Teatralizuoti dyvų dyvai pagal Donelaitį

Būdama studentė nustebau, kai išgirdau, kad vilniečiai sako: per Dainų šventę išvažiuoju iš Vilniaus – baisus miestas, kai toks šurmulynas ir „bliovimas“ visur. Man tai buvo naujiena. Įsivaizdavau, kad visiems smagu, kai svečių privažiuoja, ir Vilnius tampa panašus į Rygą, kur didelė dalis tautos – tame viename savo didmiestyje. Kiek lietuvių vis dar atvažiuoja į Vilnių vos keletą kartų per visą gyvenimą (patikėkit manim, aš esu iš Lietuvos šiaurės ir tai žinau), tarškėdami, šūkaudami, patys čia dar turėdami dėl ko ištarti – „dyvų dyvai“.

„Čia – mano namai“ – pasakyti šią frazę atvykėliams iš „tolimiausių kampelių“, iš kurių Lietuvoje bereikia važiuoti jau tik kokias geras tris valandas, šiemet reiškė ne vien tyliai pasidžiaugti: einu per Vilnių, mūsų baltąjį miestą… o gražus jis – vis gražesnis (sako, net paskutinį surūdijusį vamzdį iš Neries pakrantės išveš). „Čia – mano namai“ – užkalbėjimo žodžiai, logotipas ant suvenyrinių marškinėlių; taip pat ir neseniai vykusioje Dainų šventėje atsiradusios teatro dienos „Dyvų dyvai“ varijuota frazė, siekiant sukurti sinestezinių įspūdžių, apimančių net donelaitiškas „metų spalvas“.

Valentinas Masalskis, tapęs dainų švenčių režisieriumi, tikrai galėtų papasakoti savų įspūdingų, juokingų ar graudžių istorijų, kaip kitados „išvažiavo į Vilnių“, ką jis turėjo išgyventi, kad pajustų – Vilnius, amžinoji mūsų sostinė ant Aukštaitijos kalnelių, mūsų namai… Šitas sostinės užkariavimo archetipas tikrai turėjo jam atgyti (sakyčiau, net užvaldyti), kad galėtų suvaldyti tokius energijos srautus, paversti juos netikėtai Dainų šventėje atsiradusios teatro dienos materialiąja realybe. O dar – vaidinti Donelaitį, kurio „Metai“ mums – tai tekstas juodu ant balto, kiekviena eilutė – didaktiškas liuterono pamokymas, tiek teisingas, kad priverčia surimtėti, net sustingti kaip kokios vinys, kaltos į amžinybės karstą (dabar jau ir tokių ritualų nebėra).

Kadangi Donelaitis mums sukūrė tekstą, tapusį lietuviškuoju metanaratyvu (tokį tekstą, kuris dabar jau pats naudojamas naujoms kultūrinėms prasmėms generuoti), tokio masto jo skaitymai – tikrai ne mažesnis kultūrinis įvykis nei „Globe“ teatro performansas su visoms pasaulio rasėms ir geografinėms platumoms pritaikytu „Hamletu“ ar pakeliui į Manhataną „užvežta“ rusiškojo metanaratyvo – „Eugenijaus Onegino“ – Rimo Tumino teatrinė versija. Ir iš karto tenka daryti išlygas ir pateikti paaiškinimų, nes jau tikrai esu klausiama: „Tai čia apie tą visą saviveiklą, iš kokios Teišerskytės, visagalės seimūnės, netikėtai pamėtėto Teatro metų kamuolio vyniojamą siūlą?“ „Menų faktūra“ panašiai pažėrė klausimų apie teatro dieną Dainų šventėje, ir vienas iš jų – ar tai nėra apskritai teatro kaip meno profanavimas?

 

Ar 300 metų su Donelaičiu paistome būriškus niekus?

Ta donelaitiada, suvaidinta liepos 5 d. šešiose scenose Gedimino kalno papėdėje ir Bernardinų sode, buvo ne tik „Metų“ teksto paskaitymas lokalioje erdvėje dinamiškai besikeičiančioje ir iš šventinės minios susiformuojančioje auditorijoje. Su neprarasta teatro estetikos nuovoka ir pagal principą – geriau gerokai mažiau nei kiek per daug – buvo formuojamos simbolinės prasmės. Skirtingus poemos metų laikus savaip interpretavo keturi Lietuvos regionai, ir kas ką vaidins, buvo paskirstyta tarsi uždėjus laikrodžio ciferblatą ant Lietuvos žemėlapio. Laikrodžio rodyklė pajuda nuo dvylikos ir šiaurės rytų regionui atitenka pirmoji metų bei Donelaičio „Metų“ dalis – pavasaris („Pavasario linksmybės“), laikantis tokios eigos Žemaitijai, šiaurės vakarų kraštui, lieka žiema („Žiemos rūpesčiai“).

