Guliverio mirtis
Leonidas Andrejevas (1871−1919) − rusų literatūros klasikas, vienas žymiausių Sidabro amžiaus prozininkų ir dramaturgų, laikomas rusų ekspresionizmo pradininku.
Anglų rašytojo Jonathano Swifto satyrinio romano „Guliverio kelionės“ (1726) motyvais sukurti „Guliverio mirtį“ Andrejevą įkvėpė Levo Tolstojaus laidotuvės 1910 m., kuriose dalyvavo ne tik valdžiažmogiai, bet ir gausios policijos pajėgos − baimintasi, kad atsisveikinimas su didžiuoju klasiku neperaugtų į antivyriausybinius neramumus ar demonstraciją. Kas be ko, šiame apsakyme gana ryškus visai Andrejevo kūrybai būdingas simbolistinis matmuo leidžia pavaizduotą procesą, kaip Liliputos valstybinis aparatas „nusavina“ iškilaus didžiojo žmogaus palikimą, perskaityti kaip visiems laikams būdingą universaliją.
…Galiausiai, po trumpų, bet skausmingų kančių, Žmogus Kalnas (šitaip pats Guliveris vertė liliputiškus žodžius Kvinbas Flestrinas) garsiai šniokšdamas išleido paskutinį atodūsį, bet velionio draugai, mokslininkai, dvariškiai, gydytojai ir paprasta liaudis dar ilgai nedrįso artintis prie lavono, mat nebuvo įsitikinę mirtimi ir bijojo, kad smarkus rankos ar kojos judesys, kokie lydi agoniją, gali neatsargų drąsuolį sužaloti ar netgi užmušti. Tik tuščiagalvė prastuomenė, graužiama smalsumo, atkakliai veržėsi prie mirusiojo, ir tvirtiems sargybiniams teko iš peties paplušėti, kad išsaugotų tvarką. Bet po dviejų valandų visiškas lavono nejudrumas įtikino susirinkusiuosius, kad pavojaus nėra, ir išsimokslinę gydytojai tučtuojau pristatytomis kopėčiomis užsiropštė ant Guliverio krūtinės surašyti formalaus mirties liudijimo. Vėliau šis liudijimas buvo publikuotas, ir štai kokius neabejotinus mirties požymius nustatė mokslininkai: Guliverio krūtinė, anksčiau jam kvėpuojant taip stipriai siūbavusi, kad daugeliui liliputų sukeldavo jūros ligos priepuolį, buvo sustingusi ir šalta kaip marmurinės grindys pagrindinėje sostinės šventykloje; lygiai taip pat liovėsi baisus šniokštimas, bilsmas ir karkesys, kurie girdėjosi plakant milžiniškai Žmogaus Kalno širdžiai. Toje krūtinės vietoje, kur, jeigu tarsime, kad Guliveris buvo sukurtas pagal tokį pat pavidalą ir paveikslą kaip liliputai, turėjo būti jo širdis, susirinkę mokslininkai neišgirdo nė menkiausio garso ir nepajuto po kojomis jokio virptelėjimo.
Žinia apie Žmogaus Kalno mirtį visą šalį apgaubė giliu gedulu. Gausūs jo priešai ir pavydūnai, smerkę jį už per didelį, valstybei žalingą ūgį, patenkinti mirtimi nutilo: priešingai, visi su pasimėgavimu prisiminė jo jėgą ir romumą ir išimtinai jo narsai priskyrė pergalę prieš Blefusko, priešų salos, laivyną. Ir draugų būrelis, iš pradžių visai nedidelis, su kiekviena diena pastebimai augo, kol galiausiai visa Liliputos tauta virto nuoširdžiu, garsiai verkiančiu Guliverio bičiuliu. Išimtis buvo tik generolas admirolas Skairišas Bolgolamas, griežęs dantį ir po savo priešo mirties ir iš noro užtraukti Guliveriui nešlovę pasiūlęs jo nelaidoti, o palikti lavoną plėšriems paukščiams. Tačiau Valstybės taryba su pasipiktinimu jo pasiūlymą atmetė, nors tai vis dėlto nė trupučio nepadėjo išspręsti siaubingai keblios užduoties, išplaukiančios iš klausimo, kaip palaidoti Žmogų Kalną.
