Metas (per)rašyti šeimos papročių istoriją

Karolė Pažėraitė. Nusidėjėlė. Apysaka. Adelaide: Australijos lietuvis, 1952. 254 p.

Dar kai trečiame kurse nueidavau į Atviros Lietuvos fondą, vis nustebdavau, kad atskira lentyna skirta didžiųjų šalių „šeimos ir papročių istorijai“ – daugybė humanitarinių studijų. Lietuviškos tarsi nebuvo ir nėra, bet malonu tuos papročius atsitiktinai aptikti grožinėje literatūroje, ypač tarpukario – miesčionių, inteligentų, o ne žemdirbių šeimos (pastarųjų sistemiškų aprašų ne taip jau ir maža). Atostogoms prie jūros gavau tinkamą skaitinį – tarpukariu (1936) rašytą šių dienų „svajonių romano“ atitikmenį; smagią senovinę sentimentaliąją apysaką. Literatūrinė vertė nedidelė, tačiau knyga įdomi kaip dokumentas – atrodo, kad pasakojimas autobiografiškas, nemažai buitinių, kultūrinių detalių, autentiškos kalbos. Protagonistė Jonė (9–13 metų) pasakoja apie vaikystę, Pirmojo pasaulinio karo metus, pasitraukimą į Rusiją, mergaičių gimnaziją ir bendrabutį Maskvoje; apysaka baigiama viltingu grįžimu į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Siužeto jungiamoji linija – pasakotoja, būdama vos aštuonerių, prieš eidama į mišias, suvalgė kelias avietes – ji tai laiko mirtina nuodėme ir bijo pasakyti per išpažintį. Tačiau įdomiausias aspektas, manding, ne religinis.

Tai ne pirmoji to laikotarpio lektūra, kurioje į akis ypač krinta emocinis šaltumas šeimoje: rigidiški šeimos narių santykiai, kone spartietiškas vaikų auklėjimas. Apysakoje veikia valdinga protagonistės motina, našlė su keturiais vaikais (vyriausiasis sūnus, prasidėjus karui, miršta) – griežtai juos auklėjanti, nevengianti, šių dienų terminais šnekant, psichologinio „grūdinimo“ ir fizinių bausmių. Nustebina nuo pirmųjų puslapių, nes visai nepanašu į jautriąją mamatę iš Šatrijos Raganos „Sename dvare“: „Mamyte, kodėl tu meldies saulei leidžiantis? Ar taip reikia? – neiškentusi paklausiau. O pati drebu dėl savo drąsumo. Mamytė nemėgsta, kada mes, vaikai, įsigeidžiam ką sužinoti iš jos asmeninio gyvenimo. [...] „Mamyčiuk“, – norisi sušnabždėti jai ir prisiglausti prie jos krūtinės. Taip būtų gera, taip būtų saugu. Bet aš nedrįstu. Nedrįstu, nes mamytė niekuomet manęs neglamonėja. Tik kartą, pamenu, kai aš sirgau, ji priglaudė savo veidą prie mano veido ir meiliu balsu mane guodė. [...] Bet tai buvo taip seniai. Net prieš trejis metus. [...] Aš taip myliu savo mamytę, bet ir bijau, kaip ugnies. Jos žodis man šventas“ (p. 8–9). Toliau mamos paveikslas dar tiksliau detalizuojamas. Jai peršasi simpatiškas, vaikams meilus ponas Toleiva, tačiau ji skrupulingai saugo velionio vyro atminimą. Šeimoje slepiama paslaptis – vaikai nė nenutuokia, kad tėtis, prieš vesdamas jų mamą, turėjo pirmą žmoną (aplinkybės netikslinamos). Vaikų neketinama supažindinti ir su kitais gyvenimiškais faktais, pasaulis jiems neaiškinamas; pvz., devynmetės dar tikrai nesiruošiama informuoti lytinio švietimo klausimais: „Kad ji tokia nevykusi, tokius kvailus klausimus užduoda, tokia meškavota, negražiai vaikščioja ir negabi. Aš negaliu jos mylėti. Tai nesusipratimas, o ne mergaitė, – atkirto mamytė susinervavusi. // – Palauk, ateis Laižūno mėnuo, ir išsilaižys“ (p. 39). Tokį mamos ir tetos pokalbį nugirdusi Jonė bergždžiai stengiasi išsiaiškinti, kas tas Laižūno mėnuo (suaugusiųjų juk nepaklausi, nes užsirūstins). Tiesą sakant, bet koks lyčių aspektas tokio auklėjimo kontekste virsta stačiai kurioziniu. Jonė ir jos bendraamžės linkusios viena kitai sekti pasakas, fantazuoti: jose egzistuoja skaistūs romantiniai karalaitės ir karalaičio santykiai, kurie baigiasi kategorišku erotizavimo (pabučiavimo) galimybės nutraukimu.

