Du tartarai

Ankstus penktadienio rytas, bent taip atrodo.

Langus dengia šviesiai mėlynos, permatomos užuolaidos. Ant palangės stūkso kaljanas, beveik nudžiūvęs kaktusas ir plieninė peleninė, tokia, kokias nauji barai deda ant lauko stalelių. Užuodžiu cigarečių kvapą, maišytą su alum ir naktimi.

Ieškau savo dešinės rankos. Pasirodo, ji lyg pavargęs šuo išsidrėbusi ant minkšto patalo. Pasivartau, lova keistai juda. Tik paskui suvokiu, kad tai pripučiamas čiužinys. Iš dešinės pusės sklinda ramaus kvėpavimo garsai. Lyg prastame mokyklos laikų skaidrių pristatyme regiu vakaro ir nakties nuotrupas. Pakeliu ranką ir lėtai slysdama švelnia oda pasiekiu jos krūtinę. Maloniai šilta. Per miegus ji mano ranką prispaudžia stipriau, užpakaliu remdamasi man į pilvą.

Miegas neima ir norisi sužinoti, kiek valandų, ar bent pažiūrėti į veidrodį – nelengva sugalvoti, kaip čia pakilus jos nepažadinant. Švelniai pabučiuosiu kaklą – gal pati pabus. Sulaukiu tylaus mm ir pasirangymo. Visas patalas ant jos. Kaip visada. Kažkokia magija – kad ir kaip susisupčiau į antklodę, ryte jos nė kiek nelieka.

Kol dėliojuosi mintis ir svaigstu nuo nakties kvapų, pajuntu, kad guliu čia visą amžinybę. O gal net kokias dvi. Nenorėčiau pažadinti. Tigro ar katės – vis dar neaišku, kas gali nubusti.

Kaip žaltys išvinguriuoju iš migio, nesukeldama jokio garso. Tik su dešine ranka sunkiau: iš drybsančio šuns ji virto saulėje gulinčia kate.

Trys žingsniai ir jau stoviu prie lango. Šviečia saulė. Laikrodis, kuris visada skuba viena valanda ir dešimčia minučių, rodo 9:00.

Ant kėdės pastebiu cigarečių pakelį. „Marlboro“ auksinis, jos mėgstamiausios. Nors aš tokių niekada nepirkdavau, nežinau kodėl, gal maniau, kad tai jos įprotis.

Viena cigaretė. Visi žino, kad kai randi vieną, negali jos imti. Tiesiog negražu. O ją pažįstant tai dar ir pražūtinga. Atsikėlusi kaipmat išsiųstų mane į šalia namų esančią parduotuvę. Su tokiu rytmetiniu patinimu eiti nesinorėtų.

Pro girgždančias duris įslenku į balkoną. Čia stovi medinė kėdė, praradusi vieną koją, ir tuntas stiklainių, kuriuose braškių uogienė. Jai mama vis įdeda, o ji atneša čia. Nemėgsta saldžiai, bet kaupia. Kartais užkišdavau porą cigarečių už balkono durų staktos. Tiems atvejams, kai tikrai labai reikia. Nelygios ir sutrešusios durys padovanoja man rakštį.

Yra. Fanfaros, iškreipta šypsenėlė ir nuoširdus džiaugsmas. Iki tobulo ryto trūksta tik kavos puodelio, nepiktos jos ir Tracy Chapman, dainuojančios „Fast Car“.

Susikėliau kojas ant balkono krašto, šiek tiek šalta, visgi ši vasara nelepina šiluma. Pasiekus dūmo apogėjų, mano žvilgsnį prikaustė prasiveriančios balkono durys. Atsikėlusi ji užsimetė mano marškinius. Jie siekė klubus, mėlyni ir raudoni kvadratėliai pusiau dengė išdidžiai stūksančias krūtis.

Nukėliau kojas nuo balkono krašto. Nors viskas vyko staiga, atrodė, kad esu sulėtintame low budget filme. Ji priėjo, atsisėdo man ant kelių ir ištraukė cigaretę iš lūpų. Kėdė išreiškė nepasitenkinimą ir kryptelėjo, skleisdama ausį veriantį cypimą. Vienas gilus dūmas nugarmėjo jos gerkle. Paskui pusė jo atsirado manojoje. Pasidarė šilčiau ir jaukiau. Vis dar tvyrojo tyla, tik girdėjosi paukščiai ir mašinų ūžesys. Kadangi dešinėje rankoje vis dar laikiau rūkstančią cigaretę, kairiąja apglėbiau ją per juosmenį. Pabandžiau ranka slysti žemiau, tačiau nepavyko. Tad padėjau ranką ant šlaunies.

Peleniniai mes – pagalvojau ir dar kartą prarijau sodraus dūmo gumulą.

 

Ji pasisuko į mane. Permetė koją taip, kad atsidūrėme žmogiškuose spąstuose. Paėmė mano smalsiąją ranką, žiūrėdama į akis ir valiūkiškai šypsodamasi.