Manau, kad toks donelaitiados rato įsukimas, kai ir daugiau žmonių kaip V. Masalskis stumtelėjo jį savo petimi (Virginija Kochanskytė skaito savąją „Donelaitiadą“ – vėjas nuo jūros Klaipėdoje tikrai išlaisvinantis kūrybiškumą), paleis kultūros „mechanizmus“, primalsiančius apčiuopiamos materijos. Naujos kartos savaip mėgina susigrąžinti Donelaičio „Metų“ giliąsias potekstes. Prieš metus spektaklį apie Donelaitį statęs Rolandas Kazlas pasąmonėje jautėsi darantis tai „ne pagal šio pasaulio madą“, jo donelaitiada – iš subtilių atskirų judesių, prisilietimų prie didžiojo lietuvių mito, kuris ne kaip visų normalių žmonių Europoje – kažkas apie paukščius, gyvūnus, daržus, derliaus nuėmimą, kasdienius darbus ir vargus…

Dainų šventė atskiria Lietuvą nuo katalikiškosios Europos ir įterpia į esančių aplink Baltijos jūrą šalių žiedą, nes dainų švenčių kultūra yra plėtojama protestantiškose valstybėse. Jos pirmiausia vyko liuteroniškuose Šveicarijos ir Vokietijos kraštuose XIX a. antroje pusėje, ir dėl ryšių su šiomis šalimis neilgai trukus taip pat garsiai ir su pasididžiavimu uždainavo Baltijos šalys. Liuteronų muzikinei tradicijai buvo svarbus bendras giedojimas, jis įkvėpė tikrą chorų sąjūdį, įsiplieskė ta netikėtai įsižiebusi vidinė ugnis, kuri buvo nacijų formavimosi sudėtinė dalis per visą XX a.

Bet nepasuksiu kalbos į tą pusę, kad tiesiogiai iš nacionalinių sąjūdžių bendrystės strategiją ir kitokių sąjūdžių elgsenos modelius perėmė šiandieniniai pride vėliavnešiai. Verta šiame kontekste pasakyti, kad negalima išvengti ir neieškoti nacionalizmo ženklų tokiuose tautų festivaliuose, nesvarbu, ar jais džiaugiesi ir sustiprini save, ar dėl kažko jų bijaisi. Todėl Vilniuje Dainų šventės atributikai, scenų puošybai pasitelkti tautinio meno dekoratyviniai elementai iškart priminė tuos, kurių grafinis siluetas Europos vakaruose buvo panaudotas svastikai. (Jeigu kas tuoj pultų tikrindamas peržiūrinėti šventės nuotraukų – scenas puošę dekoratyviniai raštai, kurie yra patys populiariausi, lengviausiai atpažįstami lietuvio akiai, nėra „ta svastika“, bet jei kam ir tai blogai, geriau jau ir nebus: „ta svastika“ iš tiesų išlenda vis kitaip sukomponuota iš gausių lietuviškų puošybos elementų, jų statmenų linijų derinių.) Šventės pavadinimas „Čia – mano namai“ kelia aliuzijų apie tėviškės, gimtinės jaukumą, bet savaip grąžina mentalitetą, pagrįstą lokalumo adoravimu, kuris reiškėsi prieš nacijos susiformavimą. Tačiau (vėl grįžtant prie minties, kad Dainų šventė savo prigimtimi ir iš esmės yra nacijos šventė) jei kas iš tiesų imasi taip mėginti „nukreipti smulkesniais kanalėliais“ nacionalinio pasididžiavimo jausmus, galima pasakyti šiame kontekste – kur žvanga bidonėliai ir šmėsčioja kitokie žemės ūkio padargai, – eina su šakėmis prieš traukinį.

Dainų šventėje – kaip etninės bendruomenės apeiginės kultūros reiškinyje – tiesiog pulsuoja gyvi kolektyvinės pasąmonės archetipai, ir jie prašosi apčiuopiamų – geidžia regimų ir girdimų formų. Gali išsiveržti neartikuliuotomis kultūrinėmis formomis, jei jiems iki šiol taip ir nepavyko suteikti pavidalo ir šiuo požiūriu jie nėra „sukultūrinti“.

