Personažas

Iš pradžių jis gimė mano mintyse, ne, jis pats tebuvo viena atsitiktinė mintis, suvirpėjusi klaidžiame sąmonės voratinklyje, ir daugiau nieko. Suvirpėjo ir dingo.

Tačiau kažkas visgi nutiko, jeigu ėmiau apie jį galvoti kasdien. Negalėčiau paaiškinti, kas mane tai skatino daryti. Nebuvo jokių keistesnių ar reikšmingesnių aplinkybių. Dienos plaukė pilkos ir vienodos, nejuntamos – kaip debesys. Tačiau viduje jaučiau kylančią jėgą, kaip tinklas stipriai susupančią mane savyje. Tas tinklas, toji jėga kaskart veržė mano smegenis, vertė galvoti ir galvoti be atvangos, pulsuote pulsavo mano smilkiniuose, kaip kūjis, sunkiai ir galingai kaskart nusileidžiantis ant įkaitusio priekalo. Smūgis po smūgio. Tvinkte tvinko karštis.

Dar neturėjau supratimo, kaip jis galėtų atrodyti, kur gyventų, ką veiktų ar kalbėtų, išvis – kam jis būtų toks reikalingas, o juk turėtų kam nors būti, nes juk negalėtų būti tiesiog šiaip sau, tikrai ne. Nemėgstu gyvenimų šiaip sau. Tokių išvis nepateisinu. Tokie personažai nereikalingi. Tik jau ne man. Verčiau aš jau iš anksto nusikirsiu dešiniąją ranką ir išsiplėšiu smegenis, kad tai neįvyktų. Jis bus svarbus, nusprendžiau, tai bus prasminga ir daug lemsianti egzistencija, pakeisianti likimus, atliksianti savo kilnią misiją iki galo. Auganti kūrėjo aistra virpuliu perbėgdavo per mane nuo minties, kad sukursiu tai, ko dar niekas nesukūrė – jį, tokį ypatingą, visišką tobulybę.

Iš anksto žinojau, kad tai bus nelengvas, bet įdomus darbas, ir jam ruošiausi. Tarytum šildžiau molį, kol jis tapo aksomo švelnumo, minkštas kaip debesėlis, tiesiog tirpstantis mano delnuose. Jaučiau keistą jaudulį ir begalinį norą viską atlikti nepriekaištingai. Nebus jokios, net menkiausios klaidos. Uždraudžiau sau skubėti. Įsakiau mėgautis procesu, stebėti įvykį. Delnai buvo karšti.

Ir aš pradėjau. Prisimenu, buvo ankstyvas rytas, tekėjo saulė. Rytuose šviesa aiškiai skyrėsi nuo tamsos. Kvepėjo rožės ir azalijos. Virpėjo lapai. Giedojo paukščiai.

Aukšta kakta, nusprendžiau, bus tarsi įrėminta vešlių garbanų. Ir plaukai sužvilgo saulės spinduliuose.

Akys bus sodrios ir gyvos, rainelės tamsios medžių lapijos spalvos. Ir vyzdžiai sumirgėjo, paliesti drėgmės.

Savo paletėje maišiau švelniausias pastelines spalvas. Štai nosies iškilumas, gražiai išnykstantis antakių kryžkelėje.

Lūpos? Netaisyklingos linijos, bet taip natūraliau. Jos tars pačius gražiausius žodžius, lies daiktus ir žmones, dovanos švelnumą.

Jis bus vidutinio ūgio, bet atletiškas, ganėtinai stiprus ir ištvermingas, nusprendžiau. Norėčiau, kad jo smakras būtų masyvus ir kampuotas, ryški griežta linija – jam visuomet pakaks ryžto. Niekas iš jo nesišaipys. Aš to neleisiu. Jaučiau pačią tikriausią ir stipriausią meilę, kokią tik galima jausti savo kūriniui. Besąlygišką, netgi truputį savininkišką, bet neįkyrią.

Net nepajutau, kaip prisiartino vakaras, jau temo. Dar minutė ir tamsos rūke nebegalėjau nieko įžiūrėti. Jaučiau didžiulį nuovargį. Pasirodo, užtrukau visą dieną. Nusprendžiau geriau eiti ilsėtis, o anksčiau atsikelti iš ryto, kad galėčiau pasidžiaugti tuo, ką sukūriau.

Vos prašvitus akimis puoliau ieškoti jo. Rūpėjo į jį įsižiūrėti, su juo susipažinti. Deja, iš pirmo žvilgsnio jis atrodė keistas. Ėjo negrabiai, keistai vilkdamas kojas ir pustydamas pakelės dulkes, kiek gunktelėjęs ir įtraukęs pečius, lyg ko bijotų. Vilkėjo neperšlampamą apsiaustą nuo lietaus ir veidą buvo užsidengęs gobtuvu. Ėjo basas ir jo didelės pėdos klimpo į drėgną žemę: tai buvo jūros pakrantės smėlis. Jis jau buvo nuėjęs gerą galą – smėlyje tarytum paukščio pėdelių raštas atsispindėjo jo kelionė. Pūtė šiltas pietų vėjas ir pėdų raštas čia pat džiūvo ir byrėjo smiltimis, kur buvo įspausti jo pirštų atspaudai, beliko tik neryškūs kauburėliai. Sekiau jį, kol pagaliau pavargęs jis sustojo, pasilenkė prie vandens ir pirštų galais palietė jo paviršių. Vanduo buvo šaltas. Jis panardino į jį rankas, atsisėdo ir taip sėdėjo leisdamas vandeniui srūti pro tarpupirščius, glamonėti odą.

