Degalinių šizofrenija. „Aš“ pradžia
Vokietijoje, degalinėje kažkur pakeliui į Dresdeną, mano draugė atsisuka į mane, žiūri paklaikusiomis akimis ir sako: „Aš išprotėsiu.“ O mane protas jau kuris laikas apleidęs. Taigi neliko nė vienos minties, tik banguojantis asfaltas ir jausmas, kad kažkas yra blogai, bet nesugalvoji nei kitos vietos, nei situacijos, kurioje norėtum atsidurti.
Į degalinę mus atvijo to banguojančio asfalto ilgesys – keliaujant autostopu nesvarbus ir pamirštas lieka saviraiškos klausimas, (ne)meilės vargai, gyvenimo ateities (ne)vizijos. Namus lyg ir turi, bet vos pameni, kaip jie atrodo. Kur kas svarbiau, kur tąnakt nakvosi, įdomiau, kur gersi pirmą rytinį puodelį kavos, ar nustos peršėti iki kraujo nutrintos kojos ir ar teiksis saulė pagaliau nusileisti ir baigti čaižyti mano vėžio nugarą.
Degalinė keistai saugo, kaip naktis, apgaubianti nuo nesėkmės, nuo žinios, kurią gali atnešti telefono skambutis iš nepažįstamo numerio. Jie mane klaikiai baugina – radusi praleistą skambutį, puolu rinkti nepažįstamojo numerį ir nervinuosi, kai skambintojas neatsiliepia. O jeigu kažkas atsitiko mamai? Naktį manęs telefono skambučiai nepasiekia. Degalinėje manęs nepasiekia niekas, nes tai yra namai, kur gyvenu tik aš ir mano pakeleivis, kur nebijau nieko, nes tai dabar yra vienintelis mano gyvenimas. Be menkiausių nostalgiškų smulkmenų apie namus.
Saulė – kalė, bet, viena ranka mušdama, kita apsaugo. Trečiai valandai besibaigiant degalinėje, odos nebeskauda. Skausmas dingsta kažkur su mintimis ir tik lengvas alpulys likęs kojose ir plona migla akyse. Per ją sunku pamatyti, kada sustoja automobilis, o ir tam primygtinai šaukiame, kad nuvežtų mus į Diuseldorfą, nors, rodos, į Dresdeną važiuojame.
Jeigu būtų mintis galvoj, besibaigiant ketvirtai valandai ant tirpstančio degalinės asfalto, ji, matyt, būtų apie tai, kaip virtau nematoma. Vaikiną automobilis paėmė vos po keliolikos minučių, o mes ir toliau stovime. Aš stoviu, draugė paišo sau ant batų, ji stovi – aš guliu po medžiu ir ieškau bent mintelės užuomazgos. Šnipštas, nieko nėra.
Kai tavęs nemato žmonės, gali daryti, ką tik nori. Gali vaipytis asimetrišku savo veidu ir kasytis pažastis, gali nesivalyti šokolado nuo dantų ir trypti basa, gali pro šalį traukti „Don’t cry for me Argentina“. Nežinau, ar prasideda teatras, ar prasidedu aš. Gal aš, nes auditorijos nelieka. Jeigu turėčiau minčių, įtikėčiau esanti nematoma.
Atsisėdame ant šaligatvio briaunos ir kuriame čia savo gyvenimą. Kartais nematome mašinų, o kartais pastebime jas tik likus sekundei galimybės patekti į vairuotojų regos lauką. Šokame desperatiškai išpūtusios akis – gal paims. Į Diuseldorfą ar kur ten mums reikia.
Kai mus pamato ir pasiūlo pavėžėti, netikime. Ar jūs su mumis kalbate? Jūs mus matote? Kai mus įtikina, kad tikrai mato ir taip, tikrai galime sėsti į automobilį, mes baigiamės – prasideda teatras. Gerai, kad vokiškai vaidinti yra sunku ir aš be skrupulų užmiegu automobilyje. Dažniausiai, bet ne šįkart. Nes šįkart mus į kitą degalinę veža kitas nematomas žmogus. Štai kodėl jis mus mato.
Aš sėdžiu ant galinės sėdynės su Ana Karenina. Ana Karenina yra liūtgaudė. Ana Karenina yra beveik viskas, kas gyvenime liko mūsų vairuotojui. Ana Karenina, didelė, tupi prie manęs, bet galvą pasidėjusi šeimininkui ant peties. Jis veža į Frankfurtą atiduoti aštuonmetį šunį savo draugams. Iškart grįš į Berlyną, guls į ligoninę peties gydyti. Ana Karenina savo šeimininko nematys tris savaites. Ji, sako vairuotojas, po žmonos mirties ieško moterų. Tačiau, neradusi manyje ir šešėlio velionės šeimininkės, toliau glaudžiasi prie ją iš namų išvežančio šeimininko.
Be galo norisi juos abu apkabinti – ir manęs niekas nemato! Mano draugė ir kelias yra viskas, ką aš dabar turiu. Automobilyje nėra jokių žiūrovų – tik aš, mano draugė, mūsų vairuotojas ir Ana Karenina. Visam pasaulyje daugiau nieko nėra, tik mes. Vyro kalbos apie gaisrininko darbą ir mūsų pasakojimai apie darbus ir mokslus tėra bandymas laikytis kažkokios konvencijos – girdėjau, žmonės kepsnį peiliu ir šakute valgo, matyt, reikia ir man taip.
Vairuotojas su Ana Karenina nuvažiuoja, mes braunamės per mišką į kitą kelio pusę – ten lauksime naujo nematomo naminuko. Pakeliui užtinkame avietyną. Berenkant penktą saują, kaip ir penktą valandą stovint degalinėje, galva jau yra tuščia ir pakeleivė bei šis avietynas yra viskas, ką turiu. Panika mus pasieks tik po kokių 7 valandų, o dabar mes gyvename čia – pakeliui.
