Kam man ta rašomoji mašinėlė?
Lejla Kalamujić – bosnių prozininkė, gimusi 1980 metais Sarajeve. Sarajevo universitete studijavo filosofiją ir sociologiją. Iki šiol jos kūryba spausdinta įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, o novelių rinkinys „Šypsenos anatomija“ („Anatomija osmijeha“) 2008 metais pripažintas geriausiu dar nespausdintų novelių rinkiniu.
Lietingas rytas. Nenoriu niekur eiti. Sėdžiu ant sofos, Kiki susirangė prie mano kojų ir murkia, vartau laikraščius. 28 puslapyje paryškinta antraštė – „Užsidaro paskutinė pasaulyje rašomųjų mašinėlių gamykla“. Šiandien antradienis, 2011 metų balandžio 26 diena. Skaitau toliau: „Rašomosios mašinėlės, svarbiausio XX amžiaus raštinės įrenginio, era baigiasi, nes Mumbajuje, Indijoje, užsidaro paskutinis pasaulyje jas gaminęs fabrikas.“ Mano mama buvo mašininkė. Tais laikais, kurie, anot laikraščio, neišvengiamai praėjo. Savo trumpą gyvenimą, kuris truko tik dvidešimt dvejus metus. Ji mirė penktadienį. Vieną seniai praėjusį 1982 metų penktadienį, rugpjūčio 20 dieną. Tada man buvo dveji metai.
Aš jos neprisimenu. Mama yra šventas pasakojimas apie atsiradimą, intymią pradžią. Mano bendraamžius migdydavo skaitydami pasakas, o mane – pasakodami apie mamą. Apie jos mirtį kalbėdavo tyliai. Šurmulys kildavo tik tada, kai kas nors paminėdavo anekdotą, kokį juokelį iš jos vaikystės. Tuomet tas praėjęs laikas sukrutindavo balso stygas. Jis trynėsi tarp liežuvio ir gomurio, o tada oru pasklisdavo žodžiais, sakiniais. Žodžiai lydėjo jos išdaigas. Nesvarbu, kad vieną pasakojimą pakeisdavo kitas, atsirasdavo prieštaravimų, nes tai, kas šventa, neliečiama, tuo, kas šventa, tikima.
Tai buvo laikai, kai žmonės išeidavo dirbti į talką ir grįždavo su inkstų uždegimu. Tai buvo pasaulis, kuriame vykdavo mašininkių konkursai, o iš jų grįždavo su antrosios vietos diplomais. Čia reikia paminėti, jog antra vieta mamai paskirta dėl to, kad ten kažkokia mergaitė apsiverkė, nes mama buvo greitesnė ir geresnė. Guosdama komisija tai apsiverkusiai mergaitei įteikė puodelį, o mamą išsiuntė namo su neužtarnautos antrosios vietos diplomu. Be apdovanojimų, mamą pergyveno kilpinis chalatas, vestuvinis žiedas, partinis bilietas ir rašomoji mašinėlė.
Kai buvau vaikas, močiutės ir senelio bute rašomoji mašinėlė buvo relikvija. Prisiminimas, gerai saugomas miegamojo spintoje. Tik įkyrūs mano prašymai padėdavo ją ištraukti ant stalo. Močiutė ir senelis sėdėdavo šalia manęs ir leisdavo man spausdinti. Aštrus spausdinimo garso aidas atsimušdavo į sienas. Rašalu ant balto popieriaus atsispausdavo raidžių kontūrai. Iš pradžių atsitiktinai surinktos raidės. Paskui ir sakiniai. Iki pat eilutės pabaigos, kad pasukusi cilindrą vėl grįžčiau į pradžią – nauja eilutė naujiems sakiniams. Gal porą valandų šitaip spausdindavau, o kai piršteliai paskausdavo, mašinėlę įdėdavom į dėžutę, į gilią per ankstyvos mirties tylą.
Nežinau, gal tada ir pamilau rašymą. Bet žinau, kad tais savaitgaliais mėgdavau spausdinti trumpas istorijas apie jos gyvenimo sėkmes ir nesėkmes. Ypač apie tai, kaip ji išdaužė langą, o vėliau dėjosi neturinti su tuo nieko bendra. Arba, dar geriau, kaip ji sukirto visą kiaulės šlaunį! O kai močiutė ir senelis grįžo iš darbo, su didžiule nuostaba ji žiūrėjo į tuščią lėkštę šaldytuve ir atkakliai kartojo: „Ir kur mėsa galėjo dingti.“
Nežinau, kodėl mano dėmesį patraukė ta žinutė iš Indijos. „Gamyklos „Godrej and Boyce“ sandėlyje liko tik keli šimtai rašomųjų mašinėlių“, – rašoma 28 puslapio apačioje. Taip pat nežinau, kodėl užlipau laiptais ir iš viršutinės spintos lentynos paėmiau apdulkėjusią plastikinę dėžutę. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą ją buvau paėmusi… Greitai bus trisdešimt metų, kai mirė mama. Mąstau apie tai, į mašinėlę dėdama tuščią lapą. Dar kartą pažvelgiu į atverstą laikraštį ant stalo ir pradedu spausdinti: „Kam man ta rašomoji mašinėlė?“
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