 

Ką pakranksėjo juodvarnis

Teko sušnekti su V. Masalskiu teatro dienos vidurdienį (labai svarbios teatro dienos kūrėjos buvo kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė ir dailininkė Renata Valčik). Išsakiau režisieriui savo nuomonę, kad tik dabar, žiūrėdama vaidintojų grupių pasirodymus, suvokiau, koks „sceniškas“ Donelaičio tekstas. Mes buvome įpratę jį skaityti (ne taip jau noriai ir ne taip jau lengvai), o tie tekstai atgyja aktorių lūpose ir skamba taip gyvai, kreipiantis į žiūrovus. V. Masalskis pritarė, kad tai gerąja prasme didaktiški tekstai, aktorius turi ką perduoti žiūrovui. Todėl juose pulsuoja energija ir emocijos. Kalbama norint perduoti konkrečią „žinią“, įduoti pamokymą kaip dalyką, vertesnį už gerą daiktą. Donelaičio tekstai yra labai prasmingi tiesiogine šio žodžio prasme, tai specifinis šio lietuviškojo metanaratyvo bruožas.

Demiurgas ir pats kaito saulėje su juodu „fraku“ įsitaisęs prie techninių valdymo pultų – vyriausiasis varnas tarp dailių juodbruvių savo varnelių (aktorių). (Talkininkės varnelės atkranksėjo visą dieną su tais šiltais visai ne vasariškais „frakais“. Į juos žiūrint viena mintis teatėjo į galvą: gal kostiumui buvo skirta nemažai lėšų, bet nieko gudresnio nesugalvojus tik nupirkta brangesnė stora medžiaga. Bet juk kostiumai siūti vidurvasariui, nors ir lietaus krašto!)

Man pasirodė, kad net patį teatralizuoto siausmo valdytoją kiek gąsdina ta plūstanti energija, ypač kad donelaitiados linksmybės natūraliausiai, aišku, buvo linksmos vaikams ir paaugliams. Vienaip ar kitaip „užrepavo“ pora tūkstančių žmonių, džinas buvo paleistas iš butelio, pavartojant nelietuvišką metaforą. Tikrai kaip pakerėta stebėjau vaikiukus iš Žemaitijos – kalbančius archajiškomis savo tarmėmis ant scenos, kuri prifarširuota įrangos, leidžiančios panaudoti naujausias masinės kultūros technologijas.

V. Masalskis visiems prieš šventę jam uždavinėjusiems klausimus sakė, kad jam neteko prisiliesti prie masinių renginių, yra dirbęs tik kamerinėse erdvėse. Apskritai būdamas gana kritiškas sau, jis ir nesiėmė kokių nors didžiųjų režisūros schemų. Teatrinis iššūkis miestui, pastangos užvaldyti patį sostinės centrą buvo suskaidyti į daug kamerinių teatrinių „mūšių“ siekiant patraukti žiūrovų dėmesį tokioje šventėje, kuri negali nevirsti jomarku. Turiu galvoje ne tik tai, kad tiesiog į pačias scenines erdves Gedimino pilies papėdėje buvo „įsiterpę“ prekybininkai su savo tiek pat gražiais, kiek ir brangiais dirbiniais, bet ir pačius įvairiausius ekscesus, kurių niekaip tokiais atvejais neišvengsi.

Man įstrigo vienas, kurį noriu paminėti. Dienai pasiekus kulminaciją – vaidintojams sulipus ant pakylos sudainuoti saulelę pagarbinančios dainos (iš tiesų gal net giesmės), avanscenoje prieš žiūrovus ant žemės atsisėdo pora vyriškių su vaiku, pasitiesė pikniko staltiesę ir, dažydami į padažus, kaip Donelaitis pasakytų, ėdesius, daugiau užkandžiavo nei kokiais nors kitais būdais dalyvavo kaip žiūrovai ritualinę prasmę turinčiame vyksme. Buvo šiek tiek smalsu: ar iš kokių kraštų, kur galima ypač laisvai elgtis (o kur?), grįžę emigrantai? Žmonės, kurie buvo pasamdyti profanuoti renginį, kuriam buvo reikalinga savaip iškilminga atmosfera?

