tiek tada į jį žiūrėjo), šnirpšdamas ir ašarodamas nuo filmavimo studijos šviesų, o iš tikrųjų iš pažeminimo ir gėdos, pasižadėjo: „Prisiekiu, kad daugiau bendrausiu tik su REALIAIS žmonėmis, uhu… uff…“ Realiais… Tai dabar turėkitės: šita boba – REALI. Realesnė už tėvą, motiną ir seserį, net kartu sudėjus. Gal kad jie visi bekvapiai?

Kai senė pakėlė ranką pasitaisyti plaukuose šukų, jis spėjo pastebėti ir kitą, po gintarinės kulšies, stebuklą – ant riešo „Komandirskije“. Tą patį, kurį išvydus burnoje ima telktis seilės, su juodu ciferblatu ir nupieštu tanku, svaigiai sunkų, tas daikčiukas, visi žino, ir lauže dega, ir vandeny skęsta, o kaip gyvas, taip gyvas – nebijantis vandens, atsparus smūgiams, savaime užsivedantis, patikimas, fantastiškas, nešiotas aukščiausio rango rusų karininkų, žodžiu, ką ir šnekėt, ne laikrodis – Džeimsas Bondas.

– Kur, ponia, jums pavyko jį rasti? – pasiteiravo aksominėmis išauklėto jaunuolio intonacijomis, o liežuvis, aišku, niežėjo nuo „kur tau pavyko jį nukosėti?“

– Kodėl tu manai, kilbuk, – senė metė į jį žvilgsnį graikinių riešutų kevalams triuškinti, – kad aš jį nukosėjau? O ne paveldėjau iš savo tėvo, poligloto, gamtos ir medicinos mokslų profesoriaus? Be to, dar kolekcionavusio mineralus, kriaukles, drugius, net ir labai retus egzempliorius, net Hamearis lucina, Maculinea teleius, a?!

Jaunuolis išraudo. Kaipgi ji, ta… ta… smarvė, gali įsigauti jo galvon? Nusisuko į langą įsižeidęs, bet ir kiek išsigandęs, o jei ji vis dėlto spėjo jo galvoje pamatyti VISKĄ, bandydamas susidėlioti taškus ant „i“ – pasaulis toks painus, toks labirintas… Juk visiškai aišku, kad nei kulšis, nei poliglotas, nei „Komandirskije“ neturėtų su ja – jei galvosim logiškai – niekaip sietis, ir vis dėlto siejosi, po galais. Kažkaip siejosi…

Mergaitė tik pašnairavo iš tolo į senės pusę, jos absoliučiai nedomino nei laikrodis, nei „Sprite“, kurį mėgo labiau už bet ką.

O senoji minkštai, lyg ant pūkų pagalviuko dėl laimingo atsitiktinumo nutūpusi, malonumą nutarė pratęsti – skaniai pavalgius ir atsigėrus, „kolgi“ ir nepasišnekučiuoti draugiškoje atmosferoje? Jos akys blizgėjo, ji buvo atkutusi:

– Kokia puiki kelionė… Ir ponai tokie malonūs, – ji išdainavo lyg sau, lyg jiems. – Tai ar daug pinigiukų, ponas, man čia kainuos? – paklausė maivydamasi.

– Nieko, močiute, nieko, – nusijuokė vyras. – Tai ar toli dar tamstos namai?

– O, tai dar pavažiuosim, pavažiuosim, ponas… – pasakė patenkinta, ir jos akių vokai nusileido paslaptingai, kaip rupūžių (rupūžių akys, spindinčios nelyginant varis, kas nežino, grožiu pranoksta gazelių akis…), apgaubdami nepažinaus pasaulio tamsą su plyksinčiomis ugnelėmis – taip juodame kosmose, už šviesmečių, palikdami judėjimo pėdsakų uodegėles, švyti tolimi asteroidai.

– Bet mums jau reikia respiratorių. O tau gal ne? Tavo nosiai šitas aromatas turbūt pats tas? – žmona pasakė tyčia garsiai, reikliai spitrydamasi į Cezario profilį.

