Tai, ko jau niekada nebebus…

Keli žodžiai apie Antaną Vengrį

Didžiuma mano kartos lietuvių inteligentų pažinojo ar bent jau žinojo Antaną Vengrį – prisiekusį seną vilnietį, literatą, teatro istoriką, vertėją, pradėjusį aktyvią kultūrinę veiklą dar prieškariu. Kelerius metus bendradarbiavęs „Naujojoje Romuvoje“, 1939 metais, kaip tikras patriotas, Vengris persikėlė į Vilnių. Čia mokytojavo gimnazijose, dirbo Grožinės literatūros leidykloje, dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. O jau 1953 metais buvo suimtas ir nuteistas 25 metams! Po Stalino mirties gyvenimo aplinkybės ėmė keistis ir, metus teišbuvęs Kuibyševo lageryje, Vengris grįžo namo. Tačiau ilgus metus išliko „nepatikimas“: gal dešimt metų jam teko dirbti kukliame žurnaliuke „Meno saviveikla“ (įsivaizduoju, kaip graužė apmaudas, kad tik toks darbas jam patikėtas), tik paskui jis tapo „Kultūros barų“ redaktoriumi. Ir buvo geras redaktorius, nes jo paties raštų kalba visuomet buvo sklandi, stilinga.

Su Antanu Vengriu ir Irena Aleksaite mano kabinete, įrašius pokalbį radijo laidai „Prie židinio“ (1996.IX.26). Autorės archyvo nuotrauka

Vengris buvo tvirtų įsitikinimų žmogus, nors to ir nedemonstravo, pats stengėsi nelaužyti savo gyvenimo dorovinių nuostatų, buvo itin reiklus sau ir kitiems, buvo griežtas ir pykdavo tik matydamas nevalyvą darbą, nedorą poelgį ar reikalų aplaidumą. Monografinio pobūdžio knygos (o jų buvo keletas), skirtos režisieriui Konstantinui Glinskiui (1937, 1965), Petrui Kubertavičiui (1970), Onai Rymaitei (1990), kupinos pagarbos, meilės scenos kūrėjams ir subtilaus jų profesijos išmanymo. Kartais šiose knygose ir straipsniuose apie ano meto aktorius bei režisierius pasigirsta ir sentimentas mūsų teatro pirmeivių darbams, kartais – pernelyg dosni pagyra, tarsi bijant, kad vėlesnės kartos gali nesuvokti, deramai neįvertinti jų veiklos reikšmingumo.

Vytautas Maknys, vyresnysis Vengrio kolega, apdainavo lietuvių mėgėjų teatrą ir sukaupė kalnus medžiagos apie pirmuosius kuklios scenos „pasišventėlių“ žygius, Vengris – išaukštino lietuvių profesionalaus teatro pradininkus ir savo kartos, savo laiko menininkus. Mokėjęs vokiečių, lenkų, rusų kalbas, Vengris gerai orientavosi pasaulinės literatūros ir teatro istorijoje ir lietuvių teatrą matė ne kaip atskirą reiškinį, o kaip pasaulinio teatrinio proceso dalį. Puikiai išmanęs lietuvių literatūrą, jis ir recenzuoti mėgo Krėvės, Vienuolio, Mykolaičio-Putino, Inčiūros, Binkio, Grušo, Marcinkevičiaus, Sajos veikalų pastatymus. Justiną Marcinkevičių tiesiog dievino ir vieną kartą, jau vėlesniais metais, kalbėdamas apie poetą, net apsiverkė… Tikriausiai būtent Marcinkevičius jam, gan racionaliam, padėjo išreikšti tėvynės meilę, tiesą, šventumą…

Vengrio straipsniuose ir recenzijose atsiverdavo platus jo akiratis, jis iškeldavo esminius spektaklio bruožus, privalumus ir nuklydimus. Nemėgo kapstytis smulkmenose, aprašinėti spektaklio, juo labiau – rodyti savo emocijų.