Generolo admirolo priešininkai karštai prieštaravo, kad jeigu Žmogus Kalnas liks nepalaidotas, toks milžiniškas pūvantis lavonas gali sukelti marą sostinėje ir užkratą visoje karalystėje. Drauge visi ginčininkai pripažino: pervežti Guliverį į kapines neįmanoma, nes bet kokios kapinės jam bus per ankštos, o pervežant lavoną tektų išgriauti ištisas nuostabios Liliputos sostinės gatves ir kvartalus. Kartu visi prisiminė, kaip Guliveris per jam leistus pasivaikščiojimus po miestą laisvai peržengdavo miesto vartus, pro kurių angą vos pralįsdavo jo ranka. Kai jau ėmė atrodyti, kad padėtis be išeities, Guliverio globėjas, Reldreselis, vyriausiasis slaptųjų reikalų sekretorius, pasiūlė iškasti duobę čia pat, prie lavono, ir pasitelkus svirtis nuversti ten mirusįjį. Šiam pasiūlymui buvo pritarta, ir trys tūkstančiai liliputų, apsiginklavusių kastuvais ir kirtikliais, tą pačią naktį, deglų šviesoje, ėmėsi sunkaus darbo. Matematikai apskaičiavo, kad esant tokiam darbininkų skaičiui duobė, reikalinga paslėpti kūnui, apimtimi lygiam 1724 liliputams, bus iškasta per parą.
Iki laidotuvių likusią laisvą dieną to paties Reldreselio siūlymu buvo nuspręsta paskirti Žmogaus Kalno pagerbtuvėms. Šio pasiūlymo pagrindu vėliau buvo sukurti šmeižikiški prasimanymai, kaltinę gerbiamą Reldreselį, slaptųjų reikalų sekretorių, užmezgus slaptus ryšius su vyriausybei priešiška trameksanų (aukštųjų kulnų) partija. Su didžiuliu malonumu galime paneigti šį šmeižtą, nes patys priklausydami „žemųjų kulnų“ partijai iš visiškai patikimų ir neabejotinų šaltinių žinome, kad p. Reldreselis buvo tokių tvirtų įsitikinimų žmogus, jog netgi savo važiuojamuosius arklius kaustydavo žemomis pasagomis be grifų, nors tai ne kartą staigiuose posūkiuose kėlė pavojų jo brangiai gyvybei. O minėtojo pasiūlymo tikslas buvo padidinti puikumą ir šlovę karalystės, kurios vienas iš pavaldinių buvo Žmogus Kalnas, taip pat išgelbėti šalį nuo neramumų ir riaušių, mat nerimastinga prastuomenė, naiviai dievinusi Guliverį dėl jai nesuprantamo jo ūgio, jau reiškė savo nekantrumą riksmais, švilpimu ir netgi nešvankiu dainavimu.
Nuo ryto sostinė išsidabino juodomis vėliavomis, o artėjant pusiaudieniui, kada buvo numatyta pradėti iškilmes, milžiniškos liliputų minios patraukė prie miesto vartų į kelią, vedantį Guliverio būsto link (kaip žinoma, Guliveris gyveno per pusę mylios nuo miesto vartų, apleistoje šventykloje). Matematikų skaičiavimais, prie lavono susirinko 121 223 žmonės, neskaičiuojant vaikų, kuriuos ant rankų atsinešė motinos plebėjos. Oratorių, norėjusių savo kalbomis pagirti velionio nuopelnus, užsirašė, tų pačių matematikų skaičiavimais, 15 381, o tai ir vėl sukėlė gana nemažų keblumų. Iš pradžių, kad oratoriai neįsižeistų, buvo siūloma mesti burtus ir leisti pasirinkti pačiai lemčiai; bet atsirado skeptikų, netikinčių lemtimi, besibaiminančių, kad burtai gali baigtis prastais padariniais ir atrinkti netgi kurčnebylius oratorius (mat tarp užsirašiusiųjų buvo ir tokių). Žymiai teisingiau, atrodė jiems, rinkti oratorius pagal ūgį ir balso stiprumą, darant išimtį tik mokslininkams, kurių ūgį dėl jų papratimo būti sulenkus nugarą nustatyti labai sunku. O štai balso jie neturėjo jokio, mat kalbėjo pašnibždomis. Taip ir buvo nuspręsta: iš oratorių minios, pastebėjus rėksmingiausius, atrinko 500 žmonių, šie 500 savo ruožtu buvo suskirstyti grupėmis pagal ūgį, ir 60 pačių aukščiausių buvo pakviesti į tribūną. Deja, du teko pašalinti, nes vienas visiškai nesusigaudė, kas vyksta, o antras buvo jo draugas. Apmaudu ir tai, kad išmintinga tvarka dienai baigiantis buvo sugriauta, ir pasirodė nauji, niekam nežinomi oratoriai, perdėtai entuziastingi velionio šlovintojai, raginę nerūpestingą ir lengvai užsiplieskiančią prastuomenę sukelti riaušes. Bet apie juos kalbėti neverta.