Tikrai, kodėl, po velnių, mes ją paėmėm? – vyrą tas kvapas jau irgi žudė…

Staiga mergaitė – na, čia to ir reikėjo tikėtis – sužiaukčiojo, o paskui suvirbeno plonu kaip pelės uodegos galiukas balseliu, galiausiai nebe verkė, o cypė – taip, atrodo, ji visai silpna, ją galėjo parblokšti vėjo gūsis, dabar štai parmetė kvapas.

– Tos moterų ašaros… Nu, ką, siusiot mažiau reikės… – senė ištiesė ranką taikydamasi paliesti mergaitės plaukus, bet moteris priekyje, atrodo, tik to ir laukusi, atsigręžė, net auskarai, raudonas Murano stiklas, pritariamai tilindžiavo, kol ji pagaliau rėžė, ką norėjo:

– Užsičiaupkit, tamsta! Ir džiaukitės, kad išvis čia sėdit ir važiuojat! Galėjot ir nevažiuoti! Man jau, Petrai, gana! Lilita, prasisek!..

Mergaitė, paakinta motinos žodžių, prapliupo su nauja jėga, galiausiai ėmė nebeatgauti kvapo, dusti, žagsėti… Berniukas neapsikęsdamas – tos mergų ašaros! – nusikeikė triaukščiu, ant viršaus dar uždėdamas: „Durnių laivas, blia…“ Tėvas, vos tai išgirdęs, įsiutęs išjungė ką tik suskambusį telefoną ir jau ėmė kauptis moralui („tu, šikniau, negerbi nei savęs, nei kitų“ ar kažką panašaus), tik vis nesumojo, nuo ko čia įtaigiau pradėti – moralai, kaip ir apskritai kalbos, tostai ir anekdotai, buvo jo silpnoji vieta, niekada jais nesublizgėdavo, moteris irgi jau, kaip sakoma, ėjo iš krantų, žodžiu, citrininiame sedane – sąmyšis, triukšmas, dantų griežimas. Tik niekas netrikdė senės olimpinės ramybės. Ji sėdėjo atlaidi ir net geranoriška jų žmogiškoms silpnybėms ir nuodėmėms, sėdėjo šiltai ir užtikrintai, nes buvo to nusipelniusi: visas pasaulis jai skolingas, ir tai, kas yra duodama, ponai, jokia paslauga – teisėtas skolos grąžinimas, vo taip! Vėl užsivertė „Sprite“, vaikams nebesiūlė, tik slapčiomis, kad nematytų tėvai, mirktelėjo erzindama: „Pavydėkit, kilbukai…“

Kai jau buvo galima sustoti, ir ji su visais savo ryšuliais ėmė rabždintis laukan, jie, dievaži, atsikvėpę su neslepiamu palengvėjimu, taip pat išlipo pramankštinti kojų, o iš tikrųjų, ką čia slėpti – išstumti iš plaučių tą baisųjį kvapą…

Ir tada senė, pranokdama pati save, kitaip nepasakysi, nekalčiausiu veidu dar lyg niekur nieko paprašė: gal kuris palydėtų ją iki namų? Netoli, galima sakyti, čia pat, tik už kalniuko. Geriausiai būtų – paskui jie prisimins tą jos žvilgsnį, vario spalvos, gelsvai rudą, neperprantamą, žodžiu, rupūžišką, – jei palydėtų tas berniukas, ji smiliumi dūrė vaikui į krūtinę.

Moteris net žodžių pristigo:

– To dar betrūko! Petrai! Aš ne-lei-džiu! – išskandavo vyrui tiesiai į veidą.