Nūdien atrodo, kad reikšmingiausi teatriniai Vengrio darbai – tai dvi jo sudarytos, visų skaitytos ir suskaitytos knygos „Teatrinės minties pėdsakais“ (1969–1982), kuriose pateikiami straipsniai apie žymiausius Lietuvos ir užsienio teatro kūrėjus, taip pat jo redaguotas rimtas tomas „Lietuvių teatras 1918–1929“ (1981), kuriam parašė didelės apimties skyrių apie pirmąjį lietuvių profesionalaus teatro dešimtmetį… Tai solidus ir absoliučiai patikimas darbas, kurio didžiuma teiginių ir šiandien atrodo besą teisingi. Suprantama, kad čia buvo neįmanoma išvengti ideologinių reveransų, nes rašyti apie vargais negalais iš Rusijos gniaužtų ištrūkusią valstybę, apie laisvą valstybę, kuriančią savo gyvenimą, savo teatrą ir kitas kultūrines institucijas, nebuvo lengva sovietinės Lietuvos sąlygomis, juo labiau žmogui su „skylėta biografija“… Vengris turėjo istoriko talentą, mokėjo rinkti, atrinkti ir derinti faktus, mokėjo daryti objektyvias, savo paties patirtimi, nuojautomis ir apmąstymais grindžiamas išvadas. Nebuvo faktografas, jautė teatrinių ir bendrakultūrinių procesų tęstinumą, kryptis ir tendencijas.

Privačiame gyvenime Vengris taip pat laikėsi tam tikrų taisyklių: nors mėgo kompaniją, nebendravo su tais, kurių negerbė ir nemėgo, jo namus daugiausia lankė seni draugai ir teatralai bendraminčiai bei gerbėjai. Vengrių butas buvo sename dviaukščiame name su ilgais balkonais (jau nebeišeinantį gatvėn poną Antaną dar ne kartą teko matyti tame balkone) ant Tauro kalno, prie pat „Minties“ leidyklos, su kuria ne sykį bendradarbiavo. Birželio 13-ąją, per Antanines, namai prigužėdavo entuziastingų sveikintojų; čia ir gausi šeima, ir visokiausio amžiaus bičiuliai. Šventėje dalyvaudavo ir smalsus šuniukas. Gėlės, vynas, vaišės, visokie pasakojimai, linksmi šmaikštūs ginčai, juokas. Į Vengrį kaip į kolegą visuomet galėjai kreiptis įvairiausiais klausimais, jis mielai dalijosi. Pasiskambinęs galėjai užeiti į svečius ir pabendrauti. Pakviestas kokia nors proga, ponas Antanas ir pats mėgo svečiuotis.

O pabaigoje derėtų pasakyti ir tarsi įamžinti dar kelis dalykus. Gan erdviame Vengrių bute, kur užaugo keli vaikai ir anūkai, buvo vienas ypatingas kambarys. Tai pono Antano kabinetas. Jame, man regis, buvo viskas, ko reikia kūrybingai intelektualiai asmenybei: durys į ilgąjį balkoną, prie lango – didelis senos mados rašomasis stalas, ant kurio sutelpa ir rankraščiai, ir knygos, ir lieka vietos puodeliui kavos (kompiuterio ant jo taip ir neatsirado, Vengris rašė ranka, parkeriu), visa kairioji kabineto siena skirta knygoms. Lentynose buvo gausybė leidinių įvairiomis kalbomis ir enciklopedijos, kuriose ponas Antanas rašė savo pastabas, pažymėdavo vieno ar kito žinomo žmogaus mirties datą. Knygos čia nebuvo užkonservuotos, jos gyveno savo gyvenimą, buvo skaitomos, vartomos, jomis naudojosi savininkas ir kolegos (pati esu skolinusis ir net gavusi dovanų). Prie dešiniosios sienos – sofa svečiams (o gal ir nakvininkui?), stalelis ir pora foteliukų. Būdavo, vos spėjai kambario slenkstį peržengti, jau vidun spraudžiasi namų sargas, draugiškas šunelis, ponia Eugenija Vengrienė tuoj bėga į virtuvę kaisti kavos, deda ant stalo sausainių vazelę (tradicinių sausainių, skirtingų, būdavo visados, jie tarsi laukdavo svečio užklydėlio) ir puodelius, o ponas Antanas, niekur toliau neidamas, čia pat, kažkur prie knygų lentynos, randa brendžio ir jau pilsto į taureles. Pokalbis mezgasi lengvai ir žaismingai. Jeigu ateini su savo naujai išleista knyga, Vengris ją tuoj pat ima vartyti kaip tikras profesionalas – iš visų pusių.

Deja, jau niekad nebesišnekėsime apie teatrą, nevažinėsime drauge į kitus Lietuvos teatrus, nesiginčysime dėl vieno ar kito spektaklio, nebesusitiksime disertacijų gynimuose, teatrų festivaliuose ar Gedimino prospekto bariukuose, nebekramsnosime tų ponios Genutės sausainukų, neglostysime to šuniuko, neuostysime balkone žydinčių gėlių… To jau niekad nebebus. Antanas Vengris dabar jau ilsisi Rasose, prie gražiosios koplyčios, netoli Jono Basanavičiaus ir Žaliojo angelo…

Nida, 2014 liepos 6