Rankai pasiekus tikslą, ji užsimerkė ir įsikando į apatinę lūpą. Rakinau jos paslapties sodus savo kairiosios rankos pirštais. Ji trūkčiojančiai, neritmingai kvėpavo. Lūpomis slydau nuo ausies spenelio lig raktikaulio ir aukštyn. Išmečiau cigaretę ir lyg žvėris įrėžiau savo leteną jai į šonkaulius. Norėjau pakeisti ranką, nes nebuvo patogu, bet ji man neleido. Laikė už sprando lyg kačiuką.

Garsiai suprunkštusi, ji ištraukė mano pirštus iš savo paslapties skrynios ir greitu judesiu įkišo man juos į pravertą burną. Po kelių sekundžių, ištraukusi juos, puolė čiulpti manojo liežuvio, lyg ten būtų įgėlusi nuodinga gyvatė.

Ji yra tokia. Spontaniška. Ir visada yra taip, kaip ji nori.

 

Pakilusi ji greitu žingsniu nuėjo pasiimti cigarečių iš kambario. Paėmė tą pakelį nuo kėdės.

Viena cigaretė. Paklausė, ar ir aš norėsiu.

– Tik dūmo, – atsakiau.

Dabar ji atrodė visiškai kitaip, priminė Cerberį, kiekviena jos galva su skirtinga nuotaika. Griežtesnė, rimtesnė ir kiek sumišusi, ji švytavo man panosėje savo ties bamba skriejančiais apgamais. Jie priminė Didžiuosius Grįžulo Ratus.

Atsisuko:

– Ar dulkinai ją?

Po šio klausimo grįžau į vakarykštę valpurgiją.

 

Sėdim „Kultūroje“ (tie, kurie žino „Suflerio būdelę“, žinos ir šią vietą, jau tapusią kultinę). „Suflerio būdelės“ savininkai, vasarai kolektyvą išleidžiantys pailsėti, kitoje Kauno senamiesčio pusėje susuko dar vieną lizdelį – pavadinimu „Kultūra“. Užsukusieji čia papietauti visada gali apžiūrėti naujausią Kauno paveikslų galerijos ekspoziciją – ir pilvas bus patenkintas, ir meniniai poreikiai.

Toks kauniškas ŠMC variantas.

Kažkas pradėjo pūsti natūralaus tabako dūmus man į veidą. Jos nebuvo, bet jaučiau svetimą ranką sau ant kojos.

Sėdėti lauke darėsi šalta, gėrimų stiklai išseko ir padavėjas kūdikio veidu paklausė, ar norėtumėm dar ko nors. Galop supratom, kad grynųjų nebeturim. Tad atsisakėm paslaugaus raudonskruosčio pasiūlymo.

Nuo gretimo staliuko sklido liūdesio tvaikas. Rymoję ir ilgai žiūrėję vyrai priėjo ir pasiūlė išsiaiškinti santykius stalo futbolo aikštelėje.

Kaip visada, pakilau su itin išraiškinga pergalės mina. Tiesa, galva svaigo. Mačiau, kad Alfis apvėmė mūsų pastalę ir taip sugadino apetitą ką tik atėjusiems erazmusams.

Jos vis dar nebuvo. Eidami link tualetų pasidarėm porą asmenukių. Čia esantys veidrodžiai tam puikiai tiko. Alfis vis dar laistė „Kultūros“ grindis savo skrandžio išskyromis.

Prie baro pamatėm butelinį waka waka alų, pasidarė nežmoniškai juokinga, mat prisiminėm Shakirą ir praėjusį futbolo čempionatą.

Žmonės įsisupo į pledus, užsidegė žvakes; visi žino, „Kultūra“ jauki vieta pasisėdėjimams. Ne vienas čia sukurpė bakalauro temą, parašė eilėraštį ar išdeklamavo eilę. Netgi dėstytojai kviečia studentus čia apsiginti vieno kito darbo ar ramiai aptarti jų miglotos ir nieko gero nežadančios studijų programos.

Tuomet atsirado ji. Nupirko dar keletą bokalų stalui, kažką ilgai man aiškino, ir mes persikėlėm ant laiptų, ten kažką sukom, bet gerai nepamenu ką…

 

Grįžau į balkoną.

Ji neatrodė pikta, tik įtartinai patenkinta savo klausimu.

– O kaip tu manai? – atsakiau.

– Manau, kad norėjai, – jos veidą perskrodė ironiška šypsena. Ji maskatavo krūtimis per balkoną, kviesdama kiemo katinus rytinio pokalbio.

– Žinai, vakar ryte, kai ėjau išmesti šiukšlių, tas senas iškrypėlis iš antro aukšto sakė, kad norėtų mane gerai paniurkyti. Ir dar sakė, kad mano gražus užpakalis, – išlemenau.

– Jis nemelavo, – pasakė ji, tačiau neatsisuko.

Po minutės kitos užgesino cigaretę peleninėje, pasisuko į mane, pakštelėjo savo rausvomis, aikštingumu pulsuojančiomis lūpomis į mano vėsų skruostą ir įėjo kambarin.

Pro paliktas praviras balkono duris skverbėsi ką tik užplikytos kavos kvapas.