Padorios merginos etiketas propaguojamas ir gimnazijos bendrabutyje (Jonė jau vyresnė, jai dvylika trylika): „Kaip jūs manot, kaip turi pasielgti padori panelė, kada vyras padeda savo ranką ant jos kėdės, lyg tą panelę apkabindamas? – paklausė kartą mūsų vedėja. [...] Aš nedrįsau šiuo klausimu išsitarti. Tačiau dvasioje pasmerkiau tokius vyrus. Kaip gali vyras drįsti taip pasielgti? Begėdis. Su manimi to nebus. Dar rusas taip gali padaryti, bet lietuvis niekados. [...] – Jei daugiau niekas nenori ar nežino, kaip reikia atsakyti tokiam vyrui, tai aš jum paskaitysiu, kaip šios knygos autorė pataria. Klausykit: „Save gerbianti panelė turi atsistoti ir mandagiai ir šaltai pareikšti, kad ji galinti jam savo kėdę užleisti, jei jam nepatogi esanti jo kėdė.“ [...] Matyt, kad vyrai mėgsta taip nepadoriai elgtis, jei net padorumo knygoj toks atsitikimas numatytas“ (p. 214–215). Nepaisant to, iš apysakos akivaizdu, kad Jonės bendraamžės linkusios labiau domėtis priešinga lytimi, flirtuoti, pažeisti kai kurias dorines konvencijas. Ji pati turi paauglei būdingų, šiandienos sąvokomis kalbant, gender svyravimų: žavisi, grožisi dailiomis mergaitėmis, kone įsimyli savo globėją gimnazijoje Lidiją, pabrėžia nenorinti tekėti: „O, kad aš būčiau dešimčia metų vyresnė ir manęs neapsunkintų mano nuodėmė ir kad aš tada pavirsčiau vyru. Tada aš kurstyčiau žmonėse didvyriškumo jausmą ir pati, aišku, būčiau didvyriu. Ir tuomet atsirastų Lietuvoje daug daug didvyrių, ir Lietuva teisėtai galėtų vadintis didvyrių žemė, kaip kad mūsų himne giedama. [...] Antane, kaip tau rodosi, ar moterys gali būti didvyrės, ar tik vyrai?“ (p. 234–235) Tiek daug cituoju todėl, kad šie epizodai man atrodo itin iliustratyvūs: veikėjų kalboje išryškėja tai, ko nesimato idiliškose tarpukario gimnazisčių fotografijose. Iš viso to galima susidaryti bent abstrakčius bręstančios paauglės pasaulėvaizdžio kontūrus – jie svarbūs ir mentaliteto studijoms. Dar vienas lytinio švietimo nebuvimo kuriozas – senovinėje maldaknygėje perskaičiusi, kad „nečystata“ esanti didelė nuodėmė, prieš išpažintį kamuojasi pakankamai nesilaikiusi švaros (kuri yra tiesiog higienos įpročiai, bet ne nuodėme vadinama paleistuvystė).

Norėtųsi dar grįžti prie mamos paveikslo – jį ypač gerai atspindi šaltas atsisveikinimas, mamai išvykstant į frontą dirbti kariuomenės maitinimo punkto vedėja. Mamos vengimas kalbėtis, deramai, konkrečiai paaiškinti; dukters baimė paklausti. Lietuviškų šeimos santykių, papročių šaltumas – kaip ant delno. Su nuoskauda aprašomas mamos nusižeminimas prieš bendrabučio vedėją („Malonėkit gerai prižiūrėti mano mergaitę, kad neišdyktų. Ir, jei būtų reikalas, prašau ją mušti“, p. 117), vėliau tai pačios dukros interpretuojama kaip gero jai norėjimas. Kilniai pateisinama ir laisvai pasirinkta askezė: „Nereikia vaikų paikinti. Paskiau bus sunku jiems vargas pakelti, – tarė mamytė poniai Jastšemskienei, kuri stebėjosi, kad mamytė mudviem nieko iš miesto neparneša“ (p. 102). Į šiuos momentus atkreipiau dėmesį, nes tam tikrų (matyt, genetiškai kultūrinių) savarankiškos, šeimą išlaikyti privalančios vienišos motinos rudimentų turiu ir aš pati.