Bet vyras, dėbtelėjęs į ją baltom, nusispjovė:

– Tu neleidi? O aš leidžiu! Palydėk, sūnau…

„Yesssss!“ – berniukas, sugniaužęs kumštį, truktelėjo azartiškai žemyn tą įsivaizduojamą rankeną, traukomą Holivudo filmuose ir ne filmuose – mūsuose, kai tik sakoma „yes“ su daug s. Jį ginė smalsumas – kokiuose apartamentuose gyvena tokie laikrodžiai. Ir kas dar, be jų, ten gyvena? Viliojo pažadas, kuriuo mėgsta persirengti pavojus. Kaipgi čia, šioje vietoje, neprisiminti tų jos namuose kabančių išnarų – kadaise ten būta gyvsidabriško judrumo padarėlių su kūnu ir krauju, jaunučių, vinklių kauliukų, švelniakailių, nudobiami prityrusios ir neperkalbamos rankos, kažin ar jie suspėdavo bent iššiepti dantukus. Cyptelti…

Jis paėmė nešti „Maximos“ krepšį, ir senei dabar nebereikėjo nieko užsikrauti ant kupros, nueidamas paskui ją, jis, kietuolis, dar mirktelėjo tėvams: ko dabar nukabinot nosis, nors turėsiu ką mokykloje papasakot.

Kai jiedu ėmė kopti į kalną, jis negalėjo atsistebėti, kad ją reikia vyte vytis, pasirodo, ji visai ir nešluba, eina spėriau už jį, ką ten eina – lekia, o jo „Maximos“ krepšys toks sunkus, turbūt prikrautas švino. Senė, į kalną vis stiprėjant vėjo siausmui, jam dar riktelėjo per petį:

– Žiūrėk man, kilbuk, neatsilik!

Žinoma, jis neatsiliks, čia principo reikalas, nusispjovė „tėvo būdu“ ir įsiręžęs tempė į kalną savo naštą, paskui principą ir, aišku, paskui laikrodį, galimas dalykas, ne tik paskui jį – kuo toliau, tuo labiau ta boba jam darėsi „gauruota mįslė“…

Kai ant kalno jų figūrėles nuskandino kamuoliniai debesys, mergaitė apačioje prisiglaudė prie motinos, jiedvi apsikabino:

– Na, ko gi tu?..

– Ko… Ji tokia sena ir baisi… Kodėl ji nemiršta?..

– Ji mirs tada, kai jai bus reikalas! – nukirto vyras, paspardydamas padangą.

Nusispjovė. Tos mergos (blia…). Padaužęs delnais krūtinę susirado priekinėj striukės kišenėj cigaretes, užsirūkė. Dūmai, kai užsitraukdavo, pro nosį išeidavo plonomis veržliomis srovelėmis, paskui iš burnos išvirstančiame debesyje pradingdavo visas veidas, netikėtai cigaretės paprašė ir moteris…

Jie dairėsi rūkydami… Nuokalnėn, už plikų juodalksnių, netikėtai išnirusi (daro vingį?) tekėjo upė. Ji varė, regis, dar ne vandenį – magmą: tik šiąnakt čia – juste jutai – vėluodamas, riaumodamas buvo išplaukęs ižas, visu paupiu galinga jėga į krantą buvo išsviedusi lytis, kaip prieš milijonus metų sprogusio ir ištaškyto pasaulio ledines skeveldras, po vieną, po kelis ant jų tupėjo nuo vėjo pašiurpę kirai – keista vieta…

Vyras, numetęs nuorūką, pritraukė pilnas plaučių talpyklas oro ir ėmėsi atidarinėti sedano dureles, moteris suskato jam į pagalbą. Jis vėl įjungė telefoną, ir kažkas iškart paskambino, dėl žoliapjovės: „Žinoma, kad kokybė garantuota, galit neabejot – vokiečio darbas!.. Ima, ima ir smulkius krūmus, mulčiuoja…“ Kitu telefonu pats paskambino: „Saniok, ką ten sapalioji? Vėl vikšrai? Kalbėk, jomajo, aiškiau! Tai jūs dar ne Kuprioniškėse?! Sania, apsigraibyk, tu jau apspangęs? Sania, jau?!“ Kad ir kaip keista, tie skambučiai, nesiliaujantys kiaurą parą, vedantys moterį iš proto, primetantys Sanios ar Mišanios užgėrimų ir išblaivėjimų grafikus, šeiminius cirkus, skyrybas ir susiėjimus, „greitukus“ ant stalo ir po stalu, kvėpavimą, pažastų ir kojų prakaitą, penktadieninį alų su puta ant Sanios ūsų šepetėlio (vyrui kalbant telefonu, tie kvapai braute braudavosi į šnerves ir nuodijo gyvenimą), – dabar buvo jaukūs, raminantys. Naminiai. Tokios naminės būna iš klajonių, šalčio ir darganų į šilumą prisibeldus languotos šeimininkių prijuostės su kišene ant pilvo. Kapsėjo laikas, jau ir šalta darėsi, o vaikas vis negrįžo… Vyras apsidairė, klydinėjančiu žvilgsniu nufotografuodamas šią keistą vietą. Skaičiavimų, matematinio tikslumo žmogus bandė sau nusistatyti tikslią jų buvimo vietą kelių atlase, žemėlapio koordinačių tinklelyje – G tai ar B? O gal jau vis dėlto C? Staiga suduslėjusiu balsu paklausė, ar jiedvi nieko neišgirdusios. Lyg kažkas būtų suklikęs… Ne, nieko – mergaitė pastiro, o moteris, sulaikiusi kvapą, klausė vėjo ir elektros laidų gausmo. Klausė nebe ausimis – nugarkauliu. Kai taip įsitempi, užgirsti ir tą plyštančio voratinklio garsą – toli laukuose sniego ikreliai leidžia vandenį…

