Apie šv. Pauliaus II ketinimą ateiti

Andrius Bielskis. Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika. V.: Demos kritinės minties institutas, 2014. 231 p.

„Ar tau patogu kalbėti apie tai, kas nešventa?“ (oficialaus knygos pristatymo birželio 11 dieną Kultūros ministerijoje, dalyvaujant LSDP elitui, pavadinimas) – klausia filosofas, vienas neformalaus judėjimo NK95 (requiem aeternam tam judėjimui) steigėjų ir lyderių Andrius Bielskis, bemaž koketiškai kreipdamasis į malonųjį skaitytoją. Na, kaip jautiesi? Nepatogiai, ką? Gal pakalbėkime verčiau apie tai, kas šventa? Relax, take it easy. Šventumas – kaip geras vynas, jauki aplinka, pagarbūs veidai aplink, kaip avienos kepsnys vėsią popietę. Paprasta. Įprasta. Normalu. Pats Gyvenimas (mirkt). O jei kas nors pacituoja fragmentą ir pakelia antakį, autorius bendrauja feisbuke lakoniškiau: Be to, paskaityk knygą ir kas joje rašoma, o nedaryk išvadas apie tai iš abejotino reporting. Arba: Nesąmonė! KVAILYSTĖ! Skaityk [mano] knygą! Arba: Gera knyga – pirkite!

Po šių viražų negeranoriški ir nekairuoliški subjektai išties jau linksta darytis išvadas neskaityti (lyg ir normalios akademinės) knygos – ir aš jiems netrukdysiu. Dievaž, niekaip nedrįsčiau kėsintis į grakštų ir tyrą (lyg sakramentas) autoriaus įsitikinimą, kad nepatikti gali tik neskaityta knyga: tegul jis galvoja, kad tereikia intensyviau skaityti – kol patiks. Tegul galvoja garsiai. Tegul galvoja dažnai. Būtų gaila, jei nebegalvotų (gal netgi tą kraupaus praregėjimo sekundę Londone nugaištų benamis kačiukas, o Kinijos fabrike nusialinęs darbininkas šiurkščiai nušukuotų angorinį triušį). Šitokie santykiai su publika ir dovanojama jai knyga – reti kaip žibutės žiemą ir todėl vertingi.

Bet – koks sakramentas? Kodėl nešventas? Kodėl kalbėjimas apie „nešventumą“ turėtų sunepatoginti? Trumpas konkretus atsakymas: tai paktas, kurį krikščionybė, savo ir mūsų visų nelaimei, sudarė su konservatyviais dešiniaisiais, taip pažeisdama sekuliarios valstybės prielaidas, privatizuodama politiką ir galop išduodama savo pačios religinį turinį. To neturėtų būti. Tikrai – neturėtų. (Nesutikti – sunku ir neverta.) Problemiška – anaiptol ne ši tezė, o pretenzinga paprastučių pamąstymų konceptualizacija („sakramentas“) ir tai, ką ji dengia. Sunepatogina knygoje visai kitkas.

Pirmiausia – karšta kairiojo politiko pastanga… rechristianizuoti visuomenę. Ją [pastangą] jis eksplicitiškai ne mažiau karštai neigia: imsiu ir parašysiu knygą apie [religinio] tikėjimo būtinybę politikai, tačiau įrėminsiu ją pabrėžtinai deklaratyviu sekuliarizmu – ir gal niekas nepastebės (ne-skaityk, ką rašau, bet klausyk, ką sakau – perfrazuojant vieną krikščionišką tradiciją; arba: labai garsiai – per garsiai – raginti „Skaityk knygą!“, o tylomis tikėtis, kad comrades neskaitys, tik uždės kaip solidžią plytą ant autoriaus socialinio kapitalo svarstyklių).

