Išmintis, kuri „veža“
Išm 12, 13. 16–18
Jeigu apie Išminties knygą reikėtų spręsti tik iš šių eilučių, kažin ar daug skaitytojų, net ir tarp tų, kuriems Šventasis Raštas yra autoritetas, palaikytų ją didžios išminties šaltiniu. Kam jau čia neteko klausytis, kad Viešpats yra teisingas, kad bausdamas pasigaili, kad jo rūstybė krenta ant įžūlių nusidėjėlių, o atgailaujantys sulaukia malonės? Panašios kalbos ir kalbelės be paliovos kursuoja religinėje erdvėje, kitąsyk ir patiems kalbėtojams įkyrėdamos iki gyvo kaulo ir nuolat išsisukdamos nuo įrodymų. Bet kokios Dievo charakteristikos, pagamintos iš Biblijos citatų, yra slidus dalykas: radęs vienoje vietoje alpėjant dėl dieviškų malonybių, kitur tematysi iš ten pat plūstantį žiaurumą ir kerštą. Tiesą sakant, tų priešingų polinkių dermė Dievo asmenyje irgi tapo banalia tiesa, užuot nuteikusi mistiškai ar variusi ką iš proto. Turbūt protingiausia sakyti ačiū, kai tariesi gavęs iš jo dovanų, ir gūžtis ar raudoti, pajutus jo baudžiančią ranką – nei viena, nei kita nepriklauso nuo mūsų susikurtų jo įvaizdžių. Čia jau ir pats knygos autorius pritartų: „Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje, ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka, bet kas ištyrė tai, kas yra danguje?“
Kad ir kokiomis spalvomis pieštume savo įsivaizduojamą Dievo paveikslą, Išminties knyga tikrai nėra religinių banalybių rinkinys, pavargusios, išsisėmusios ir bergždžios biblinės teologijos faktas. Ta nuodėme kaltinta vadinamuoju Antrosios Šventyklos laikotarpiu atsiradusi pranašų literatūra, kuri esą kartojo savo pirmtakų orakulus ir kreipė juos į neapibrėžtas apokaliptikos sritis. Aukštą Išminties knygos statusą galėtų liudyti tai, kad ją II ir III amžiuje gausiai cituoja būrys ankstyvosios krikščionybės mokytojų, ji paliko pėdsakų ir Filono Aleksandriečio raštuose. Labai anksti jos mintys pritaikytos ir krikščionių liturgijoje, dargi netikėčiausia proga – minint Kristaus įsikūnijimą. Tebėra svarstoma, ar Išminties knyga nebus dariusi reikšmingos įtakos Evangelijai pagal Joną ir Pauliaus laiškams.
Dar nuostabiau, kad šį iš pirmo žvilgsnio nuobodų ir didaktišką veikalą ėmė vertinti pomodernistinis diskursas. Pasak jo, siekiant toliau vadovautis Šventuoju Raštu ir išlaikyti jo suformuotą ir šimtmečiais gyvavusią religinę viziją, reikia leisti, kad bibliniai tekstai veiktų ne kaip programa, bet kaip paveikslai, besikartojantys vaizdai, kurie padeda užčiuopti ir išryškinti savo tapatybę, bet neprimeta pareigos perauklėti pasaulį ir piktintis kitu ar kitais. Tai esą apsaugotų biblinį tikėjimą nuo agresyvių užmačių ir, antra vertus, neduotų jam subyrėti į beverčius fragmentus.
Šiuo požiūriu Išminties knyga tikrai įdomi ir pamokanti. Nors įprasta ją laikyti Aleksandrijos žydų diasporos atsvara religinei ir kultūrinei pagoniškojo pasaulio invazijai, tam tikru vadovėliu išoriniams pavojams nugalėti ir savo grynumui išsaugoti, vis dėlto akivaizdu, kad knygos autoriui ne ką mažiau rūpėjo priimti permainas savo bendruomenės viduje ir kurti prielaidas naujam požiūriui į religinį protėvių paveldą. Knyga nesilaiko žanro taisyklių ir tradicinį išminties pasakojimą gausiai atskiedžia apokaliptiniais momentais, taip sukurdama nemonolitinio santykio su Dievu įspūdį. Dar labiau viską sujaukia absoliutus teksto anonimiškumas. Išskyrus dieviškąją Išmintį – sophia, čia neminimas joks kitas vardas, net karaliaus Saliamono, kuris numanomas kaip pagrindinis pasakotojas. Dievotų aforizmų rinkiniui gal ir nebūtini asmeniniai vardai, tačiau Išminties knyga ne tik sukuria kelis ryškius charakterius, bet ir vieną po kito perpasakoja visus didžiuosius Toros naratyvus: pirmojo žmogaus sukūrimą, Kaino nuodėmę, Tvano įvykį, Sodomos ir Gomoros tragediją, o plačiausiai – Egzodo epopėją ir egiptiečių sutriuškinimą prie Raudonosios jūros. Visa Sandoros istorija interpretuojama taip, kad būtų palikta vietos kiekvienam žmogui, kuris ją atsimena ir atpažįsta joje savo tapatybės ženklus. Net garsioji Saliamono malda, prašanti ne turtų ir garbės, o Išminties dvasios, žaidžia tai karaliaus, tai bejėgio vergo intonacijomis ir kviečia skaitytoją susitapatinti su iškiliu, tituluotu autoriumi. Panašiai ir vienintelis aiškiai įvardintas knygos veikėjas – dieviškoji Sophia – nuolatos transformuojasi, keičia savo pavidalus, veiklos formas, yra kupina priešingybių. Tradiciškai apibrėžta moteriškais įvaizdžiais (nuotaka, gražioji, mylimoji), šioje knygoje Sophia nesyk atsiduria tarp vyriškų metaforų, tarsi netekdama savo lytinio išskirtinumo ir dosniai atsiverdama kiekvienam savo bičiuliui.
Nemaža pastangų Išminties knyga deda stabmeldystei sukvailinti ir pasmerkti. Tai vėl būtų panašu į kovą su išorės priešais, bet ryškūs parodijos elementai leidžia manyti, kad stabmeldystės pagundų autorius aptinka savo bendruomenės viduje. Užuot siekęs be gailesčio talžyti svetimuosius, jis, ko gero, pirmiausia kenčia dėl savųjų lėkštumo ir dvasios aklumo. Knygoje minimos konkrečios stabmeldystės formos vargu ar egzistavo autoriaus aplinkoje, taigi ir šiuo atveju viskas atrodytų plačiau ir universaliau, prisitaikant sau polinkį garbinti senus ir naujus stabus. To neišvengia jokia religinė terpė.
Išminties knyga, permainų ir lūžių laikotarpiu žadanti perspektyvą tikėjimo tradicijai, nesiremia vien mistine draugyste su Sophia ir jos teikiama pagalba. Karalius Saliamonas prikeliamas iš kapų, kad sumaniai ir žaismingai pilstytų naują vyną į naujus vynmaišius.
-tj-