Vyras tylėdamas užrakino mašinos dureles, ir visi trys nesitarę, lyg būtų duotas ženklas, tekini pasileido į kalną. Ir mergaitė? Nė minties, kad ji čia pasiliktų viena, svaigo galva nuo oro pertekliaus, smūgiavo kvapai – žemė, žolių šaknys, polaidžio vanduo, juodi pelynų stagarai, oras, bet ji didvyriškai laikėsi ant kojų, tik kodėl viskas – ir ta pernykštė žolė, ir velėna, ir net vakarop vis dar sustiklėjantis oras, skambus, melsvas, – kvepia… ta sene?

Ant kalniuko jie užbėgo uždusę, ir tai, ką išvydo, pakirto kojas. Apgavystės akivaizdumui nebuvo ribų: atsivėrusioje milžiniškos erdvės platybėje, atsagstytas iki paskutinės sagos, plaikstėsi palaidas vėjo apsiaustas. Ir – jokio būsto. Jokios pašiūrės, jokios trobelės ant vištos kojelės, ničnieko, kur būtų galima gyventi žmogui. Dykros, krūmokšniai ir vieniši medžiai, pernykščios žolės prerijos, tolumoje – miškas. Miškas taip toli, ištirpęs horizonte, mėlynas, kad jie nieku gyvu nebūtų įstengę iki jo nusigauti. Senė su berniuku – tiesiog dingo.

Neįstengdami atsitokėti, patikėti tuo, ką mato, jie desperatiškai žvalgėsi nuo kalno, juk tai fokusininko triukas: šimtų žiūrovų akivaizdoje į cilindrą sudedamos pirštinės, triušiukas, skarelė, kaklaraištis ir piniginė, o mirksnis, mostelėjimas burtų lazdele – ir cilindras tuščias. Jų sūnus prasmego skradžiai žemę.

Moteris suspigo. Bloškusi rankinę į stagarus, ėmė kumšteliais tvatinti vyrui krūtinę:

– Prakeiktasis! Niekše! Niekšeee…

Vyras, įgaužęs sprandą, smūgius priimdamas pelnytai, traukėsi atatupstas, Dieve brangus, kaipgi čia yra, jis karštligiškai kalkuliavo kilometrus nuo kalno papėdės iki miško ir atgal – racijos žmogui, visą gyvenimą pasikliaujančiam logika, pačiupinėjamais dalykais, mašinų prieširdžiais ir skilveliais, nepripažįstančiam jokios mistikos ir spekuliacijų, dar niekada taip nebuvo iščiuožęs pamatas. Tas jausmas, kurio net nusakyti neįmanoma: rodos, skambini vėjui, o jis nekelia ragelio…

Taip taip, telefonas… Jis desperatiškai išsitraukė vieną savo mobiliųjų. Maigytų maigytų mygtukus. Bet į ką kreiptis? 112? Kur jie yra? Koks čia policijos komisariatas? Važiavo autostrada, tada Anužiai, sukti niekur nereikėjo, bet kaip tyčia ties Anužiais jam šovė į galvą pasukti dešinėn, ir pasukti juokais, pasukti, kaip sakoma, ant durniaus, kad būtų linksmiau, nuklysti jie negalėjo, anokie čia atstumai, ta Lietuva – išvis gaidžio ašara, gali ją skersai išilgai išvaikščiot, o X failais jis netiki, jokiais X failais netiki iš principo, ir vis dėlto… Jis suvaitojo.

