Poezija

Joelis Oppenheimeris (1930–1988) – amerikiečių poetas ir kritikas, siejamas su „Juodojo kalno“ (Black Mountain) ir Niujorko poetinėmis mokyklomis. Eilėraštis „The Innocent Breasts“ pirmąkart išspausdintas žymiojo amerikiečių poezijos žurnalo „Poetry“ 1969 m. vasario numeryje.

Sharon Olds (g. 1942) – amerikiečių poetė, šiuo metu bene ryškiausia išpažintinės poezijos (confessional poetry) tradicijos tęsėja Amerikoje. Eilėraštis „Poem for the Breasts“ paimtas iš 2012 m. rinkinio „Stag’s Leap“, už kurį pernai ši poetė apdovanota Pulitzerio ir T. S. Elioto premijomis.

Charlesas Simicas (g. 1938) – vienas garsiausių šiuolaikinių serbų kilmės amerikiečių poetų. Čia spausdinamas pirmojo eilėraščio „The Breasts“ varianto, skelbto 1974 m. rinkinyje „Return to a Place Lit by a Glass of Milk“, vertimas.

 

JOEL OPPENHEIMER

 

Nekaltosios krūtys

jos krūtų

nekaltybė. kaip

švelniai ir nekaltai

jos buvo pakibę tą

gležną rytą, jai

palinkus virš jo

pažiūrėti, kiek laiko.

vos

prieš šešias valandas, kaip

ir daugely kitų lovų,

jos buvo standžios

ir aistrios tarsi

granatai, o

porą valandų

prieš tai

visi vyrai vakarėly

jų troško.

dar toliau žvelgiant: prieš

dešimtį mėnesių jos

tvinko nuo pieno, ir berniukas

jas žindo, o vyras

buvo atitraukęs

delnus ir lūpas – dabar

jos jam nepriklausė.

 

visi, kaip dabar

žinom, esame kaulinėtojai

pagal darviną, šiukšlinėtojai

pagal marksą, smegeninėtojai

pagal froidą – mes

bandome perkurti

savo istoriją. krūtys –

seksualinis atributas.

plokščia šimpanzės krūtinė

nutįsusiais speniais –

kur kas labiau pritaikyta

maitinti. krūtinė –

seksualinis atributas. tą

rytmetį pakibusios jos buvo

šiltos ir nekaltos.

po

keturių valandų

konferencijoj, laimei

ar ne, šitos krūtys

užgožė debatus.

galų gale žmogus –

ir politinis gyvulys.

ir gali kelią link

krūtų skintis netgi

per jėgą. bet ji, sumišusi,

sakė, kad jos to

nevertos. o jis:

tau atrodo, kad turėčiau

paminėti ir užpakalį?

krūtų politika varo

vyrus iš proto,

pašėlusiose lenktynėse

galvotrūkčiais lipančius

vienas per kitą –

pamatyti, paliest, paragaut.

manęs niekas

nesmerks: nesidrovėdamas

gręžiu akim kiekvieną

permatomą palaidinę,

spoksau į gilias

iškirptes, įsižiūriu pro

kiekvieną tinkamo

sukirpimo rankovę.

niekas nekaltas, kad

gimėme jas mylėti,

net jei ir

keblu jas

pamylėti.

sėdmenys

bent jau tikrai

funkcionalūs, teikia

žmogui mobilumo, mitrumo,

greičio. krūtys nekaltai

pakimba rytmečio

šviesoj. naktimis jos

gosliai sustandėja; vakare

provokuojamai

blyksi. vienas

jaunuolis gailiai paklausė,

ar leninas kada

mąstė apie draugių

revoliucionierių kaušelių dydį.

viliuosi, taip – štai

kas sukelia

revoliucijas.

 

rytmečio šviesoj

jam knietėjo paliesti jas,

suturėti saujoje jų

švelnumą ir sunkį, bet

negalėjo. kažkokia neaiški

mintis vertė vien tik žiūrėti,

jai manant, kad jis

tebemiega. rytmečio

šviesoj jos buvo pernelyg

nekaltos. ne laikas

dabar kūniškumui, pamanė,

ir nors pats juokėsi iš savo

minties, labiau linko

į tokius mintijimus

nei veiksmą –

ne perversiškai, o iš

ypatingo malonumo.

beje,

po debatų jos

snūduriuodavo popietės

šilimoje, ir šios

minkštimas, tikrasis

kūniškumas, prilaikydavo jas.

krūtys buvo nekaltai pakibę

rytmečio šviesoj.

 

 

SHARON OLDS

 

Eilėraštis krūtims

Kaip ir visus identiškus dvynius, jas

lengviau atskirti, kai jau suaugusios.

Viena kaipmat suraukia kaktą,

savo smegenis, greitą nuovoką. Kita

svajoja žvaigždyne,

strazdanų Orione. Jos užgimė, kai man buvo trylika,

išaugo iki pusės iš mano krūtinės,

dabar jos keturių dešimčių, išmintingos, dosnios.

Aš – jose, galima sakyti, po jomis

arba nešioju jas, šitiek metų be jų buvau gyvybinga.

Nesakyčiau, kad aš – tai jos, nors beveik viską jaučiu,

ką jos jaučia, kaip būna su žmogumi, kurį myli. Man jos

atrodo kaip dovana, kuria turiu dalintis.

Tie vyrukai, kurie, sako, šlovina jų būties

kategoriją, kone alksta jų,

neaplenkė manęs, o keli jaunuoliai

mylėjo jas taip, kaip norėtum pati būt mylima.

Ištisus metus jos šaukėsi mano iškeliavusio vyro,

kvietė jį giesmėmis, lyg dvi sirenos,

džiūstančios ant žvynuotos uolos.

