Poezija
Joelis Oppenheimeris (1930–1988) – amerikiečių poetas ir kritikas, siejamas su „Juodojo kalno“ (Black Mountain) ir Niujorko poetinėmis mokyklomis. Eilėraštis „The Innocent Breasts“ pirmąkart išspausdintas žymiojo amerikiečių poezijos žurnalo „Poetry“ 1969 m. vasario numeryje.
Sharon Olds (g. 1942) – amerikiečių poetė, šiuo metu bene ryškiausia išpažintinės poezijos (confessional poetry) tradicijos tęsėja Amerikoje. Eilėraštis „Poem for the Breasts“ paimtas iš 2012 m. rinkinio „Stag’s Leap“, už kurį pernai ši poetė apdovanota Pulitzerio ir T. S. Elioto premijomis.
Charlesas Simicas (g. 1938) – vienas garsiausių šiuolaikinių serbų kilmės amerikiečių poetų. Čia spausdinamas pirmojo eilėraščio „The Breasts“ varianto, skelbto 1974 m. rinkinyje „Return to a Place Lit by a Glass of Milk“, vertimas.
JOEL OPPENHEIMER
Nekaltosios krūtys

Ferenc Berko. Bombėjus 2. 1942
SHARON OLDS
Eilėraštis krūtims
Kaip ir visus identiškus dvynius, jas lengviau atskirti, kai jau suaugusios. Viena kaipmat suraukia kaktą, savo smegenis, greitą nuovoką. Kita svajoja žvaigždyne, strazdanų Orione. Jos užgimė, kai man buvo trylika, išaugo iki pusės iš mano krūtinės, dabar jos keturių dešimčių, išmintingos, dosnios. Aš – jose, galima sakyti, po jomis arba nešioju jas, šitiek metų be jų buvau gyvybinga. Nesakyčiau, kad aš – tai jos, nors beveik viską jaučiu, ką jos jaučia, kaip būna su žmogumi, kurį myli. Man jos atrodo kaip dovana, kuria turiu dalintis. Tie vyrukai, kurie, sako, šlovina jų būties kategoriją, kone alksta jų, neaplenkė manęs, o keli jaunuoliai mylėjo jas taip, kaip norėtum pati būt mylima. Ištisus metus jos šaukėsi mano iškeliavusio vyro, kvietė jį giesmėmis, lyg dvi sirenos, džiūstančios ant žvynuotos uolos. Jos negali patikėti, kad jas paliko, šito nėra jų žodyne, jos sukurtos iš pažado, jos tarsi duoti įžadai tiesiogine šių žodžių prasme. Dabar kartais trumpai suimu jas, po vieną delne, našlaujančias dvynes, pritvinkusias sielvarto. Jos buvo dovanotos man, o paskui priklausė mums abiem tarytum du ištroškę džiugesio ir gausos žindukliai. Dabar tas pats metų laikas, kaip tik ta savaitė, kai jis išvyko. Negi jis joms nesušnibždėjo: Metus manęs luktelsit? ne. Jis pasakė: Tegu jus Dievas, likite su Dievu, su-Dievu likusiam gyvenimui ir ilgai ilgai nebūčiai. Bet jos nesupranta kalbos, jos jo laukia, Jėzau Kristau, jos bukos, jos net nesuvokia, kad yra mirtingos – miela tikriausiai, žvalu gyvent su būtybėm, nenutuokiančiom apie mirtį, kančios nepažįstančiais sutvėrimais.