Kai taip nutinka, pereini visas neišvengiamas stadijas – stacijas: šoką, neigimą, pyktį, ieškojimą kaltų, skausmą, sugniužimą, apatiją. Apmirtį… Jie blaškėsi ant kalno kaip pamišę. Vyras rėkė plačiai pražiota burna, su virpančiu mažuoju liežuvėliu gomurio gale, gerklės šaknyje, šaukė sūnų vardu, bet tas šauksmas, kas, kad iš visų gelmių, susigerdavo į vėją, kaip sapnuojant, persekiojant košmarui susigeria į sapno vatą. Moteris iš nevilties susmuko ant žemės, ji jautusi, visą laiką jautusi, kad kažkas nutiks… Mergaitė lyg užsukta zujo nuo vieno prie kito, pratisai cypdama, kniaukdama, – ji reikalavo dėmesio, be to, tiesiog nebemokėjo kvėpuoti, imdavo dusti. Pavargusi sukuksėdavo ir vėl užsivesdavo iš naujo…

…Leidžiantis žemyn, sangrąžos dalelytė jau buvo pramušusi volę. Moters skruostus plikė sausos pykčio ašaros. Ji jau seniai galvojusi, bet dabar viskas! Tuojau pat, vos jie grįš į miestą, ji padės jam susikrauti šmotkes, kas netilps, eis tiesiu taikymu per balkoną, jai JO – psicho, lopo, idioto, locho, lūzerio, veiloko (brudenos!) – nereikia nieko, tegu eina į visas keturias puses. Tik pirmiau sugrąžina JOS Vitaliuką…

Pablūdusį, nuo kaltės ir nevilties apgirtusį vyrą skyrybų idėja pasiekė lyg per ūką, bet ūmai išsiblaivęs jis suprato, ko nori – tų skyrybų, pasirodo, nori dar labiau, ir krauju pasruvusiomis akimis, pats nustebęs, kad taip iki galo, taip absoliučiai sutampa su savimi, suriko tai, ką jau seniai norėjo, bet vis lyg nedrįsdavo:

– Užsičiaupk, kale!

Mergaitė, inkšdama jau visai be jėgų, braudamasi per pernykščią žolę, apkibusi lakišiais, dar nikstelėjo koją, įsikando liežuvį, bet jos niekas nepaisė – staiga motina atsigręžė į ją su baisia neapykanta.

Prie mašinos jie nusileido per kemsus, kliūdami už stagarų, svetimi vienas kitam, kas sau – panašiai grįžta iš pralaimėto mūšio nuteriotos kariuomenės likučiai. Vyras bandė ne savo ranka rakinti mašinos dureles, – tik kur dabar jiems pasiduoti? kur pasiduoti? – kai iš už kapoto pasigirdo…

Taip, tai buvo įžūliausias kikenimas:

– Išdū-ū-ū-ū-ū-ū-riau!

Priešais stovėjo Vitaliukas. Gyvesnis už gyvą, čiulpdamas saldainį. Ar tik ne trupiniais aplipęs „barbarisas“, sužvejotas aprūdijusiose didelio (profesoriško) stalčiaus sietuvose tarp visokio šlamšto, colinių vinių ir vinučių, prieštvaninių stiklinių švirkštų su metaliniu stūmokliu ir adatų, sagų, dar net su caro ereliu, skardinių dėžučių nuo pastilių, siūlų ričių, apakusių veidrodžio šukių, nuzulinto švitrinio popieriaus, dulkių, – taip nuraudonina liežuvį ir lūpas?

Kas ištinka tokią akimirką? Žinia, kas – kaulus traiškanti devynių aukštų namo džiaugsmo banga, bet tik labai trumpai.