Neįmanoma pakankamai išgirti šios iškilmingos šventės didybės ir puikumo. Paprastais, bet ryškiaspalviais apdarais vilkinti prastuomenė buvo nustumta tolyn, o netoliese, prie pat lavono, sustingusiu šaltu kalnu dunksančio viršum galvų, susibūrė brangius ir santūrius kostiumus vilkintys liliputai, šauniai ant didingų arklių jodinėjo raiteliai, ir puošniai aprengti liliputų kareiviai, gvardija ir husarai iškilmingu maršu judėjo pirmyn atgal, valydami plotą. Čia, artimų Guliverio draugų rate, buvo ir tas garsusis liliputas, kurį minia dėl jo didelio ūgio (jis lenkė dydžiu visus kitus liliputus per visą nagą) paskyrė Žmogaus Kalno įpėdiniu. Lydimas smalsių ir pavydžių žvilgsnių, jis išdidžiai vaikštinėjo palei lavoną savo aukštakulniais batais, pridėjusiais dar daugiau reikšmingumo jo ūgiui, ir kaip savas žmogus prisėsdavo pailsėti ant Guliverio blyškaus ir šalto mažojo piršto. Bet kadangi iš kitos lavono pusės jo nesimatė, tai jis, naudodamasis pripažinta savo jėgos ir ūgio teise, užlipo ant paties lavono ir nepriklausoma poza įsitaisė ant kelio. Nuo čia jis matėsi visiems, ir jį pastebėjo netgi pačiose tolimiausiose eilėse stovintys liliputai, pasižymintys geru regėjimu. Tribūna oratoriams buvo pastatyta ant Žmogaus Kalno krūtinės ir papuošta vėliavomis bei žalumynais, taip pat paskubomis padarytu velionio biustu. Talentingam skulptoriui pavyko Guliverio veido bruožams suteikti tiek jėgos ir kilnybės, kad iš arti biustą mačiusieji tikino, jog jis neabejotinai lenkia originalą, ir šnabždesiu kalbėjo apie meilikavimą. Kairėje nuo tribūnos, ant Guliverio pilvo, buvo įrengtos vietos garbingiems svečiams, su išrinktųjų panieka žvilgčiojantiems į plepią prastuomenę, o ši savo ruožtu gėrėdamasi godžiai apžiūrinėjo jų brangius, visiems pažįstamus veidus. Liliputai, kasantys Guliveriui kapą, buvo apsaugoti nuo prastuomenės žvilgsnių aukšta, paskubom sukalta tvora; ir tik retomis tylos akimirkomis į akmenį atsimušančios geležies žvangesys, žarstomos žemės čiužėjimas išduodavo jų paslaptingą ir niūrų darbą. Bet nuo tribūnų aukštumos gili duobė gerai matėsi; ir belaukdami, kada prasidės iškilmės, garbingi svečiai susidomėję stebėjo darbą ir keitėsi giliamintiškomis pastabomis, girdami valstybinį lordo Reldreselio genijų.
Galiausiai, ceremonimeistrui davus ženklą, prasidėjo kalbos.
Pirmiausia į tribūną įleido mokslininkus. Įžengė jie visi kartu ir kalbėjo vienu metu, kalbėjo tą patį, ir visi kalbėjo pašnibždomis, todėl jų vis tiek nesigirdėjo. Bet tai buvo nesvarbu, nes jų kalbos, ištaisytos ir apdorotos namie, turėjo pasirodyti liliputų mokslų akademijos „Metraštyje“, kur jas perskaitys visi kiti minėtos mokslinės korporacijos nariai. Laiką, kol jie kalbėjo, ponai ir prastuomenė išnaudojo pusryčiams, nes metas jau buvo vėlyvas ir daugelis pavargo nuo ilgo laukimo. Ceremonimeistrui leidus, per pusryčius ponams grojo orkestras, be to, turint omeny akimirkos liūdnumą, atliekami kūriniai pasižymėjo išskirtine melancholija.