Verta pakalbėti ir apie tai, kaip apysakoje apskritai traktuojamas moteriškumas, kiek esama projekcijų į motinos / močiutės pažiūrų modelį; prieš jį ir nesąmoningai maištaujama, nuo jo vaikiškai atsiribojama, tačiau bręstant jis teisinamas. Štai kaip nusakomas moters „senumo“ statusas: „Oi, kaip seniai aš gyvenu pasaulyje. Dešimt metų ir septyni mėnesiai. Ir kiek man dar teks išgyventi, kol aš sulauksiu mamytės amžiaus! Juk mano mamytė tokia sena. Jau jai sukako 32 metai. Bet ji dar nežila ir dar gražiai, labai gražiai išrodo“ (p. 113). Nelengva suprasti, kokią reikšmę čia turi tas „senumas“ – ar kaip naivi, komizmo dėlei tekste palikta vaiko nuostaba, ar kaip normatyvus to meto požiūris į keturių jau paaugusių vaikų motiną. Antraplaniai komiški personažai, iliustruojantys šeimos rato konservatizmą, būtų seneliai (močiutė ir diedukas). Tarkime, diedukas, matuodamas prie staktos tįstančios paauglės ūgį, komentuoja taip: „Moteriai nereikalingas toks aukštas ūgis. Negerai, negerai“ (p. 162). Močiutė kritiškai vertina Jonės mokymąsi gimnazijoje ir vis ragina „elgtis pagal amžių“: „Imtum kokį rankdarbį ir dirbtum, kaip mama. Jau merga esi“ (p. 41). Arba: „Būdavo, tokios mergaitės, kaip tu, pradėdavo haftavoti nosinėles, apatinius ir prikyštes. O dabar visoki mokslai…“ (p. 163) Močiutė, beje, pasižymi juokingu antiklerikalizmu – iš dukters išgirdusi, kad kunigai atšaukė penktadieninio pasninko būtinybę, atsisako dalyvauti hierarchų reformoje: „O kas man? Aš visą savo amžių valgiau sausai pėtnyčioj, nesunku man bus ir iki smerčiai pasninkauti. Bene kunigas ant mano dūšios gaspadorius?“ (p. 164) Be abejo, tai nėra sąmoningas antiklerikalizmas: viso labo įpročių inercija, negalėjimas juos keisti. Švelnumo, santykių šiltumo, šeimyniško intymumo trūkumas (broliai bučiuojami į veidus, suaugusieji (mama, močiutė, giminės) – į ranką; išskyrus dieduką, nes jis „taip nori“), akivaizdus auklėjimo atžagarumas, vaikų žeminimas apysakoje išryškėja kaip natūralus gan tipinės inteligentų šeimos bruožas: „Močiutė pažiūrėjo į mane pašiepiančiu žvilgsniu ir teištarė vieną žodį „nedakepėlė“. Tas žodis man už patį velnią baisesnis“ (p. 32). Nesama jokių požymių, kad su vaikais būdavo bendraujama kaip su lygiaverčiais asmenimis; deja, su jais apskritai nebūdavo bendraujama. Senelių, padedančių mamai auginti du jaunesnius Jonės broliukus, teta klausia: „Jūs, turbūt, jo niekad nešnekinat, kad jis nemoka kalbėti? // Močiutė tik numojo ranka. // – Kas čia jį šnekins? Aš visą laiką užsiėmusi namų ruoša, be to, čia karvę pašerti, čia kiaulę, čia vištas ir let let spėju. O tėvas meistravoja avilius, skaito, o vasarą lauko darbus dirba, tai kur čia su vaikais beužsiims? Vytukas drąsesnis. Jis visur pats lenda ir pats visus šnekina. Einu į tvartą, jis paskui mane. Jei aš nenoriu su juo kalbėti, tai jis šnekina karvę ar kiaulę“ (p. 40). Nereikia būti didele psichologijos išmanytoja, kad susiprastum – tokie šeimos bendravimo įpročiai (neabejotina, dėsningi) negali byloti apie tarpukario inteligentiją nieko labai gero. Beje, daug kas nepasikeitę ir ligi šiol. Giminėje yra ir „silpnaprotis Andriukas“, tetos sūnus, – neaišku, apie kokio laipsnio protinę negalią kalbama, bet iš šeimos rato jis neeliminuojamas, tik jam „neužduodama darbų“.

Nustebau, aptikusi preciziškus gausių velykinių vaišių vaizdus. „Koks puikus Velykų stalas pas mus! Viduryje stalo užsirangė ant žaliuojančio dangčio ėriukas su vėliavėle, toliau paršiukas, įsikandęs raudoną margutį, o čia kalakutas, išdabintas rūtomis, ir iš jo prapjauto pilvo bando lįsti išsipūtusios slyvos, dar toliau išdidžios bobos baltais nuometais ir išmargintomis ružavomis dirbtinėmis aguonų sėklomis, o ten tortas, ant kurio žydi gėlės, iš marmelado ir šokolado sudurstytos. Kiek tolėliau už kalakuto niūkso mozūras, ant kurio, kaip gyvos, nudrėbtos verbos ir baltu liukru išrašyta „Aleliuja“, čia vėl kitoks tortas, padabintas rojaus obuoliukais, pūpso“ (p. 51). Kulinarinį ekskursą akcentuoju dėl to, kad jis labai priminė Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandyme“ aprašytus Velykų stalo patiekalus (beveik žodis žodin – „paršelis su margučiu nasruose“) – galima sakyti, tarpukario inteligentų švenčių stalo kultūra tikrai turėjo bendrų dekoracijų.