Iš minėto renginio anonso: „Andrius Bielskis, būdamas kairiuoju filosofu ir krikščioniu, knygoje atsako: tikėjimo dogmos – pačių tikinčiųjų bendruomenių reikalas, tuo tarpu politiniai klausimai – tiek tikinčiųjų, tiek netikinčių universalūs interesai. Paversdami privačius tikinčiųjų tikėjimo klausimus politiniais privatizuojame politiką, tuo tarpu universalius interesus paversdami tikinčiųjų reikalu – atvirkščiai, išlaisviname tikėjimą. Todėl tikėjimu grįsta išlaisvinimo politika reiškia siekį išmontuoti iškreiptas galios institucijas, kurios universaliai (o ne tik tikintiesiems) trukdo politinei bendruomenei ir jos nariams klestėti, suprantant klestėjimą ekonominės demokratijos ir kūrybinės savivaldos kontekste.“ Net ir čia: pirmi du sakiniai patikina ištikimybe sekuliarizmui, o trečias staiga kuo ramiausiai paskelbia tikėjimu grįstos išlaisvinimo politikos reikalingumą – be pagrindimo tikėjimu nebus politinio išlaisvinimo (progresyvių socialinių pokyčių, klestėjimo, demokratijos, galop – revoliucijos). Būtent krikščionys („tikintieji“) yra politinis katalizatorius, žemės druska. Interpeliuodami galios institucijas ir jos kuriamus ideologinius diskursus, jie gelbsti visą žmoniją – universaliai (p. 75). Ir taip – per visą knygą.

Žinoma, paklaustas, pirmiausia jis stengtųsi paneigti, kad kalba apie tikėjimą išimtinai religine krikščioniška prasme: „Kitaip tariant, [tikėjimas – tai] sugebėjimas artikuliuoti ir siekti kažko, kas pranoksta tik mano privačius tikslus, siekti to, kas negali būti lengvai komodifikuojama, prekiaujama rinkoje, paverčiama „privačiomis gėrybėmis“, kas turi prasmę ir reikšmę ne tik man ir mano klanui, tai, kas padeda įsteigti bendrąjį interesą, artikuliuoti ir toliau jį plėtoti“ (p. 24). O keliais puslapiais toliau: „Tačiau koks yra tikėjimo turinys? Kad galėtumėme atsakyti į šį klausimą, būtina suformuluoti vieną iš svarbiausių epistemologinių šios monografijos tezių: tikėjimas savo gryniausia forma reiškiasi tuomet, kai yra keliamas ontologinis būties kilmės ir prasmės klausimas. Kitaip tariant, tai tokių klausimų kėlimas kaip: kokia pasaulio prigimtis ir pirminė priežastis? Kokia jo atsiradimo prasmė? Kiek apskritai prasminga yra kelti tokį klausimą? Ar tai yra tik atsitiktinis materialių dalelių ir jų sankaupų agregacijos ir irimo procesas (ateistinis materializmas)? Ar pasaulis buvo sukurtas Dievo (teizmas)? Atsakymai į šiuos klausimus yra tikėjimo prigimties, nes jie yra daugių daugiausiai spėjimai. [...] Svarbu tai, kad abi šios orientacijos – ateizmas ir teizmas – savo pirminių prielaidų lygyje yra tikėjimo lyties. Abiejų epistemologinis statusas yra spėjimas, kuris negali būti empiriškai patikrinamas“ (p. 27). Aha, velnias (pasak senovės teologų) irgi tiki! Tik to nežino. Gudruolis autorius subtiliai mus veda už rankos kiekvienam skautui ar krikščioniško koledžo pirmakursiui atpažįstamu takeliu: ten, kur „tikėjimu“ neperrašomos, alternatyvios krikščionybei visatos ir mąstymo schemos negalimos ir neįsivaizduojamos. Tik, skirtingai nuo anų teologų, neprisipažįsta. Kažkodėl. (Gal ir tikrai nemato? Krikščionims taip būna.)