Ilgai galvojau, ką jis galėtų veikti. Ką galėtų dirbti, sukurti savo rankomis. Buvo sunku. Jis, rodos, visai nesuvokė, kuo galėtų užsiimti, tik valandų valandas abejingai žiūrėjo į vandenį ir medžius. Atrodė, kad jam nuobodu. Daviau jam laiko. Nusprendžiau jo nespausti ir nekritikuoti. Spėjau, kad vieną dieną jis su kaupu pateisins visus mano lūkesčius. Pasitikėjau juo.

Gal tik kokią penktą ar šeštą dieną jis pagaliau prakalbo. Iki tol mintyse girdėjau daugybę žodžių, kuriuos, mano supratimu, jis būtų galėjęs ištarti, įsivaizdavau jo balsą. Tačiau dabar jis sakė tokius žodžius, kokius norėjo pats sakyti, man beliko klausytis. Balsas buvo čaižus, gluminantis. Ilgainiui pripratau, ėmiau girdėti tą jo balsą savo mintyse, iš pradžių pavienius žodžius, vėliau atsakymus, dar vėliau – komentarus ir aštrias pastabas, jo padrikos mintys diena iš dienos man tapo nuspėjamos. Ir čia ničnieko negalėjau padaryti. Nieko pakeisti.

Nenorėjau, kad jis būtų vienišas. Vienatvė – tai baisi kankynė, o jis niekuo nenusipelnė taip kankintis. Nusprendžiau, kad jis turės šeimą. Žmoną. Ir net vaiką. Juk tai didžiulė laimė!

Laikas bėgo ir man nepatiko, kaip jis elgėsi su savo žmona ir vaiku. Jis ištisas dienas net nekalbėdavo su jais, nekreipdavo į juos dėmesio. Negirdėdavo, kad moteris jį šaukia, o vaikas prašo valgyti. Jo lūpos retai bučiavo kitus žmones. Seksas, kurio geismą staiga pajusdavo kylant savyje, buvo mechaniškas, neįdomus, be jokio jausmo ar euforijos. Baisu, atrodo, jis nemokėjo mylėti! „Ką tu darai?“ – norėdavau paklausti jo, bet jis visada apsimesdavo manęs negirdįs. Nejaugi tikrai negirdėjo?

Vieną dieną jis parėjo namo piktas ir tūžmingai nusiteikęs. Pavadino moterį stora karve. Sudavė savo vaikui. Jo akys temo nuo baisios neapykantos ir despotizmo. Vaikas neišdrįso pasipriešinti, tik suspaudė savo mažus kumštelius ir nusisuko į sieną. Moteris tylėjo. Man buvo gėda. Dar niekada aš nejaučiau tokios kaltės ir gėdos dėl savo kūrinio, kokią jaučiau tuomet, kai moteris pasilenkusi apavė vaikui batukus ir juodu išėjo palikę jį. Maniau, kad prasmegsiu skradžiai. Bėk paskui juos, vykis, šaukiau jam, pasakyk ką nors, atsiprašyk savo vaiko, bet jis vėl manęs neišgirdo, vėl nesiklausė, tik nusispyręs šlepetes abejingai išsidrėbė ant sofos. Murmėjo, kad nuo visko pavargo. Koks čia gyvenimas?

Viskas ėjo tik blogyn. Jis nuolat svaiginosi, net naktimis miegant jo protas neišblaivėdavo. Ilgainiui jo veiksmai tapo visiškai nenuspėjami, niekaip nepaaiškinami. Aš netgi ėmiau jų bijoti. Bijodavau kaskart ryte jam pramerkus akis. Pamatęs kieme valkataujantį katiną be gailesčio spyrė į sieną. Siautulys tik augo. Kuo toliau, tuo labiau jis tapo nebevaldomas. Pagaliau vieną dieną jis užmušė žmogų. Nelaimingas senolis neapdairiai skaičiavo pinigus prie prekybos centro. Jis bandė priešintis, dėl to, atrodo, galiausiai buvo pasmaugtas.

Paskui, matyt, jam pakriko protas. Dienų dienas vaikščiodavo šen ir ten be jokios prasmės ir tikslo.

Man buvo gana. Nusprendžiau baigti. Nusprendžiau, kad jo mirtis bus greita ir neskausminga.

Jis tai pajuto. It pelė, užspeista kampe, akimirksniu suprato, kad jo istorija baigiasi. Jį apėmė didelė baimė. Jis ėmė verkti kaip vaikas, nes dar turėjo tam jėgų. Ašaros ritosi skruostais. Jo kūnas, tas pats, kurį taip su meile kūriau ir kuriuo taip žavėjausi, drebėjo purtomas raudos. Jis atrodė apgailėtinai, mažas ir menkas, bet ir dabar jį tebemylėjau. Kaipgi kitaip, juk jis nuo pirmos akimirkos buvo mano kūrinys, nors ir niekam tikęs, netobulas, visiškai nevykęs personažas.

Jo akis jau siautė rūkas, balta migla, bet sąmonė dar buvo šviesi – staiga lyg ką prisiminęs jis atsigręžė į mane:

– Kūrėjau…