Apgamystė

Mano paskutinis pasimuistymas prieš įžengiant į trečiąją dešimtį buvo vardu Ana, B arba Lu. Puikiai prisimenu tikrąją jos gimdytojų sugalvotą raidžių kombinaciją, bet Ana labiau tiko prie to pasimuistymo veido, B – prie krūtinės, o Lu – prie delnų. Tiesa, niekada nebuvau iš tų, kurie meiliais ar nešvankiais slapyvardžiais suasmenina kūno dalis. Šiaip ar taip, Anos pernelyg vienas nuo kito nutolę antakiai darė nustebusios išraiškos įspūdį. Rodos, kad ir kiek kartodavausi, jai būdavo pirmas kartas. Lu elgdavosi taip, tarsi už poros savaičių jai būtų grėsusi plaštakų amputacija. O B… Visai ne dėl to, kad toks kaušelio dydis. Kalbant apie lūkesčių neatitikimą, man atrodo, kad Anos, B ir Lu tėvai norėjo vyriškosios lyties kūdikio. Nutikus priešingai, nuo iš anksto sugalvoto populiaraus berniukiško vardo jie tiesiog atplėšė raidę s.

Trilypis santykis su manimi vargu ar galėjo būti išreikštas DIDŽIUOJU veiksmažodžiu iš raidės m. „Tavo kompanija tokia nebloga“, – sakydavo Ana. Lu rankų kryptys ir lytėjimo trukmė dažnai peržengdavo draugišką meilumą, tačiau muistytis, kai sekdamas rankas bandydavau pabučiuoti, ji nustojo tik po dviejų su puse savaitės. Lu mėgo mano apgamus, nuolat atraitodavo marškinių rankoves ir juos glostydavo, tamsesniais ir šviesesniais taškeliais žaisdavo šaškėmis baltoje rankos lentoje. Kai matydavo likusiuosius, taip stipriai prisispausdavo prie manęs, kad nebeskirdavome, kuris kūnas kieno – apgamai buvo nacionalizuoti. Ne mano paties ant jos kūno paliktų žymių tekdavo gerai paieškoti, o jei ir aptikdavai, tie radiniai sunkiai galėjo pretenduoti į apgamų vardą. Tiesa, ant kairiosios Lu šlaunies, šiek tiek virš kelio, plytėjo žemyn galva apverstos gulbės formos pusiau apgamas, pusiau pigmentinė dėmė. Ypač kai nupiešdavau jai tvenkinį. Veikiausiai tai tik mūsų vaizduotė, panaši į tą, kai psichiatras prašo papasakoti, ką matai ant balto lapo ištėkštose juodų dažų dėmėse. Šiaip ar taip, gulbę įžvelgdavome abu, o Monicos Bellucci ir Keiros Knightley mišinį juodo tušo ragavusiame Anos veide regėdavau vienas. Ne daugiau nei naujagimis apgamų turinti Lu maniškiais domėjosi turbūt dėl to, kad jų gausa siejama su raukšlių nebuvimu. Nors už mane buvo vyresnė tik metais, jos delnai priminė aštuoniasdešimtmetės senutės. Nutrintas pasas su mažiausiai dvidešimt reinkarnacijų įspaudų. Galbūt ir indų plovėja vienoje kavinėje ji įsidarbino tik norėdama nušveisti savo linijų perteklių.

