Tautų karai ir propaganda

Žinai, kad reikalai ne pyragai, kai sėdi vienoje kompanijoje su žydu, bet sarkastiškus juokelius žmonės laido apie tavo tautybę, ne jo. Niekaip man neišeina tolygiai padalinti save per du lagerius – kiekviena iš pusių jaučiasi teisi, man belieka tik veidmainiškai laviruoti, kaip kokiai padavėjai tarp užkandinės staliukų. Stebėti iš vidaus susidariusią lietuvių ir rusų priešpriešą – didelė dovana informacijos požiūriu, tačiau kelia nemažai psichologinio diskomforto. Nemaloniai nusmelkė, kai socialiniame tinkle perskaičiau šį Konstantino Frolovo-Krimskio pamfletą:

Nedrįsčiau teigti, kad meluoja tik viena pusė. Manau, kiekvienoje šalyje įvykiai „pagražinami“ dėl „tautos vienybės“. Klausimas tik, kas meluoja daugiau ir ką palaikyti „apsimoka“: visai nenoriu, kad ir Lietuvoje uždraustų „homoseksualizmo propagandą“ arba atrištų rankas religingoms „žuvims“ (ėjau neseniai senamiesčiu ir pastebėjau plakatą su Jėzumi, o viršuje užrašyta: „Aš tik žuvis“; čia kažkokią parodą reklamavo).

Per visą savo istoriją, iki pat socializmo, rusai buvo labai religinga tauta. Pastaruoju laikotarpiu tradicijos atsinaujina: Stačiatikių bažnyčia įgauna vis daugiau autoriteto tiek įstatymiškai, tiek žmonių galvose. Atrodo, būti rusu reiškia vienaip ar kitaip prijausti stačiatikybei. Neprijaučiu, ir ne tik stačiatikiams – religijai apskritai.

Vaikinas dažytomis lūpomis labai įdomiai pasakojo, kaip Rusijoje kuriamos organizacijos, kurių pagrindinis tikslas – kova su LGBT bendruomene, o remia jas Stačiatikių bažnyčia. Dvasininkas, laiminantis prievartą, yra košmaras, kurio net nerimastingiausiomis naktimis nesapnavau. Sudiev, sekuliarizme. Ir kur čia nebus gėda rusu vadintis? Nesuprantu tik, kodėl, prisistatydama tam vyrukui, išdidžiai prašnekau gimtąja kalba, godžiai rydama savo pačios žodžius, o ir jo rafinuota, intelektuali kalba buvo atgaiva sielai.

Apskritai nuo pat gimimo dievulis neapdovanojo manęs stipriu tautinio tapatumo jausmu. Mano patriotizmas ne tik neaugo, bet ir sparčiai blėso. Kažkada padariau skubotą išvadą, kad prie to privedė tautinės mažumos apibrėžtis, tačiau praleidau pro akis faktą, kad kitiems Lietuvos rusams buvimas mažuma nė lašo netrukdo patriotiškėti. Nepastebėjau, nes nebuvo tam tinkamų sąlygų. Dabar yra.

Nežiūriu televizoriaus (televizijos irgi nežiūriu, beje), todėl apie PBK ir NTV kanalų transliacijos sustabdymą sužinojau keli mėnesiai po įvykių iš buvusių klasės draugų nusiskundimų socialiniame tinkle. Atrodo, kad jei ne transliacijos sustabdymas, žymesnė priešprieša nebūtų atsiradusi. Patys savaime įvykiai Ukrainoje nėra rimtas pagrindas piktintis vieniems kitais. Prieš šešerius metus vyko konfliktas Gruzijoje, tačiau tai nesukiršino lietuvių ir rusų.

„Va jums ir demokratija!“; „O kaipgi žodžio laisvė?“; „Čia pati tikriausia cenzūra!“ Daug panašių pasipiktinusių balsų teko išgirsti. Pati nusprendžiau laikytis nuošalyje, nes ten saugiau, o ir šiaip nelabai man rūpi tie kanalai bei televizoriai, kaip ir tiesa apie Sausio 13-ąją. Liūdina tik tas faktas, kad cenzūra žmonėms pasidaro blogis tik tada, kai ribojamos jų, o ne kieno nors kito galimybės. Istorija su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“ heteroseksualiems rusams (kurie paprastai kartu būna ir homofobai) piktinanti nepasirodė. Cenzūra pati savaime nėra blogis, ji tampa blogiu tik tada, kai cenzūruoja tave.