Mokslininkų kalbų turinys, kaip matyti iš „Metraščio“, sutapo štai šiais bendriausiais bruožais. Žmogus Kalnas buvo įstabus tuo, kad buvo labai didelio ūgio ir turėjo atitinkamą jėgą, – čia mokslininkai pateikė itin tikslias lenteles ir Guliverio ūgio, jo kūno apimčių ir numanomo svorio skaičiavimus. Bet tokio ūgio priežastis, kaip skelbė mokslininkų išvados, nežinoma ir tokia liks amžiams. Lygiai taip pat lieka nežinomas ir tikslas, dėl kurio gamta sukūrė tokį siaubingą reiškinį. Kalbant apie jėgą mokslininkų nuomonės išsiskyrė: vieni tvirtino, kad jėga yra tiesiog jėga, kiti ieškojo jai pateisinimo statybose, akmenų ir sunkenybių pernešime, kurie buvo patikėti Guliveriui. Bet galiausiai vėl visi sutiko, kad ir jėga lieka nepaaiškinama ir, kaip tokia, yra priešiška ir kenksminga žmonijai. O mokslas, atstovaujamas geriausiųjų jo atstovų, tiesiog nepripažįsta Guliverio kaip fakto ir reiškia dideles abejones dėl paties jo egzistavimo. Vienbalse mokslininkų išvada, Guliveris yra ne kas kita, kaip mitas, legenda, sukurta liaudies dėl jos polinkio į stebuklingus ir nepaprastus dalykus. Guliveris niekada neegzistavo, o tas, kas tvirtina priešingai, netenka mokslininko vardo, visiems laikams išvejamas iš akademijos ir prakeikiamas „Metraštyje“.
Baigę savo kalbas, aidint griausmingiems plojimams, mokslininkai visu būriu nusileido nuo Guliverio lavono, bet čia, jau apačioje, ant žemės, tarp dviejų garbingų korporacijos atstovų užvirė peštynės, kilusios, kaip paaiškėjo vėliau, dėl esminių požiūrio į Guliverį nesutarimų: kas yra Guliveris – mitas ar visgi legenda? Tuo metu kiti mokslininkai skundėsi, kad, nepaisant priemonių, kurių buvo imtasi, šiltų rūbų ir apavo, jie bijo peršalimo, nes nuo milžiniško lavono sklinda nepakeliamas šaltis, galintis ne tik atvėsinti, bet ir sušaldyti patį karščiausią oratorių. Patį sumanymą – pastatyti tribūną ant lavono – jie laiko tyčiojimusi iš mokslo: vargu ar neprotinga ir tamsuoliška prastuomenė įvertins visą jų Guliverio mitiškumo įrodymų jėgą, jeigu jos akims tuo pat metu lengvabūdiškai rodomas lavonas. Vis dėlto, ceremonimeistrui davus ženklą, sujudimas tarp mokslininkų tučtuojau nurimo, o tie du, kurie toliau pešėsi, buvo kartu įsodinti į tamsią, be langų karietą ir išsiųsti atgal į akademiją.
Antri eilėje buvo gausūs Guliverio draugai, kurie, ašarodami ir dūsaudami, pasakojo savo prisiminimus apie velionį. Pirmasis oratorius, kurio vardo, deja, mums sužinoti nepavyko, buvo artimiausias Žmogaus Kalno draugas ir pats turėjo skardų, vyrišką balsą bei gausybe privalumų apdovanotą išorę. Drebančiu iš meilės balsu jis išsamiai papasakojo, kaip vieną kartą Guliveris net dviem dienoms užmiršo jį savo kišenėje. Su nuostabia iškalba oratorius susijaudinusiems klausytojams perteikė alkio, troškulio ir tamsos sukeltas kančias ir, galų gale, Guliverio džiaugsmą, kai trečią dieną, kyštelėjęs ranką į kišenę paieškoti tabakinės, jis rado savo geriausią draugą. Kukliu oratoriaus prisipažinimu, tik dėl jo patarimų ir nepaliaujamos priežiūros Guliveris išsiugdė savo jėgą ir sielos kilnybę.