Marksistinis „susvetimėjimas“ čia yra ne kas kita, kaip nuodėmė: „Laiške romiečiams, brandžiausiame teologijos dokumente, Paulius pateikia dialektišką žmogiškos būties interpretaciją, kuri formavo ne tik visą Europos civilizaciją, bet labai konkrečiai įtakojo ir modernią filosofiją. Jos centre yra susvetimėjimo ir/ar nuodėmės (amartia), Dievo žodžio apreiškimas Izraeliui, kitų „tautų“ (ethne) santykis su apreiškimu, teisumo (dikaiosunē), įstatymo (nomos/i), malonės (charin) ir mirties (thanokos) filosofinė interpretacija“ (p. 106). Visi mes – tikintieji, tik dar ne visi susivokę (pastariesiems rezervuojamas specialus terminas: „anoniminiai krikščionys“); bet neliūdėkime – sąmoningumo stoka nekliudo tikėtis Malonės ir mums: „Tik per pistis, tik per viltingą pasikliovimą duotu pažadu, tuo, kas nėra matoma, išlaisvinimas yra ir bus galimas. Visi – graikai ir žydai, moterys ir vyrai, „homoseksualūs“ ir „heteroseksualūs“ – gali tapti šios universalios bendruomenės nariais. Tai revoliucija, kuri taps įmanoma, išdrįsus patikėti išlaisvinimu iš susvetimėjimo (amartia)“ (p. 107). Be kitų dalykų, tai reiškia, kad Karlas Marxas, Frankfurto mokykla, post- ir neomarksistai tik tęsia bei adaptuoja krikščionybę „mūsų laikams“, (net) jie yra šv. Pauliaus epigonai.

O kodėl tuomet patys šito nemato? Na… Vienas kertinių dabartinio priešiškumo tarp nesusipratusiųjų dvasios brolių šaltinių – vadinamosios „šeimos vertybės“, požiūris į homoseksualumą, todėl Bielskis skiria jam specialų dėmesį: „Tai, kad šiandien statistiškai homoseksualių žmonių partnerystės yra trumpalaikiškesnės ir mažiau stabilios nei heteroseksualų, nebūtinai reiškia, kad homoseksualūs žmonės vien dėl to, kad yra homoseksualūs, mažiau vertina stabilias bei ilgalaikes partnerystes. [...] Jei heteroseksualios santuokos būtų draudžiamos, o heteroseksualūs santykiai stigmatizuojami, heteroseksualūs žmonės elgtųsi labai panašiai, kaip šiandien elgiasi daugelis homoseksualių žmonių“ (p. 86). Netiesa, kad LGBT priešiški „šeimos vertybėms“ – visai ne, iš tiesų jie tenori būti įsileisti į santuokos Edeno sodą ir tapti padoriais buržua „kaip visi“. Be reikalo pater familias iš Nebraskos į juos šnairuoja. „Empatiškas bandymas suprasti homoerotinius santykius, pirmiausia tai, kad homoanalinė sueitis yra ne tik viena iš daugelio, bet ir rečiausiai pasitaikanti iš homoseksualių praktikų, būtų svarbus žingsnis šitokio išsilaisvinimo link“ (p. 88). Kitaip tariant, empatiškasis pater familias turi galimybę suprasti, kad homoseksualus vyras visai nėra „kaip moteris“ (na, labai retai…), todėl nebūtina jį taip smerkti ir niekinti. O LGBT nepaprastai svarbu, kad broliai ir seserys krikščionys juos empatiškai suprastų – ypač tokiuose subtiliuose seksualinės technikos dalykuose.