Keista, bet rusai, taip pat ir Lietuvoje gyvenantys, besąlygiškai pritaria bet kokiems Rusijos valdžios veiksmams; lyg tai būtų pačios Rusijos veiksmai, betgi ji nei galvos, nei rankų, nei kojų neturi, kad veiktų. Tautinio tapatumo jausmas visai žmonėms protus sumaišė. Visiškai nėra būtina pritarti kiekvienam vyriausybės žingsniui, jei laikai save patriotu.

–

Neseniai į akį krito socialiniame tinkle išplatintas rusų informacijos agentūros („RIA Novosti“) straipsnis, kuriame kritikuojami Dalios Grybauskaitės pasisakymai Vladimiro Putino atžvilgiu. Ji prilygino V. Putino politiką Stalino ir Hitlerio režimams ir, pasak autorių, padarė dvigubą klaidą: pirma, Stalino nusikaltimai neprilygsta Hitlerio nusikaltimams, o antra – V. Putinas kovoja su nacionalistais Ukrainoje, todėl yra, taip sakant, geradarys ir gelbėtojas.

Peržvelgiau kitus šio informacijos portalo straipsnius ir pamačiau, kad visi tendencingai apibūdina Rusiją kaip pozityvią šalį, o Europa vaizduojama kaip priešas. Susimąsčiau, kad čia, greičiausiai, nėra sutapimas, ir tai paskatino mane atlikti nedidelį tyrimą. Taigi pasidomėjau šios agentūros istoriją ir sužinojau kelis įdomius faktus. Pasirodo, „RIA Novosti“ nuo 2013 metų gruodžio V. Putino įsakymu yra likviduota, teisės į ją perduotos kitai agentūrai, „Rusija šiandien“, o generaliniu direktoriumi (kurį paskirti ir atleisti iš pareigų nuo šiol gali tik prezidentas) paskirtas Dmitrijus Kiseliovas. Naujos informacijos agentūros tikslas – pateikti informaciją apie Rusijos politiką ir visuomeninį gyvenimą užsienio publikai.

Tikslas skamba visai kukliai, tačiau kitur galima pamatyti ir kitokį naujosios agentūros misijos apibūdinimą. Pats D. Kiseliovas teigia, kad „sąžiningo požiūrio į Rusiją, kaip į svarbią pasaulio šalį, turinčią gerų ketinimų, atkūrimas ir yra naujos struktūros, kuriai man teks vadovauti, misija“. Šis teiginys turi kiek kitokį, labiau propagandinį atspalvį. O štai skandalingas Rusijos liberaldemokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis tiesiai rėžia: „Gali būti, kad tai reorganizacija. Uždarymas, kad reorganizuotų ir sukurtų galbūt galingesnius ideologinius centrus, propagandos centrus.“ D. Kiseliovo požiūriu, „žurnalistika, be abejo, turi turėti poziciją. Čia yra vietos ir agitacijai.“

Informacijos agentūros „Rusija šiandien“ sukūrimo istorija ir pateiktos citatos sudaro nedviprasmišką vaizdą. Didžiausią informacijos agentūrą V. Putinas uždarė, kad pakeistų ją į „smegenų plovimo“ aparatą, skirtą užsienio publikai. Šio aparato vadovu paskirta vyriausybės marionetė, kurios karjera tiesiogiai priklauso nuo prezidento malonės.

–

Neskubu pripaišyti Rusijai visų pasaulio nuodėmių. Įtariu, kad ir kitose valstybėse egzistuoja panašios institucijos. Manipuliuodamos minios jausmais, vyriausybės ją valdo. Protai, atrodo, aptemsta, praranda kritiškumą ir jau, žiūrėk, nepaprastai lengva vesti juos kur panorėsi. Kad ir į karą.

Atsimenu, kaip kitados vienas Simono Daukanto palikuonis užsidegęs man pasakojo (beje, girtas kaip šernas), kad baltai dar prieš tūkstantmetį išrado šaldytuvą. Pirmieji pasaulyje. Kokios emocijos! Kokia ekspresija! Lietuviai – tauta, pirma išradusi šaldytuvą! Jei sužinočiau, kad šaldytuvą vis dėlto pirmieji išrado rusai, tikrai mirčiau iš pasididžiavimo.

Nesuprantu. Ir niekada nesuprasiu.