Apie blogio grožį

Ji skleidė tamsos spindulius.
K. H.

Buvo kažkoks nepaprastai skubus atvejis, nes mama išsikvietė taksi, o mudu su tėvu nulipome žemyn į rūsį. Pamenu ilgas lentynas pageltusių pelėsių kvapo knygų – tai buvo ištisas knygynas, įrengtas už matinių, nelabai švarių vitrinų. Įsidėmėjau kelis Hessės vokiškus leidimus ir augalų pažinimo vadovą, atsainiai jį perverčiau ir palikau gulėti ant prekystalio. Gatve prakaukšėjo arkliais kinkytas ekipažas, stebėjau jį nudardant – ten sėdėjo Nana* ir valgė cukruotus migdolus. Paausyje buvo įsisegusi rožinį kartenės žiedą, suglebusį nuo uždaros karietos šilumos.
Tėvas tuo tarpu susirado knygų stirtoje ploną sąsiuvinuką, prasegė savo kailiu pamušto palto apykaklę ir, atsisėdęs prie stalo, tušinuku ėmė braižyti stulpelius ir eilutes, pašnibždomis skaičiuoti ir murmėti. Man patiko jį tokį matyti, o užvis smagiausia būdavo, kai tėvas vartydavo paveiksluotas knygas: visada pasiskonėdamas, įvertindamas iliustracijas; tuomet jis nekalbėdavo.
Šįsyk tik paprašė manęs nubėgti į kepyklą ir parnešti šiltų, aviena įdarytų pyragėlių. Išeidama sudrumsčiau rūsio tylą, negrabiai prilietusi šaltą stiklinio skambesio varpelį. Dulksnojo, it tamsus dažas krito iš aukštybių ant stogų ir beržų lapų kaupinų fontanų. Pasukau kairėn, pro drėgną, vijoklių apkėstą muitininko namo sieną. Vadinome tą vietą Užkarda, toliau augo miško parkas su daugybe klevų ir sulos latakėlių, pragręžtų jų kamienuose, prožirnių krūmynais – it degtukas brakštelėjęs vienas žiedas apkrėsdavo gelta visas apylinkės pakalnes.
Vidury laukymės stovėjo iškinkytas ekipažas; daugiau – nė gyvos dvasios. Palšo dangaus spalvos žirgai atrodė nuvargę ir skabė suvytusias ražienas.

–

Keistas buvo tėvo sąsiuvinio viršelis – išpieštas mėlynu tušinuku. Nemanau, kad tai – jo paties darbas, o atrodė viskas taip: bjauri ragana rupūžės akimis, ilga, žemyn riesta nosimi su karpute ant galo ir kažkokiu į suglamžytą skarą panašiu galvos apdangalu. Rankoje ši būtybė laikė metalinį samtį ir varpo formos juosvame katile maišė karštą viralą. Už nugaros šiai raganai buvo matyti tarsi virtuvinė lentyna, pilna buteliukų su neįskaitomomis etiketėmis. Visa tai puikavosi ant plono tėvo sąsiuvinio knygyne. Ten pat buvo ir tomelis su mėnesių paveikslais, jį labai mėgau. Niūriausiai, bet patraukliausiai atrodė spalis ir lapkritis, grynų žemės spalvų. Balandis – labai šviesus, „bulonėje“ (miške prie Užkardos) tuomet telkšo dideli vandens veidrodžiai, o ant aukštumų plukės viską nudėmėjusios baltai ir geltonai (niekada nesimaišydamos). Įsivaizduoju Naną kaip uodę, išsinėrusią per vandens sidabro plėvelę, ji tokia laiba ir grakšti, vilkėdama baltą muslino suknelę ligi žemės. Kai kur dar užsilikę sniego kauburiai, apledėję akmenys, o Nana atvėsusiais pirščiukais (šilta karietos kriauklė liko už miško) renka baltas gėles ir riša šilkiniu siūlu – jos turės garbės nuvysti tamsioje alkovoje.

–

Kai matau savo motiną lipančią į taksi ar kai nešu tėvui popieriaus paketėlyje šiltų raguolių pro Užkardą, manyje visada sukyla nuojauta, kad esu tą moterį mačiusi gatvėje, knygyne, knygoje, ji vadinosi kitu vardu, aš jo neatsimenu. Kaip aną rudenį, kai skaitydavau daugybę senų skelbimų laikraščiuose prie popiečio arbatos ir atradau kažkokios operos solistės atvaizdą, o apačioje buvo parašyta: „Mirė po nepavykusios operacijos.“ Tai nebuvo Nana, toji persona prožirnių spalvos plaukais, strazdanom lyg aguonomis pabarstytais skruostais ir rausvom rankom. Ją tartum saugojo minkštas futliaras, patikimas ir patogus kevalas, su kuriuo ji beveik niekuomet nesiskirdavo. Kaip mano smilkiniai sutvinksėdavo, kai išgirsdavau pasagų kaukšėjimą lėtėjant ties rūsio langeliu! It klevo sėkla pro karietos durų plyšį į gatvės purvyną nuplevendavo pailga popieriaus skiautelė. Kartą išėjau jos pakelti – tai buvo bilietas į teatrą, vakarykštis, niekam nebetinkamas, it pasibaigusi šventė.

* Personažas, įtaigiai aprašytas Émile’io Zola.