– Ką ten turi burnoje? – motina savo vaiką norėjo ir uždusinti glėbyje iš meilės, ir prikulti. Labiau, regis, prikulti, dar neatitokusi iš siaubo, – tik dabar ėmė justi jo mastą, – sumišusio su suvokimu, kad per penkiolika minučių į šipulius gali sudužti likimas, sudužti nebeatšaukiamai, ir juokai čia jau pasibaigę, nesąmoningai gailėdamasi, tiesą sakant, greitai netgi labai gailėsis, tik ar jau neužsitrenkusios durelės atgal? – nagais įsikirto į sūnaus smakrą. – Spjauk man tučtuojau, šikniau!

Tas mažvaikis, žinoma, erzindamasis saldainį kaipmat prarijo.

Moteris neatlyžo:

– Kur? Kur ji gyvena?

Sūnus atsakyti delsė. Delsė nerūpestingai, lengvabūdiškai, tai varė į neviltį, bet dar labiau išgąsdino, kaip jai pasirodė, ūku aptrauktos akys – tokios dūminės… O jis (kas jam?), kad tik būtų paliktas ramybėje, mostelėjo ranka kaip pakliuvo, turėkitės:

– Ten…

Ten… „Ten“ galėjo būti čia. „Ten“ galėjo būti kur tik nori: prie šio kalnelio, kurį supiltum kepure, ir už šimtų, tūkstančių kilometrų Andų kalnuose, galėjo būti rytuose ir vakaruose, Šiaurės ir Pietų ašigaliuose, Afrikoj, Zimbabvėj, galėjo būti – ore, vandeny, žemėje, mažiausiose materialiosiose kietų kūnų dalelytėse ir nematerialiosiose, ne kūnų, šilumoje ir šaltyje, šviesoje ir tamsoje, net pačiu neleistiniausiu būdu tavo galvoje, mintyse, ką tik užgimusiose svajonėse (nes bet kokioje pradžioje, kaip žinome, jau slypi ir pabaiga) – visur.

Nagi, paskubėkim! Vyras ragino, rodės, reikia kuo skubiau nešdintis iš šios vietos… Tačiau kai jie sulipo į mašiną, ir jis karštosiomis bandė užkurti variklį, iškrito rakteliai, pasilenkęs graibė stenėdamas, raudonio išmušta plike – tas nustekentas ir vis dėlto gyvas mūsų dienų vyro instinktas ginti šeimą, savo moterį ir vaikus! – bet pirštai neklausė, nes „runkas jau tinka tik aguonams ant bundelių barstyt“, nusikeikęs atsisėdo, spauste prispaudė rankas prie vairo, kad apsiramintų, suimtų save į nagą, taip ir liko sėdėti nuleidęs galvą, įręžęs sprandą. Kaip jautis.

Ir tada – pūga, balandžio pradžioje, iš nieko… Sūkuriuodama stichija ėmė švelniai supti ir mėtyti mašiną, jie sėdėjo jos kapsulėje, už langų siaučiant chaosui, besiblaškančių atomų srautams, pačiame tos sumaišties epicentre, klausydamiesi baimės užvytos tylos ir vienas kito alsavimo. Staiga – garsas… Prozos mago mums papasakotas vienuolės Siervos Marijos atvejis, kai iš plikai skustos galvos kalasi plaukai, burbuliukais mušdami į paviršių ir vydamiesi sruogom stačiai akyse, – joks magiškojo realizmo triukas. Tai – klinika, deja, kol kas plačiau neištirta ir neaprašyta. Jie visi sužiuro į mergaitę… Ta nevaikiško susidrumstusio žvilgsnio tamsa, kai liga, ilgai grūmusis ir galiausiai nenoriai atsiplėšusi, jau ima palikti savo saldžią buveinę. Po baltutėle veido oda supulsuojantis raudonis, stačiai akyse virstantis pienu ir krauju. O garsas… Lyg kažkas plyštų, lyg skiltų, toks garsas būna, kai, įveikdama luobelės šarvą, nūnai jau lukštą, iš pumpuro sprogsta gyvybė. Iš pabaigos vėl pradžia.