Antrasis oratorius, turintis neįtikėtinai saldų balsą, pasirodė taip pat besąs geriausias Guliverio draugas. Bet kaip draugas, iš pagarbos ir meilės velioniui turintis būti teisingas, jis privalėjo atskleisti kai kurias blogąsias jo charakterio ypatybes. Taigi, prisipažino jis, Guliveris buvo gobšus, savanaudiškas ir piktas, linkęs į tuščiagarbystę, dėl to ir draugus rinkosi iš žmonių įžymių, gebančių savo didybės atspindį mesti ir ant jo galvos. Pats savaime menkutis, Guliveris dirbtinai didino savo apimtis, pritaisydamas prie batų storus padus. Prieš pat mirtį Guliveris planavo grandiozinę išdavystę jį priglaudusios Liliputos valstybės atžvilgiu ir tai su ašaromis akyse atskleidė oratoriui. Oratorius liūdnai prisipažino, jog tik jo teigiamai įtakai liaudis turi dėkoti, kad Guliveris visos jos nesutrypė savo batpalaikiais. Nėra jėgų nusakyti tą apgailėtiną pavydumą, tą niūrų pyktį, kurį Guliveris jautė visiems savo tikriesiems draugams, pripažindamas tik pataikavimą…
Čia oratorių, deja, ištiko kažkokios keistos ligos, sukeltos susijaudinimo, priepuolis. Ant jo lūpų pasirodė putos, o sklandi kalba virto laukiniais ir nerišliais šūkavimais. Vis dėlto, ceremonimeistrui davus ženklą, priepuolis greitai praėjo ir aidint griausmingiems plojimams oratorius iškilmingai nulipo ant žemės. Bet didžiausių ovacijų sulaukė trečiasis oratorius, taip pat geriausias Guliverio draugas, sugebėjęs savo meistriška kalba įžiebti liliputų širdyse karšto patriotizmo liepsną. Jis įrodė, kad pats savaime Guliveris nebūtų reiškęs nieko, jeigu ne tie tūkstančiai liliputų avinų, kuriuos jis kasmet surydavo. „Avinai, būtent mūsų liliputiniai avinai, – šūkavo oratorius, – virsdami mėsa, krauju ir smegenimis, sudaro Žmogaus Kalno jėgą ir šlovę. Kas nugalėjo priešišką Blefusko salą? Žmogus Kalnas? Ne. Blefusko salą nugalėjo mūsų liliputiniai avinai, nes pats Žmogus Kalnas yra ne kas kita, o tik avinų visuma!“
Čia oratorius jaudinančiomis ir gyvomis spalvomis nutapė nepamirštamą liliputinio avino paveikslą, mažyčio, paklusnaus padaro, visą gyvenimą pasiruošusio aukotis aukščiausių karalystės interesų labui, to nepastebimo herojaus, kurio vilna sukuria Liliputos karalystės iškilnumą, o mėsa – galybę. Rizikuodamas nutraukti balso stygas, oratorius sudainavo ekspromtu sukurtą odę liliputinio avino garbei.
Kai klausytojų susižavėjimas jau veržėsi per kraštus, dainavimas, ceremonimeistrui davus ženklą, staiga liovėsi. Reikalas tas, kad bet koks dainavimas, netgi pats patriotiškiausias, kai kuriais atvejais buvo laikomas pavojingu, nes prastuomenė, blogai supratusi aukščiausių klasių kalbą, noriai prisidėdavo, bet vartodavo visai kitokius, nepageidaujamus žodžius. Beje, norėdamas pamokyti kitus oratorius, ceremonimeistras nurodė dalykus, apie kuriuos užsiminti kalbose nedera: negalima kalbėti apie naują monetinę sistemą, negalima nagrinėti kanalo Liliputos pietryčiuose klausimo, negalima minėti spuoguotos generolo admirolo nosies (įprastinio gatvinių demagogų juokelių taikinio), negalima prisiminti to nepadoraus būdo, kuriuo Guliveris užgesino gaisrą, ir t. t., ir t. t. Uždraustų temų skaitymas truko apie valandą, ir tuo laiku pasinaudojo liliputų gvardija ir husarai, tris kartus iškilmingai pražygiavę maršu priešais lavoną.
