Kampinis namas

Brīvības ir Stabu gatvių sankirtoje Rygoje stovi tamsus vieno produktyviausių latvių architektų Aleksandro Vanago suprojektuotas ir 1912 metais pastatytas neoklasicistinio stiliaus namas. Ryga tuomet buvo trečias Rusijos imperijos miestas, statė tada su užmoju ir prabangiai ir ši prabanga matoma miesto centre kiekviename žingsnyje. Provincialus Vilnius, palyginti su Ryga, mažesnis kokiais trimis aukštais. A. Vanago suprojektuoto namo kambariuose dar išlikę gipsinių jugendo stiliaus lipdinių su augaliniais motyvais, kurie jaukiai atsikartoja laiptinių langų vitražuose. Šiame name išliko ir originalios lifto šachtų grotelės, ir laiptinių turėklai, kurie atspindi jugendo stilių, tokį dažną Rygoje. Iki 1917 metų Rusijos revoliucijos šio namo butai buvo nuomojami, o pirmame aukšte buvo įsikūrusios parduotuvės. Stebuklingu būdu namo vestibiulis išliko beveik nepakitęs per visus sudėtingus Rygos istorijos laikotarpius. Įėjimas iš Brīvības gatvės yra gana kuklus, tačiau rygiečių atmintyje įsirėžęs labiau negu kiti, jis ir suteikė šiam pastatui pavadinimą – Kampinis namas.

Sovietmečiu Latvijos gyventojai, gavę šaukimą, taip sakant, „povestką“, turėjo ateiti į Kampinį namą, kuris tada stovėjo ne Brīvības, bet Lenino gatvėje, ir užsiregistruoti į pokalbį pas NKVD tardytoją. Ten pat vestibiulyje kabėjo dėžutė, skirta anoniminiams pranešimams. Kitos durys vedė į vestibiulį, kur už stiklinės pertvaros sėdėjo budėtojas su mėlynais antpečiais. Čia Baisiaisiais metais (taip latviai vadina laikotarpį nuo 1940 metų birželio iki 1941 metų birželio) žmonės ateidavo sužinoti apie dingusius be žinios artimuosius arba perduoti siuntinio sulaikytiesiems.

–

1919 metų pradžioje Rygą užėmė Petro Stučkos vado-vaujami latvių bolševikų daliniai. Tarp areštuotų „klasinių priešų“ buvo ir architektas A. Vanagas. Tų pačių metų kovo 19 dieną jį ir dar 21 areštuotą kalinį latvių raudonieji šauliai išvedė iš centrinio kalėjimo, išvežė už miesto, liepė išsikasti duobes ir sušaudė net be revoliucinio tribunolo nuosprendžio. A. Vanagas savo likimu tarsi nuspėjo, ką teks išgyventi žmo-nėms, atsidūrusiems jo suprojektuotame pastate.

Tarpukariu čia buvo įsikūrusi Latvijos vidaus reikalų ministerija. Šios ministerijos sudėtyje buvo ir Latvijos pasienio brigada, kuriai nuo 1937 metų vadovavo generolas Ludvigas Bolšteinas. 1940 metų birželį sovietų kariuomenės daliniai peržengė Latvijos sieną, okupavo šalies teritoriją, o birželio 21 dieną generolas L. Bolšteinas nusišovė savo kabinete, valandai paėjus po to, kai vadovauti Vidaus reikalų ministerijai pradėjo rašytojas kolaborantas Vilis Lacis. Beje, vidaus reikalų ministro pavaduotoju Lietuvoje tuo metu buvo kitas „rašytojas“ Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, atsakingas už trėmimų organizavimą.

Lietuvoje karininkai ir valstybininkai sovietų ultimatumus priėmė nuolankiai, nesipriešino, tačiau vis dėlto atsidūrė gulaguose arba buvo sušaudyti červenėse.

Nebuvo nė vieno Lietuvos generolo, kuris būtų palikęs tokį priešmirtinį laiškelį: „Mes, latviai, pastatėme sau naują puikų pastatą – savo valstybę. Svetima valdžia nori priversti mus, kad mes patys jį sunaikintume. Aš negaliu dalyvauti. Generolas Bolšteinas.“

–

Kampiniame name Latvijai atgavus nepriklausomybę iki 2008 metų buvo įsikūręs Latvijos policijos generalinis departamentas, tačiau jam išsikrausčius pastatas nebuvo naudojamas. Ir tik šiais metais, kai Ryga tapo Europos kultūros sostine, Kampinis namas atvėrė duris. Visų buvusių sovietinių kankinimo namų ir sovietinių reliktų problema yra ta pati. Ką su jais daryti? Ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis Vilniuje? Istorija buvo tokia, kokia buvo, reikia žiūrėti į ateitį, o sovietų okupacijos simboliai tegul mums ir primena apie tą skausmingą praeitį.

Latviai turi dar vieną problemą, susijusią su sovietiniais reliktais. Lietuviai turi Genocido muziejų Gedimino prospekte, kuris yra įsikūręs buvusiame KGB pastate, vengrai – Teroro muziejų Andrássy bulvare, kur taip pat buvo saugumo pastatas. O latviai su sovietiniu teroru susijusią ekspoziciją demonstruoja visą Rygos senamiestį darkančiame Okupacijos muziejuje, pastatytame Lenino šimtojo gimtadienio proga. Apie architektūrą kalbėti net neverta. Palyginti su betonine buvusio Raudonųjų šaulių muziejaus dėžute, Kampinis namas yra labai gražus pastatas, bet veikia negatyvi aura ir istorinė namo praeitis. Argi norėtumėte gyventi pastate, kuriame buvo kankinami ir šaudomi žmonės?

Latvių rašytojas ir buvęs politinis kalinys Knutas Skujeniekas įsitikinęs, kad šiame pastate turi įsikurti muziejus. Logiška būtų visą Okupacijos muziejaus ekspoziciją perkelti į buvusį KGB pastatą Brīvības gatvėje, tiktai čia jau veikia kiti interesai.

O kol kas pastatas vėl atvėrė duris lankytojams, šie į jį įeina jau be baimės ir jaudulio. Čia vykdomas „Rygos – Europos kultūros sostinės 2014“ projektas „Kampinis namas. Byla Nr. 1914/2014“. Pagal šį projektą Kampiniame name įsikūrė šešios tematinės parodos, rengiamos konferencijos, diskusijos, koncertai, seminarai. Stengiamasi atrasti netradicinių pristatymo būdų, nes organizatoriams sunku užpildyti dideles ir nejaukias erdves. Parodoje „Latvieša koferis“ („Latvio lagaminas“) lankytojai kviečiami ant lapelio parašyti, kokius daiktus jie pasiimtų, jeigu tuoj pat reikėtų palikti namus. Ką palikti, o ką pasiimti, kai nežinai, kada galėsi sugrįžti. Galbūt po metų, galbūt po keleto dešimtmečių, o galbūt – niekada. Kai kas pamini artimųjų nuotraukas ar gimtosios žemės žiupsnelį, kai kas pasiimtų mobilųjį telefoną ir kroviklį…