Taigi, varniškas kranksėjimas, pats grėsmingų garsų klegesys buvo visai vietoje. Varnelės, „tamsiosios veikėjos“, galėjo ir nuginti ant scenos išdygusius vaikiukus, plasnodamos savo grėsmingai juodais sparnais. (Beje, mokinukų grupės vaidino taip, kad buvo numatytas galimas mažylių užsiropštimas ant scenos. Yra juk tėvų ekshibicionistų, kurie leidžia savo vaikiukams painiotis kam nors po kojomis. Tai šitokie galėjo būti pagaliau patenkinti: mačiau, kaip viena vaidintojų grupės vadovė nešiojasi rankinėje skudurines lėles, kad jas būtų galima paduoti mažiesiems įsiveržėliams į sceną ir bent atitraukti į scenos pakraštį, kaip dabar madinga sakyti, „jų pačių labui“, nes ten jiems saugiau.)

 

Ar profanuojamas aukštas teatro menas?

Mėginau gilintis į donelaitiadą šio straipsnio pradžioje apibrėžtame kontekste, prisimindama Vilniuje neseniai suaktualintus didžiuosius tekstus, kai tai buvo padaryta teatro priemonėmis. Visi sutiks, kad šiems tekstams „skaityti“ pateikiant naują interpretaciją reikia ypatingo kūrybiškumo. Man susidarė įspūdis, kad „Globe“ teatro „Hamleto“ interpretacija „pakibo ore“ lietuviams žiūrovams ir net teatralams neturint ko pasakyti, jaučiantis neiššifravus spektaklio kodų (panašiai žiūrovai skirstėsi ir po Jono Vaitkaus „Eugenijaus Onegino“ premjeros – kitos be galo įdomios ir savitos interpretacijos, persigrūmimo su kultūriniu metatekstu).

Jeigu nori pamėginti įspėti, kas galėtų ryškėti kaip lietuvių teatro perspektyvos artimiausiu metu, verta pažiūrėti net ir tokius gatvės teatrinius dyvų dyvus. Iš tikrųjų buvo smagu stebėti, kaip šiuolaikinėje mokykloje lengvai jungiami tekstai (juk ne pagal keistai suformuluotą temą valstybinio egzamino rašinys rašomas). Įdomiausia tas „pieno bidonėlių repas“. Akį traukė „tautinės“ stilizuotos tulpės, nuo juostų perkeltos ant metalinių talpyklų, skirtų sakraliausiam gėrimui – pienui – laikyti.

Iš to, kaip apie donelaitiadą kalba V. Masalskis, galima suprasti, kad vyko tai, ką bent iš dalies galima pavadinti teatriniu performansu. Didžiulė minia aktantų (įvairiose Lietuvos vietose, į kurias pats V. Masalskis įstengė ir nuvažiuoti) tyrinėjo Donelaičio tekstus, skaitė juos (nors kartais ir iš lapelių), ieškojo teatrinių formų. Buvo tam tikrų apribojimų – pavyzdžiui, apranga, kai apatinė kūno dalis turi būti juodos spalvos, o viršutinė – simbolinių metų laikų spalvų (pavasariškai žalios ir pan.). Atrodo, kad taip pat būta nuostatos nenaudoti daug scenos objektų, atributikos. Gal taip ir teisingai buvo nuspręsta – tikriausiai ne kartą būtų pasireiškusi skonio stoka (ant aukštaičių „scenos“ atsirado ir kunigėlis su sutana).

Neteisinga būtų sakyti, kad toks „visuotinis“ vaidinimas vien tik į naudą vadinamajam akademiniam teatrui. Kad iš suaktyvintos vaidintojų masės lengviau išsiskirs profesionalūs kūrėjai arba bent padaugės teatro žiūrovų. Moderniojo teatro dominavimo laikais žiūrovai stebėdavo sceną kaip televizoriaus ekraną. Tik kad ne plokščią, o trimatį vaizdą. Šiuo metu profesionaliam teatrui siekiant priartėjimo prie žiūrovų efekto ištrinama moderniam teatrui buvusi esminė riba. Jeigu režisūros ir scenografijos, atrodytų, belieka minimaliai, tada teatras vėl lieka „aktoriaus teatras“, improvizacinis. O, kaip sako V. Masalskis, pasaulyje ne visur aktoriai skirstomi į profesionalus ir mėgėjus. Taigi logiškai įrodome, kad iš principo šiandien nebeturėtų būti galima skirti priešingų polių (profesionalus ir saviveiklinis) teatro kultūroje.