Naujasis oratorius, deja, pasirodė besąs žmogus tulžingas ir netgi nepadorus, o tai retai pasitaiko tarp liliputų. Įsilinksminusios prastuomenės smagybei, jis įrodė, kad pirmieji trys geriausi Žmogaus Kalno draugai ne tik niekada nebuvo jo draugai, bet netgi neturėjo garbės būti su juo pažįstami; ir tas iš jų, kuris dvi dienas praleido tamsioje kišenėje, pateko ten visiškai atsitiktinai, kai Guliveris buvo apieškomas; ir kad Guliveris ne tik nesidžiaugė, kai ištraukė jį iš kišenės, bet, priešingai, nubaudė jį gana žiauriai ir nešvankiai. Pats gi jis, oratorius, net ir nenori būti priskirtas prie Žmogaus Kalno draugų, ir jam geriau jau gaminti netikrus pinigus, nei…
Turbūt teisėto pasipiktinimo apimti susirinkusieji būtų oratorių prikūlę, jeigu jo kalbos gerokai niūriau nebūtų užbaigęs juokingas ir apgailėtinas įvykis. Atsitiko taip, kad aukštasis liliputas, laikytas Žmogaus Kalno įpėdiniu ir toliau sėdėjęs ant kelio, vieną po kitos nutaisydamas nepriklausomas pozas, už kažko aukštu kulnu užkliuvo ir stačia galva nupuolė žemyn; ir siaubingos mirties išvengė tik todėl, kad pataikė ant aukštos, nepaprastai storos liliputės damos. Išgąsdintos damos cypimas, laukinis prastuomenės gagenimas, staugimas ir švilpesys akimirką sutrikdė rimtą iškilmių tėkmę, bet, ceremonimeistrui davus ženklą, triukšmas tučtuojau nurimo ir į atsilaisvinusią tribūną ėmė ropštis kiti oratoriai. Sunku perteikti visų kalbų turinį, juo labiau kad daugumos jų nesigirdėjo dėl lavono, ant kurio stovėjo oratoriai, aukštumo; bet visi buvusieji šventėje ne be pagrindo tvirtina, kad tokių pakylėtų jausmų, tokių puikių ir gražių žodžių, tokių stiprių posakių jie dar nebuvo girdėję. Daugelis klausytojų buvo sujaudinti iki ašarų, smulkūs kišenvagiai, traukę iš kišenių nosines, vienas kitam skundėsi, kad nosinaitės siaubingai drėgnos ir nešvarios ir dėl to pasidariusios ne tik niekam tikusios, bet netgi, nedelsiant panaudojus, pavojingos sveikatai.
Tačiau iškilmingiausia ir labiausiai jaudinanti akimirka atėjo tuomet, kai ant lavono užlipo orkestras bei gausus choras ir pusbalsiu, kad nesujaudintų prastuomenės, atliko šia proga garsaus kompozitoriaus laureato parašytą didingą kantatą. Galingi garsai, sušvelninti atlikėjų noro nebūti išgirstiems, atkūrė atmintyje didingą Žmogaus Kalno paveikslą ir vis labiau kėlė nuotaiką, bet staiga naujas liūdnas netikėtumas nutraukė muziką bei dainavimą ir visų žvilgsnius nukreipė į tolimąsias prastuomenės eiles. Matyt, ten nežinojo, kad dabar griaudžia muzika, bet, šiaip ar taip, minios viduryje pasigirdo kažkoks naujas, labai skambus ir keistas, į ankstesnius nepanašus garsas. Pasiųstieji sužinoti, kas vyksta, ceremonimeistrui pranešė, kad ten verkia kažkoks plebėjų vaikas, kuriam neva labai gaila Žmogaus Kalno. Ir kol ceremonimeistras stengėsi suprasti, kur šuo pakastas, prie vieno verkiančio vaiko, kaip tai dažnai nutinka vaikams, prisidėjo toks pat keistas ir gailus visų kitų plebėjų vaikų verksmas. Kaip besistengė tvarkdariai, vaišindami juos pliaukštelėjimais ir smūgiais į sprandą, verksmas darėsi vis garsesnis ir peraugo į akivaizdžiai nepadorų elgesį aukšto, šalto ir rūstaus lavono atžvilgiu. Tik pašalinus visus vaikus, jų tėvus, motinas ir tolimus giminaičius pavyko pasiekti sąlyginę tylą, tačiau sykį sutrikdyta ori tvarka jau nebegalėjo būti atkurta. Įžūliai nesivaržydami į tribūną ėmė lipti kažkokie niekam nežinomi purvini oratoriai ir, visiškai pamiršę Žmogų Kalną, pradėjo rėkti apie kažin kokius savo norus ir netgi reikalavimus. Kažkas kažką mušė – vieni liudininkai tvirtina, kad buvo mušami pavėlavę mokslininkai, kiti liudininkai sako, kad buvo dorojamasi su Guliverio draugais, galiausiai treti įrodinėja, kad mušė pačius oratorius.