Taškelių nebuvimą savo kūne Ana kompensuodavo skylutėmis. Auskarų jos ausyse nevaldomai daugėjo. Nors po kažkelinto auskaro pasidarė nebegražu, nepriekaištavau – vienas kito kūną tik skolinomės. Visgi nesu tikras, ar ji būtų reagavusi taip pat, jei vieną po kito būčiau šalinęs savo apgamus. Situaciją gelbėdavau atvirkščiai (visai kaip gulbę) apversdamas jos kryžiaus formos auskarą. Priešingai nei ausų aksesuarų atsiradimas, mūsų susitikimai vis retėjo. Įtarimus gana sėkmingai išsklaidydavo užimtumas darbe. Aną kartą negalėjusi pasimatyti Ana parašė, kad kraustėsi iš vieno barako aukšto į kitą. „Kodėl neprašei padėt?“ – paklausiau aš. „Po darbo buvau su virėju, tai jis ir padėjo“, – paaiškino ji. Ana anksčiau buvo užsiminusi, kad neblogai sutaria su virtuvės šefu. Norėjau nueiti į tą kavinę ir sulaukęs savo užsakymo bei pasiskundęs, kad lėkštė purvina, paskatinti auskarotosios merginos atleidimą. Galų gale susitikus, bandžiau išpešti prisipažinimą, ar ji ir virėjas kartu. „Kąąą? – juokėsi ji. – Taigi jis vedęs.“ Tada pažvelgiau į naują papuošalą viršutinėje ausies dalyje ir paraudusią odą aplink jį. Žinutėje Lu vietoj raidės ė netyčia parašė i. Jai patinka ne virėjas, o auskarų vėrėjas. Posakis, kad moterys myli ausimis, pasitvirtino. Lu kaip anksčiau išsimuistė, kai mėginau ją pabučiuoti. Norėjau dantimis išrauti auskarus ir LŪpomis užgydyti skyLUčių žaizdas. Nujaučiau, kad net šimtas naujų apgamų nuo to išgamos nebeišgelbės.

Materialiai šie santykiai man buvo naudingi. Gavau 56 mažyčius magnetukus lapukams prisegti nuo Anos šaldytuvo, kuriuos kažkada kaip apgamus pasidalinome per pusę, ryžą dirbtinės odos diržą, kurį pasiskolinau iš jos važiuodamas namo, nes smuko kelnės, ir akių eskizą – auskarotoji mokė mane piešti. Lu galėdavo preciziškai pieštuku nukopijuoti nuotrauką ir sakė nesustosianti, kol žmogaus fotografijos neperpieš tobulai. Nieko kito lape ir nevaizduodavo. Kartodavau, kad tai nėra kūryba. Lyg mano rašliavos būtų. Kodėl rašau šįkart? Nes vis dar bandau sau įrodyti, kad ji nebuvo tik neužbaigtas rinkinys, o aš – ne nepasitenkinęs berniūkštis, kuriam iki pilnos kolekcijos pritrūko paties rečiausio kepso, kortelės, paskutinio apgamo – jos širdies. Juokingiausia, kad tikinuosi ją buvus unikalią per tai, kas šabloniškiausia ir neišskirtiniausia – kūnas. Trivardystė… B, Ana, Lu. Banalu. Suasmeninimas nuasmeninant. Įsižeidusiojo baimė pripažinti, kad nieko ypatingo nereiškiau paprastai, vidutinei merginai, o mūsų sugulimų patirtis neverta būti surašyta į lapą.

Neseniai dėl iškirptės pamačiau, kad B įsitaisė auskarą krūtinėje. Aš tiek vargau kopdamas jos šonkaulių kopėčiomis, sklaidydamas krūtų debesis, kad pasiekčiau pulsuojantį širdies kamuolį ir būčiau jo nusvilintas. O vėrėjas paprasčiausiai pradūrė jos kūną, po oda įkišo metaliuką, kuris paviršiun išlenda dviem vienas nuo kito šiek tiek nutolusiais juodais pumpurais. Dvi juodos dėmelės baltame krūtinės lape. Lapo apačioje – du rusvi speneliai. Nors žaisk su psichiatru šaškėmis. Vos keli centimetrai nuo apgamuotos B širdies – vėrėjo įsegta Blakė. Zondas. Svetimkūnis. Genialu. Jo pavardė tokia pati kaip vieno Antano Škėmos veikėjo. Šįkart vietoj karneolio žiedo suveikė auskaras. Tik Elenos vardas jai netinka. Prie nieko. Tikrasis B, Anos ar Lu vardas toks pat kaip auskarų meistro, tik be raidės s.

Bendravardės man rasti turbūt nepavyks, todėl teks tenkintis žaidimu raidėmis ar žmonėmis (kartais nebeatskiriu). Nebent kažkas, tikėjęsis berniuko, susilauks mergaitės ir planuotas Rokas taps neplanuota Roka. Roka mane vadindavo italas Federico, su kuriuo dalinomės kambariu Budapešte. Galbūt reikėtų tapti gėjum ir kraustytis į Boloniją? Būtų maloniau, jei atsirastų kokio fanatiško žvejo dukra vardu Upė, kuri tekėtų už manęs, per mane ir po manęs. Susikaupęs, girgždantis mano jausmų ledas ištirptų ir liktų viena lytis, besidalinanti ne tik apgamais.