Eilėraščiai

Lenkų poetė, prozininkė, vertėja, literatūros kritikė Julia Fiedorczuk gimė 1975 m. Varšuvoje. Humanitarinių mokslų daktarė, Varšuvos universitete dėsto amerikiečių literatūrą, literatūros teoriją ir ekokritiką. Huberto Burdos premijos laureatė (2005), ASLE (Association for the Study of Literature and Environment) narė. Poezijos rinkiniai: „Lapkritis prie Narevo“ (Listopad nad Narwią, 2000), „Bio“ (2004), „Pamestų daiktų planeta“ (Planeta rzeczy zagubionych, 2008), „Deguonis“ (Tlen, 2009), „jau čia pat“ (tuż-tuż, 2012); proza: „Marijos rytas ir kiti apsakymai“ (Poranek Marii i inne opowiadania, 2010), „Baltoji Ofelija“ (Biała Ofelia, 2011). Verčia amerikiečių literatūrą (J. Ashbery, L. Riding Jackson, L. Anderson).

 

taip

bet patirti, kad tai gera žinia:

visai priešingai nei karas, epidermio ir gleivių

pralaidumas, uoliai kapituliuojant su kiekvienu

šiltu atodūsiu, per miegus.

 

ir nėra kito būdo, tik dovanai

duona, padėta ant šiurkštaus kokio nors

verksmo liežuvio, kol suapvalėja

varganas laikas, ištempdamas

 

pasaulio dygsnį su Češyro katino šypsena.

dailiai paklydę jazminų rūke

kokios nors dosnios nakties teritorijoje,

kur pabaiga sutampa su pradžia, mažai

 

kalbame, ir tik taip, kaip paukščiai, ne: ne.

 

į kelionę

trisdešimt septynerių ir puikios sveikatos viskas

prasideda: kelionė, nedidelė, bet iš pradžių į dangų,

 

kad tolčiau, o juk visada keliaudama link tavęs.

ir ką tik pravertos pasaulio durys, laiko

 

ir erdvės palaima, ankstyva saulė,

šiurkštus tavo skruostas mano juslių namuose, kur?

 

tame kitame pasaulyje, kur nulipu ant žemės,

galvodama: mums dovanoti toliai, kad išmatuotume švelnumą.

 

pavyzdžiui, šiandien nuo pat ryto oras tvinko

neišsakomu lietum, ir mano galva,

 

apsunkusi prie knygos, staiga ištuštėja, kai viskas

giliai atsikvepia ir pučia į obelaitės šakas.

 

nubunda audra ir murma, išeinu laukan,

sugaudau pirmus lašus, retus, didelius, šiltus,

 

nepastebimai keičiasi dangaus skaidrės, kai pamanau –

visai rimtai – „netektis yra pernelyg didelio alkio vardas“,

 

juk rašau tau ore, vilkėdama lietų.

 

 

brūkšnys

arba visai neegzistuoti, tik šmėžuoti

lyg šypsenai kieno nors laimės paribiuose,

kas taip nenorėtų?

 

imk mano pavasarius, vasaras ir rudenis, mane

peržiemok, būsiu nėrinių gėlė,

nuausta saulės

 

mažoje, tamsioje tavo akies

jūroje, kai žvalgaisi pro langą

į valiūkišką kurios nors iš tų

 

dienų finišą. grožis? nė neįbrėžta

viena tik šviesa,

glėbiai spalvingų kasų,

tylūs fejerverkai, bet dabar, tuojau pat,

kokia nors mažytė gyvastis įleidžia judesį į obelaitės šakas,

ir baltų žiedlapių lietus sako

 

„gegužė“.

mano gegužė.

ne mano gegužė.

 

praėjo. ir kas buvo pirmiau, erdvė

ar valandos? aminorūgštys, CONH, tuoktuvės

ar sušalusios rankos, alkio rieškučios,

 

BBC ir TVN24? Madonnos vaikinas

„nusirito į patį dugną“, bet jau

„sugrįžta į aukštumas“. žemės trauka,

 

Sizifo lemtis, lova, tvinksinčios

galvos akmuo tarp krūtų,

mano, ne mano, praeina, praėjo ir bus

 

pilnas kūnas duonos, kasų ir žodžių

 

vientisa

bet apčiuopiama, ir jei ne „tu“,

tarsi medis švelnaus miško viduryje:

griuvinėjant ant samanų,

 

nėsyk neatsidūstant dėl mažučių,

puotaujančių be vyno ant didžiulio

belyčio kūno.

 

skambiame vardo kontūre

„tau“ slapčia veža vogtus laiko

grumstus: signaluose,

 

skirtuose naudoti daug kartų,

tvirtuose lyg mediniai baldai

(kėdė, ant kurios sėdėdamas rašo naują laišką,

 

stalas birželį, ant jo bijūnai), esame:

tamsiai rausvi žiedlapiai peleninėje,

kvapo likučiai tarp popierių

 

ir alkana naktis: jau čia pat

 

 

grafikas

kai kurie dalykai būna iki grabo lentos.

vis dėlto tai priklauso ne nuo daiktų, bet nuo atsitiktinumo planų.

 

kalbama, kad jei gyventume ganėtinai ilgai,

kiekvienas galiausiai įsitaisytume alcheimerį; neprisiminčiau

ne tik Tavęs, bet net tos nemarios nevilties, apimančios

pagalvojus, kad – žinoma – pamiršiu. galbūt svarbiausia tai,

 

kad nėra nei „arba“, nei „ir“; kas visada – tai ne mes,

tik cigaretė kažkieno rankoje paregėta taip,

kad prasiskyrė metų laikai, prasiskverbė šviesa?

  

 

Mokotuvo laukas

Kas man iš tų debesų? Lietau,

kas man iš tavęs? Kam man neturėti namų,

jei tu nesi

 

medis? Dabar ne tau,

lietau. Norėčiau pasislėpti

tavo lapų name.

 

Ką nors užrašiusi, neturiu

skaityti, patikėk: jei galėčiau,

būčiau alyvų krūmas,

 

po kuriuo ilsiesi

tą dieną be debesų.

Nuo tavo lietaus darausi bejėgė.

 

 

Lietus

Pavasari, tavo syvai

teka per medžių pirštus.

Pavasari, tavo plaukai,

ant kurių guluosi,

kad būčiau kūrinija!

Kas pasakė

žmogiška? Kas

ką nors sako?

 

Kažkas šiandien mane myli,

tikrai! Audra,

ar žinai, ką reiški?

Savo baltų žiedų krušą

kam paskirsi?

Tavo juodame name

bučinių gausėja

lyg drugelių. Tavo pečiai,

 

pavasari, kai krentu.

Pasigailėk,

spaudžia man

tavo stiebai!

 

 

Fotoshop Acropolis

kiek reikia žodžių, kad pasakytum: keturios

aguonos pražydo linksmo dievo

plyšiuose? ką reikia nutylėti, kad išlaikytum

kadrą? išmintingas medis, šiurkštūs

apelsinai tarsi planetos tavo saulei,

Saule, tos raudonos kibirkštys – iš tavęs? pa-

lūkėk. lengvos laiko nuosėdos

ant akmenų, dulkės, neištepsiančios

niekieno basų pėdų. palūkėsi?

esu nematoma. nešiojuosi mažytį

sutrūkinėjusį rojų.

 

Iš: Julia Fiedorczuk. tuż-tuż. Wrocław: Biuro Literackie, 2012

Vertė Vytas Dekšnys