Šv. Pauliaus figūra knygoje yra kertinė, ji ženklina naujos kairiosios (sic!) politikos (Jacques’o Derrida tonacijomis – democracy to come) viltį: „visi mes“ galiausiai laukiame ne ko kito, o naujojo jo avataro – žmogaus, kuris, kaip kadaise Paulius Pirmasis, išplėstų siauros savo bendruomenės ribas iki pasaulinių (Paulius Pirmasis prastos reputacijos mažą žydų religinį sąjūdį adaptavo „ir graikams“; Paulius Antrasis užbaigtų jo darbą krikščioniją išplėsdamas visiems – taip pat ir „draugams ateistams“) – net jei nieko apie savo laukimą nenutuokiame, net jei manome, kad nenorime jokio Pauliaus, nei naujo, nei seno (šis nesupratimas patikimai rodo, kokie susvetimėję esame). Knygos esmę kondensuojanti finalinė pastraipa didinga kaip Richardo Wagnerio opera: „Agape, ne kaip nusaldintas sentimentalumas, bet kaip ryžtingas gebėjimas keistis ir keisti, nešti viltį ir padrąsinimą pavergtiesiems, atsakomybė vienas kitu ir ne tik, yra Pauliaus politinio praxis pagrindas. Kaip niekada toks karingas meilės praxis – galios institucijas ir jų diskursus interpeliuojantis veiksmas – būtinas šiandien. Mums reikia revoliucinio ryžto ne tiek užimti valdžią, kuri ilgainiui kooptuoja, bet steigti ekonominės (ir politinės) demokratijos institucijas tam, kad būtų parodyta, jog iracionali kapitalo galia iš tikrųjų yra bejėgė. Tad perfrazuojant garsiąją Alasdairo MacIntyre’o frazę, mes iš tikrųjų laukiam ne Godot, bet kito, žinoma, labai skirtingo, Šventojo Pauliaus“ (p. 112). Politinio ir religinio lyderio (kuris atkurtų Žemėje teisingumą ir apvalytų, sugrąžintų krikščionybę prie ištakų, nutraukdamas „nešventą sakramentą“) viename asmenyje. Et, tik neapsimeskime naivūs – neklauskime, kas juo būtų (autorius susidrovės).

Paprastieji ateistai mėgsta šaipytis iš krikščionybės krizendami: „Va, rašo, kad Dievas pasaulį sukūrė per septynias dienas – taigi nesąmonė, ne per septynias, che che!“ Ir tikisi tokiu būdu krikščionybę paneigę bei sugriovę. Analogiška laikysena, tik iš krikščioniškosios pusės, atrodo taip: „Sako, kad aš deduosi šv. Pauliumi – taigi nesidedu, nesąmonė! Aš – Andrius Bielskis, va, pažiūrėkit, mano pase parašyta!“ Nors anotacijoje rašoma: „Sykiu puikiai supratau, kad realiai egzistuojanti religinė ideologija nėra vienintelis tikėjimo horizontas, o svarbiausia knygos paskata buvo bandymas filosofiškai konceptualizuoti egzistencinį įvykį, kurį patyriau 2009 metais ir kuris pribloškė savo konkretumu ir galia. Pamiršti jo negalėjau, lygiai kaip negalėjau ir negaliu juo viešai dalintis. Tačiau šio įvykio turinys, atsietai ir neasmeniškai, yra vienaip ar kitaip aptartas šios knygos puslapiuose.“ Kitaip tariant, knyga yra Apreiškimo sklaida, ne mažiau. Politika ir kairumas – psichinė krikščionybės emanacija, autorius nori kairės vardu daryti KRIKŠČIONIŠKĄ politiką ir taip „laimėti krikščionybei pasaulį“ (padaryti, ką nesėkmingai bandė dešinė). Žodžiu, tapti krikščioniškuoju riteriu. Jeigu dievai bus jam palankūs, tai Lietuvoje vietoj krikščioniškos dešinės ir amorfiško keisto darinio ten, kur turėtų būti kairė, turėsime gražų pasirinkimą: krikščioniška dešinė ARBA dar karščiau krikščioniška kairė.

Nors gal [dievai palankūs] nebus: jei „nuodėmė“ – kaip teologinis terminus technicus – yra „struktūrinis nepataikymas“ į taikinį (missing the mark), afunkcionalumas, nesugebėjimas pasiekti norimo rezultato, kai vis gaunama ne tai, ko norėta, o pasakoma ne tai, kas ketinta, tai atrodo, kad šis vyrutis – LABAI nuodėmingas.