Jos negali patikėti, kad jas paliko, šito nėra

jų žodyne, jos sukurtos iš pažado, jos

tarsi duoti įžadai tiesiogine šių žodžių prasme.

Dabar kartais trumpai suimu jas,

po vieną delne, našlaujančias dvynes,

pritvinkusias sielvarto. Jos buvo dovanotos man,

o paskui priklausė mums abiem tarytum du ištroškę

džiugesio ir gausos žindukliai. Dabar tas pats

metų laikas, kaip tik ta savaitė,

kai jis išvyko. Negi jis joms nesušnibždėjo:

Metus manęs luktelsit? ne.

Jis pasakė: Tegu jus Dievas, likite

su Dievu, su-Dievu likusiam

gyvenimui ir ilgai ilgai nebūčiai. Bet jos nesupranta

kalbos, jos jo laukia, Jėzau Kristau, jos

bukos, jos net nesuvokia,

kad yra mirtingos – miela tikriausiai,

žvalu gyvent su būtybėm, nenutuokiančiom

apie mirtį, kančios nepažįstančiais sutvėrimais.

 

 

CHARLES SIMIC

 

Krūtys

Aš myliu krūtis, standžias,

Pilnutėles krūtis; jas sergsti

Saga.

 

Jos pasirodo nakčia.

Senovės bestiarijai,

Į kuriuos įtraukti vienaragiai,

Jų neįsileido.

 

Perlų spalvos, lyg rytai

Valandą prieš patekant saulei,

Du vienintelio filosofinio

Akmens ugniakurai,

Dėl kurių verta nerimti.

 

Jos subrandina spenelius –

Karoliukus negirdimų atodūsių,

Gomurį glostančius balsius

Raudonoms mūsų burnų mokyklėlėms.

 

Kitur vienatvė

Padaro eilinį niūrų

Buhalterinį įrašą, vargas

Skolinasi eilinį ryžių puodelį.

 

Jos prislenka arčiau: Gyvulio

Artuma. Tvarte

Kibire virpčioja pienas.

 

Prie jų mėgstu artintis

Iš apačios, nelyginant vaikas,

Besiropščiantis ant kėdės, kad

Pasiektų užgintos uogienės.

Švelniai – lūpomis –

Atsegu sagą.

Jos įslysta į delnus

Tarsi du šviežiai pripilti bokalai.

 

Spjaunu į kvailius, kuriems nepavyksta

Rasti krūtims vietos savo metafizikose,

Spoksotojus į žvaigždes, kurie neįtraukė

Jų tarp žemės mėnulių…

 

Pirštams jos suteikia

Tikrąją formą ir džiaugsmą:

Mergelių muilas, jūros puta,

Apvalanti mūsų delnus.

 

O kaip liežuvis šlovina

Šias dvi grietinines bandeles,

Nes liežuvis – tai plunksna,

Pamirkyta į trynį.

 

Aš tvirtinu, kad mergina,

Apsinuoginusi iki juosmens,

Yra pirmas ir paskutinis stebuklas,

 

Kad senas sargas mirties patale,

Reikalaujantis paskutinį kartą pažvelgt

Į žmonos krūtis,

Yra didžiausias kada nors gyvenęs poetas.

 

Ak, mano meilieji, mano ilgesingieji dūdmaišiai,

Pažiūrėkit, visi šioj žemėj įmigę.

 

Dabar, per visišką laiko

Nejudrą, prisitraukęs mylimosios

Liemenį prie savojo,

 

Leisiu krūtims

Lyg apsunkusioms vynuogėms

Po vieną įslysti

Į mieguistos burnos avilį.

 

 

3 sentencijos apie krūtis

 

Iš „Cabaret aux Fleurs“ patraukėme į „Boule Blanche“. Ponas W. po mėnesio medžioklės Škotijoje buvo visas raudonas. Kai padavėja negrė pasilenkė padėti atnešto gėrimo, W. taip į ją įsispoksojo, kad ši lyg niekur nieko išsitraukė iš suknelės krūtį ir pasiūlė ją jam. Reikėjo pamatyti jo veidą! Jei tuo metu W. būtų jojęs ant vieno iš savo grynakraujų, būtų išdribęs iš balno.

Anaïs Nin

Labiausiai iš visų vertinamas išlinkis yra moters krūtinė. [...] Tas išskirtinis krūtims skiriamas dėmesys, podraug su sumišimu dėl to, ko krūtų fetišistai iš tikrųjų geidžia, verčia moteris be reikalo dėl jų nerimauti. Krūtys niekada negalės būti tokios, kokios yra. Jos visada bus per mažos, per didelės, netinkamos formos, pernelyg suglebusios. Stereotipinių krūtų ypatybių neįmanoma atitikti, nes jos apgaulingai simuliuojamos ir pan. Tikrovė yra arba riebi, arba liesa.

Germaine Greer

Kokių pageidautumėt? Panašių į kriaušę, citriną, à la Montgolfiere, pusę obuolio ar kantalupos? Nagi, rinkitės, nesidrovėkit. Manėte, kad jų nebėra, kad su jomis baigta, jos visiškai pažabotos. [...] Jeigu neprieštarausite, madam, nušviesime tikrąją padėtį. Jos egzistuoja ir nesiliauja gyvuoti, kad ir kaip kritikuojamos ar persekiojamos būtų.

Colette

Iš: The Macmillan Treasury of Relevant Quotations. London & Basingstoke: The Macmillan Press Ltd, 1980 (sud. Edward F. Murphy)

Vertė Andrius Patiomkinas