Laikas yra ne mažesnė kalė nei saulė – yra, kai mažiausiai jo reikia. Nesiseka mums ir kitoje degalinėje. Aš net nežinau, kur ji yra – vėl kažkur pakeliui į Dresdeną, tik greitkelis jau visai kitas. Už pusvalandžio eisime ledų į degalinę. Pastovi, pasikasai, padainuoji, iš naujo susiriši plaukus, nusiauni batus, vėl apsiauni. Dvi minutės tepraėjusios. Ledai atrodo ne tikresni nei kažkur likę namai. Bučinių gyvenime yra daug, bet nėra to, kurio lūpos labiausiai išsiilgusios. Laikas užgula mane gausiais intervalais, tik ta dilginamai trokštama akimirka stovi nusisukusi.
Taip stovime be bučinių ir be ledų, tik su arbata ir sausainių pakeliu, kol mus kažkas vėl pamato. Pasakoja apie Ukrainoje nukritusį lėktuvą, su kuriuo sudužo ir trys gyvenimai. Aš nežinau, kur ta Ukraina. Dramos teatre? Na, nukrito lėktuvas, buvo ovacijų. Tik po klejonių grįžus į Vilnių pasirodo, kad Ukraina yra ten, kur buvus, sudužo ne trys, o beveik trys šimtai, neskaičiuojant šeimos ir mylimųjų, gyvenimų, pūslėtos kojos atrodo baisiai, oda – nepakankamai raudona, kad atspindėtų mano vidinius išgyvenimus, o draugė atsiduria per toli, kad pasidalinčiau gardžiu pačios raugtu agurku.
Nuo čia sekasi gerai. Aplenkusios Dresdeną – miestą, kuris, manding, išvis neegzistuoja, – leidžiamės į Prahą su rumunais keliu, kurio vienoje pusėje – vanduo su gausybe valčių, kitoje – tamsoje skendintys kalnai ir šviečiantys namukai, kuriuose, matyt, gyvena nematomi naminukai. Dvivalandinė palaima baigiasi likus maždaug 15 kilometrų iki Prahos – per toli nuo viešbučio lovos ar geros degalinės.
Degalinė, kurioje stovime, yra niekam nereikalinga. Visi važiuoja pro šalį – pažastys pasikasytos ir kiti gamtiniai reikalai atlikti toliau nuo civilizacijos arba vežami namo. Krūmai apie šią degalinę, priešingai nei apie tas, kur toliau nuo civilizacijos, nesmirda išmatomis. Tai reiškia, kad čia nemiega sunkvežimių vairuotojai ir šiaip mažai kas užsuka. Nes net ir prabangiausių Vokietijos degalinių – švaresnių nei mano vonia ir brangesnių už restoranus Vilniaus centre – krūmai yra apsisioti, o užkrūmėse nebėra žolės, tik kažkas panašaus į tvarto grindis – suplūktą mėšlą ir šieną.
Jeigu degalinės krūmai nesmirda, gero nelauk. Pareiškusi, kad kur jau kur, o čia nemiegosiu, iškišu nykštį į greitkelį. Jeigu niekas nesustos, tai eisime, nes šita degalinė nežada jokio minčių tuštumo, tik baimę, kurios mums pavyko išvengti. Net ir tada, kai ten, kažkur prie Dresdeno ar greičiau pakeliui į Diuseldorfą, vidury nakties degalinėje pabudome nuo triukšmo, kurį kėlė prie pat mūsų stovintys žmonės. Jiems dingus, atsiguliau ant pilvo, užmigau ir sapnavau, kad mane šienauja – aš lėtai slystu nuo suolo savo kojūgalio link, mano nugaros lieka vis mažiau. Ji tirpsta greitai, nes kažkas labai spėriai darbuojasi dalgiu.
Bet degalinėje, kuri niekam nereikalinga, yra baisu. Taip, kad norisi ką nors apsikabinti. Bet mano draugė manęs neapsaugos. Jos nykštys, kaip ir mano, nematomas naktį iškištas į greitkelį. Nematomų žmonių – nematomi nykščiai. Nematomus nykščius mato nematomi žmonės. Po dešimties minučių sunkiai suvaldytos baimės sustoja vyras, kuriam apie trisdešimt. Jis pasakoja turįs „grossen firmen“ ir bara už keliavimą autostopu naktį, nes Čekijoje, matai, yra
„vielen psichopaten“. Čekijoje psichopatą sutikau tik vieną – „grossen firmen“ savininką.
Jis neturi laiko ir paleidžia mus nepavėžėjęs iki šiltos lovos. Praha – už tilto, tiltas yra kelyje Dresdenas–Praha. Ar reikia stebėtis, kad kelias iš miesto, kurio nėra, yra aptrauktas voratinkliais? Mums braunantis per tiltą, stiprūs vijokliai raizgo kojas, o stori voratinkliai bando rišti rankas ir užkišti burną. Tikras jumanji, sako draugė.
Jai skambina vaikinas, turintis mus įleisti į išsinuomotą butą. Jis turi išeiti. Eik, mums vis tiek, taksi nematome, atbėgti per penkias minutes nespėsime, o be to, o Migle, žiūrėk, ežys!
Bet po pusvalandžio, numetusios daiktus ir apsišlaksčiusios Prahos vandeniu, bare traukiame „Yellow lemon tree“. Dainuojame tyliai, sulindusios į kamputį, nes Prahoje jau nesame mes, Prahoje mus mato ne tik naminukai. Ir pažastį pasikasyti galėsiu tik grįžus namo.