CHARLES SIMIC
Krūtys
Aš myliu krūtis, standžias, Pilnutėles krūtis; jas sergsti Saga. Jos pasirodo nakčia. Senovės bestiarijai, Į kuriuos įtraukti vienaragiai, Jų neįsileido. Perlų spalvos, lyg rytai Valandą prieš patekant saulei, Du vienintelio filosofinio Akmens ugniakurai, Dėl kurių verta nerimti. Jos subrandina spenelius – Karoliukus negirdimų atodūsių, Gomurį glostančius balsius Raudonoms mūsų burnų mokyklėlėms. Kitur vienatvė Padaro eilinį niūrų Buhalterinį įrašą, vargas Skolinasi eilinį ryžių puodelį. Jos prislenka arčiau: Gyvulio Artuma. Tvarte Kibire virpčioja pienas. Prie jų mėgstu artintis Iš apačios, nelyginant vaikas, Besiropščiantis ant kėdės, kad Pasiektų užgintos uogienės. Švelniai – lūpomis – Atsegu sagą. Jos įslysta į delnus Tarsi du šviežiai pripilti bokalai. Spjaunu į kvailius, kuriems nepavyksta Rasti krūtims vietos savo metafizikose, Spoksotojus į žvaigždes, kurie neįtraukė Jų tarp žemės mėnulių… Pirštams jos suteikia Tikrąją formą ir džiaugsmą: Mergelių muilas, jūros puta, Apvalanti mūsų delnus. O kaip liežuvis šlovina Šias dvi grietinines bandeles, Nes liežuvis – tai plunksna, Pamirkyta į trynį. Aš tvirtinu, kad mergina, Apsinuoginusi iki juosmens, Yra pirmas ir paskutinis stebuklas, Kad senas sargas mirties patale, Reikalaujantis paskutinį kartą pažvelgt Į žmonos krūtis, Yra didžiausias kada nors gyvenęs poetas. Ak, mano meilieji, mano ilgesingieji dūdmaišiai, Pažiūrėkit, visi šioj žemėj įmigę. Dabar, per visišką laiko Nejudrą, prisitraukęs mylimosios Liemenį prie savojo, Leisiu krūtims Lyg apsunkusioms vynuogėms Po vieną įslysti Į mieguistos burnos avilį.
3 sentencijos apie krūtis
Iš „Cabaret aux Fleurs“ patraukėme į „Boule Blanche“. Ponas W. po mėnesio medžioklės Škotijoje buvo visas raudonas. Kai padavėja negrė pasilenkė padėti atnešto gėrimo, W. taip į ją įsispoksojo, kad ši lyg niekur nieko išsitraukė iš suknelės krūtį ir pasiūlė ją jam. Reikėjo pamatyti jo veidą! Jei tuo metu W. būtų jojęs ant vieno iš savo grynakraujų, būtų išdribęs iš balno.
Anaïs Nin
Labiausiai iš visų vertinamas išlinkis yra moters krūtinė. [...] Tas išskirtinis krūtims skiriamas dėmesys, podraug su sumišimu dėl to, ko krūtų fetišistai iš tikrųjų geidžia, verčia moteris be reikalo dėl jų nerimauti. Krūtys niekada negalės būti tokios, kokios yra. Jos visada bus per mažos, per didelės, netinkamos formos, pernelyg suglebusios. Stereotipinių krūtų ypatybių neįmanoma atitikti, nes jos apgaulingai simuliuojamos ir pan. Tikrovė yra arba riebi, arba liesa.
Germaine Greer
Kokių pageidautumėt? Panašių į kriaušę, citriną, à la Montgolfiere, pusę obuolio ar kantalupos? Nagi, rinkitės, nesidrovėkit. Manėte, kad jų nebėra, kad su jomis baigta, jos visiškai pažabotos. [...] Jeigu neprieštarausite, madam, nušviesime tikrąją padėtį. Jos egzistuoja ir nesiliauja gyvuoti, kad ir kaip kritikuojamos ar persekiojamos būtų.
Colette
Iš: The Macmillan Treasury of Relevant Quotations. London & Basingstoke: The Macmillan Press Ltd, 1980 (sud. Edward F. Murphy)
Vertė Andrius Patiomkinas
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Į kompaniją įsipaišytų ir S. Parulskio “Voveraitės”.
Painu man, jaunam ir antro dešimtmečio amžių skaldytų tekstų mažai mačiusiam. Paaiškinkit, mielieji, jei laikas ir kantrybė leis, kaip dabar reikia suprasti poeziją ir kaip atskirti nuo viso, kas ji nėra. Bandžiau tiesos ieškoti pavadinime – ‘eilėraščiai’ visgi kažką sufleruoja, bent jau eilių buvimą tai tikrai. Bet kokia dabar beliko jų prasmė, kai, regis, tą pačią kreivą vertikalią gyvatvorę neretu atveju galima suvaryti atgal į bandą ir iš to skirtumo didelio nepasijus? Mokytas buvo ieškoti prozodijos tikslingos, vėlgi veltui – atsisakyta jos buvo kaip kažko pasenusio ir nereikalingo. Kur tuomet turėčiau ieškoti poezijos prasmės ir esmės? Net vadovėlį susiradau, Oxfordo garbingo, reiks ten rebusus spręsti.
Kas, galų gale, yra sentencijos? Citatos? Žinoma, bet ar visos? Pirmoji iš čia pateiktųjų privertė mane suabejoti galvoje turimos sąvokos turiniu.