Kuo baigėsi iškilmės, nežinoma, mat šioje vietoje tiek gamtoje, tiek to meto kronikose stoja tamsa. Bet reikia manyti, kad, ceremonimeistrui davus ženklą, tvarka buvo atkurta, nes nė viename istoriniame kūrinyje, susijusiame su šiuo laikotarpiu, nėra nė užuominos, kad būtų nutikę kas nors neįprasta ar nerimastinga. Priešingai, bronziniai medaliai, išlieti iškilmėms atminti ir vaizduojantys liliputus, dedančius laurų vainiką ant romiai besišypsančio Žmogaus Kalno galvos, aiškiai byloja apie visišką veikiančių asmenų gerovę ir puikią nuotaiką.
Bet atėjo naktis. Ir kartu su naktimi ištuštėjusį lauką, kur laukdamas kapo ilsėjosi milžiniškas, rūstus ir didingas lavonas, užgulė jautri ir šiurpi tyluma. Virš miesto tebešviesavo jo žiburių pašvaistė: ten dar tęsėsi sueiga Žmogaus Kalno garbei. Ir kartu su vėju čionai skriejo nerišlus ir tolygus balsų gausmas. O čia buvo tamsu ir tylu; ir kai iš už debesų pasirodė mažas mėnulis, didžiulis lavonas nusidažė blyškia šviesa, tarsi sniegu padengtų kalnų viršūnių grandinė. Tačiau didžiuliame juodame šešėlyje, kuris driekėsi iš vienos lavono pusės, mirgėjo kažkokios silpnos ugnelės: tai trys tūkstančiai liliputų paskubom baigė kasti milžino kapavietę. Tyliai gergždė į smėlį ir žemę atsimušdama kastuvų geležis, blykčiojo žydros kibirkštėlės, kai kirtiklis tvodavosi į akmenį, ir tamsi mažų būtybių masė, vos apšviesta šykščios retų deglų liepsnos, neramiai knibždėjo juodos prarajos dugne. Kažkas skubino. Silpnai girdėjosi iš dugno sklindantys iššnypšti trumpi įsakymai, ir baimė neregimai pleveno tarp skubančių duobkasių.
O iš kitos lavono pusės mėnulio apšviestoje platybėje miglotai juodavo kažkokios neaiškios, beveik sustingusios kaip pats lavonas, bet gyvos dėmės. Tai žydroje tyloje meldėsi ant kelių parpuolę liliputai, vieni iš tų, kurie, smaugiami liūdesio ir pasišlykštėjimo, pabėgo šią naktį iš triukšmingo ir rėksmingo miesto. Dėmės išskysdavo, tai susiaurėdavo, tai praplatėdavo, bet nė vienu šiurkščiu garsu nesutrikdė šios didingos nakties, paskutinės, kurią leido žemėje Guliveris, tylumos. Kildamas vis ryškiau švietė mėnulis ir leidosi ties horizontu ūkanoti apsivaliusio dangaus debesys, ir grėsminga neįmintos dieviškos paslapties ramybe dvelkė mirusysis. Slinko naktis. Bet atsirado ir mieste drovių ir dorų liliputų, kurie nėjo nei į gatvę, nei į triukšmingas aikštes, nei į šviesos užlietas sales, o sėdėjo savo mažuose, tarytum žaisliniuose namukuose ir su siaubu klausėsi pasaulyje stojusios tylos. Amžiams iš pasaulio pasitraukė didžiulė žmogaus širdis, aukštai kabojusi virš šalies ir savo gaudžiančiu plakimu pripildydavusi dienas ir tamsias liliputiškas naktis. Būdavo, prabunda nuo baisaus sapno vidury nakties liliputas, išgirsta įprastus tvirtus, lygius galingos širdies dūžius ir vėl, nuramintas, užmiega. Tarytum ištikimas sargas saugojo jo kilni širdis ir, skambiai plakdama, siuntė į žemę gerovę ir taiką, ir sklaidė klaikius sapnus, kurių tiek daug tamsiose liliputų naktyse.
Ir pasitraukė iš pasaulio didžiulė žmogaus širdis. Ir stojo tyla. Ir su siaubu klausėsi jos ir gailiai verkė vienišas likęs bejėgis liliputas.
1911
Vertė Aidas Jurašius