„Elitiškumas“ savaime nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog tai „istorinis“ – modernaus meno – reiškinys. Postmodernizmas yra ne tik tolerantiškesnis „masinei“ kultūrai, ji yra naudojama kaip idėjų, pavyzdžių, konkrečių sprendimų šaltinis. Teatro kaip reiškinio aprėptis yra labai plati ir tai, ką mes suvokiame kaip saviveiklą, buvo iš tiesų labai konkretus dalykas – neprofesionalių aktorių mėginimai imituoti vaidybos, kurią jie tapatino su profesionalumu, manierą (to galėjo būti griebiamasi ir tenkinant kokias ypač svarbias reikmes, ideologinės reikmės visada buvo komiškai reikšmingos).

Donelaitis yra kuo šiuolaikiškiausias interpretavimo galimybių požiūriu. Kokie daugiaprasmiai teksto fragmentai – nustebau, tikrai: net tą pačią ištrauką klausant kelis kartus iš eilės (vaidinant skirtingoms vaidintojų grupėms) vis tiek neįkyri akcentuojamos prasmės, kaip gali būti tik tekstui virtus metatekstu, pasiekus išskirtinį daugiaprasmiškumo lygį.

 

Dieve, padėk lietuvių tautai

Donelaitis mokslinių ar kitokių solidžių tyrimų objektas buvo praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmetyje. Švenčiant universiteto 400 metų jubiliejų jo vardas nuostabios 1979-ųjų mokslo metų pradžios šventėje nebevaržomai pakilo į aukštą padangę – ir sušvito jau Sąjūdžio ženklo ankstyviausiais blykstelėjimais. Ir… rimtieji tyrimai nutrūko, dabar tokiu mastu jie nebevyksta. Buvo daug svarstoma – o kam Donelaitis apskritai rašė „Metus“? Sekuliarizuotai visuomenei nebebuvo žinomi elementariausi dalykai apie bažnyčią, pamaldų eigą ir prasmę, ką ir kodėl gali kalbėti kunigas pamoksle. Šiandien atrodo juokinga, kad net mokyklos vadovėliuose buvo rašoma, jog Liudviko Rėzos į „Metus“ sujungtus tekstus Donelaitis galėjęs skaityti kaip pamokslus savo būrams. Šiuo klausimu nuomonę pareiškęs tyrinėtojas Darius Petkūnas (Klaipėdos universitetas) kvalifikuotai pagrindžia, kodėl „Metai“ negali būti laikomi pamokslų rinkiniu.

Žiūrint į žmones, susirinkusius į didįjį renginį pavakarę (kai visi vaidintojai suėjo pagarbinti saulelės ir pasimatė, kiek jų iš tiesų buvo daug), atrodė, kad jie laukia pamokslo, ir vienintelis Donelaitis gali tėviškai pamokyti lietuvius savo didžiuoju tekstu net po 250 metų. Vilnius buvo labai toli Donelaičiui – kitoje valstybėje, Rytuose ir jo mintys nesiekė taip toli, kaip Dievo planas XX a. suformuoti lietuvių naciją žemėse, kurių administracinis centras būtų Vilnius. Į šiandieninę sostinę buvo pernešta evangelikų liuteronų kultūros dalelė. Latvijoje Ieva Akuraterė dainavo giedojo: Palīdzi, Dievs, palīdzi, Dievs, visai latviešu tautai. Ir išgiedojo latvių nacionalinį sąjūdį 9-ajame dešimtmetyje kaip Dievo rankos besaugomos žūstančios tautos paskutinę pastangą.

Argi ne dyvų dyvai – Donelaitis po 300 metų kalba savo tautai baltame ir žaliame Vilniuje, performanse, kur pieno bidonėliai su tautiškai stilizuotais ornamentais tarška po „Kempinski Hotel Cathedral Square“ langais? Žemaitukai, tebevograudami savo tarmėmis, fotografuoja vienas kitą ant scenos išmaniaisiais… Įstrigo atmintyje matyta scenelė, ja ir pabaigsiu: mergaitė numeta smuiką prie kitų savo daiktelių ir norėtų jau skuosti linksmintis minioje. Tik ją sugrąžina mokytojas ir kartu jie atsargiai įdeda smuiką į futliarą. Negalima taip pamesti smuiko. Tikrai – juk rytinės Europos dalies žmonėms teks gyventi iš savo kultūros.