Apysakoje „Nusidėjėlė“ egzistuoja ir nacionalizmo problema; suprantama, ji labai komplikuota. Lietuvoje mama su dėde elgiasi kaip susipratę lietuviai, cituoja Kudirką, skeptiškai laikosi caro tironijos atžvilgiu. Tačiau, karo pradžioje pasitraukus į Rusiją, pasimato kultūrinio akiračio ribotumas. Jonė žino didįjį kunigaikštį Vytautą, bet nėra girdėjusi apie Žaną d’Ark. Rusai senelių vadinami maskoliais, tinginiais: egzistuoja ne vien Tėvynės ilgesys, bet ir maskuojama panieka priglaudusios šalies atžvilgiu. Simptomiška, kad Jonė, gyvendama rusakalbėje Maskvos aplinkoje, pradeda rusiškai rašyti eilėraščius apie meilę Lietuvai. Itin patriotiškai nusiteikusi jos draugė Antanė liepia juos visus, net ir geriausiai nusisekusius, sunaikinti – tokia auka suprantama kaip žingsnis į tautinį sąmonėjimą.

Nuostabos nesukėlė užuominos į rasizmą („Ar pastebėjai, koks baisus negras nuėjo gatve?“; p. 169), nes tuometinėje Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, edukacija apie demokratinius lygybės principus neegzistavo. Dar reikia įvertinti, kad gerbiami religiniai katalikų ir stačiatikių skirtumai: geriausios draugės stačiatikė Valė ir katalikė Jonė nupasakoja skirtingus savojo Dievo vaizdinius, kiekviena karštai įsitikinusi, kad jos tikėjimas esąs tikras, tačiau kiti nekalti, kad buvo pakrikštyti klaidingai. Antropologiškai įdomu tai, kad Valė pateikia žilo geraširdžio senutėlio vaizdinį, o Jonė – trisdešimtmečio be ūsų ir be barzdos; labiau griežto baudėjo negu gailestingo. Be abejo, tai simbolizuoja auklėjimo suformuotą superego. Jonė, laikydamasi savo religinio auklėjimo (veikiausiai įgyto namuose), atsisako prisiekti, tačiau naiviojo spiritizmo seansai jai neatrodo nuodėmė (kartu su kitomis bendrabučio mergaitėmis Naujųjų metų išvakarėse kviečia Puškino dvasią). Dažnai alpsta bažnyčioje (tai aiškina savosios „nuodėmės“ poveikiu), pasižymi mistine intuicija – įsikalba, kad mato lemtingą ženklą, sapnuoja „pranašiškus“ sapnus ir pan. Patekusi į Voronežo lietuvių gimnaziją, Jonė konstatuoja savo perdėtą lietuvių mergaičių idealizavimą: „Maniau jos esančios nepaprastos, gražios ir padorios. Ir teko man nusivilti. [...] Daugumas jų net nepasižymi grožiu, kaip aš tikėjausi. Be to, jos moka neblogiau už ruses meluoti, tik rečiau. Bet vienos rusiškos ydos čia nepastebėjau. Mano draugės neprisiekinėja, nemini Dievo vardo be reikalo ir dažniausiai duotą žodį išlaiko. O rusės, būdavo, pasako „Dievaži“ ir čia pat paaiškėja, kad toji priesaika melaginga buvusi“ (p. 208). Protagonistė tik pasakoja, tačiau gilesnių refleksijų nesama, galbūt stengiantis išsaugoti paauglės mąstymo įspūdį, o gal ir pretenduojant į auklėjamojo pobūdžio skaitinį (pirmoji „Nusidėjėlės“ laida „Sakalo“ išleista 1936 m. ir anuometinės Švietimo ministerijos knygų tikrinimo komisijos pripažinta tinkama visų mokyklų knygynams).

Kai 1917 m. išvakarėse protagonistė klausia Puškino dvasios, ar ji tapsianti poete, sulaukia atsakymo: „Po šimto metų.“ Tai, žiū, artėjant terminui, teperleidžia kokia „Alma littera“ Karolės Pažėraitės „Nusidėjėlę“ – su feministinės įtampos anonsu, reklaminiais šūksniais apie nacionalinės tapatybės studijas, religinės savivokos provokacijomis. Gal net būtų pelno. Kampelyje galėtų būti logotipas „Kurorto romanas“ (skaitalo, ne meilės nuotykių požiūriu; bet galima ir dviprasmė aliuzija).