Traukuliai

– …netikri žmonės tatuiruojasi netikrų pranašų ženklus ant rankų ir visi mes kartu tokie patys, visų mūsų tos pačios būsenos „štai – aš laimingas“, „štai – aš patenkintas“, „štai – aš ramus“… Blet, niekada aš ramus nei laimingas, nei patenkintas nebuvau! Oooooo! Banknotų… Jiems jie byra iš galvų, monetos žiūri į mane, nu nachuj, paleiskit, negaliu kvėpuoti! Ane, būk doras, dorybė yra nuolankiai žvelgti, kaip tau gyvybė dega tarp pirštų, šūdas, visa tai šūdas, nebegaliu! Jie man dainuoja, pasivertę į motiną, kurvos, blet, a-a-a, księżycowi będzie wstyd, że on zasnął, a nie ty, a-a-a, były sobie kotki dwa…¹

– Jofana, darykit ką nors, jam tuoj smegenys ištekės pro ausis!

Tebūna prakeikti tie namai, kuriuose Pedro raitosi ant žemės, sukandęs rėkiančio nepažįstamojo ranką – anas ją impulsyviai įkišo, bijodamas, jog Pedro gali užspringti. Kažkokia mergina verkdama skambina medikams, šalia stovintis pankas su „Fuck the System“ antsiuvu per visą nugarą paniškai aikteli: „Dieve tu mano“, daugybės kūnų maišatis, panika. Visos šios sumaišties centre draugų rankose blaškosi Vaclavas iš Archangelsko, purtydamasis ir klykdamas smarkiau nei egzorcisto vejamas demonas, nes surijo keturias „Lyrica“² tabletes ir, sprendžiant iš dabartinės jo būsenos, amžinoji šviesa šią akimirką savo fundamentais tatuiruoja jam smegenis. Dešimt žmonių susigrūdę ankštoje skvoto virtuvėje, epilepsijos priepuolis, antikonvulsinių vaistų perdozavimas ir šiltas sekmadienio vakaras. Už lango gatvę dviračiu kerta mažas juodaodis berniukas, jį taikiai pyptelėjęs praleidžia siuntinių kurjeris. Gretimame kieme ant virvės plaikstosi skalbiniai – baltos paklodžių ir užvalkalų burės.

– Puiku, tikriausiai galima pradėti šio vakaro susirinkimą. Gal galėtumėte prisistatyti?

Plastikiniai puodeliai, ratu sustatytos kėdės ir cigarečių dūmų migla – vietinės bibliotekos pusrūsyje po įkyriai palubėje zirziančiu ventiliatoriumi stovi keletas stalų, nukrautų pigiais užkandžiais, kava, cukrumi, peleninėmis (sutapimas ar ne, visi čia ateinantys rūko arba greitai pradeda), nutrinta religine literatūra, motyvacinėmis savigalbos knygomis užlankstytais kampais ir dviem Coelho romanais, iš kurių byra puslapiai, su pieštuku ir spalvotais žymekliais pabrauktomis optimistiškomis citatomis. Ir ant žemės amžinai krintančiais storais, nuo laiko pageltusiais lankstinukais su didžiulėmis juodomis raidėmis SA.

– Hi, my name is Dick and I am suicide addict.³

– Sveikas, Dikai.

– Aš dažnai įsivaizduoju savo laidotuves, kiek žmonių jose ketina dalyvauti ir kaip jie visi verkia manęs gailėdami. Kiekvieną kartą, kai mane kas įžeidžia, įskaudina arba supykdo, aš įsivaizduoju, kaip tas asmuo verkia per laidotuves manęs gailėdamas, nes aš šitaip jį nubaudžiu.

„Ačiū, Dikai“, – atsako dvidešimt keli žmonės, apsupti karštyje tirpstančių cukrinių kaukolių. Lyg tyčia, kai atėjau į šią grupę, buvo lapkričio pirmoji ir pro duris visada šonu vaikštantis koordinatorius Gabrielis (radikalus krikščionis, labiau už Jėzų mylintis tik greitąjį maistą, todėl vietoj ieties visada apsiginklavęs ekstra dydžio hamburgeriu) sumanė paminėti Mirusiųjų dieną. Būtent šiandien Meksikoje giminės susirenka prisiminti į anapusybę išėjusių artimųjų, o vaikai valgo spalvotas cukrines kaukoles su savo vardų raidėmis. Mūsų kaukolės baltos ir bevardės, nes niekam nerūpi Dikas, du jo automobiliai, nuosavas namas ir pripučiama guminė boba drabužių spintoje, septyniasdešimtmetis Semas, kurį vaikai iškraustė į senelių namus, šizofrenikė Marija, kuri leidžiasi heroiną ir čiulpia už dvidešimt svarų (bent jau taip tvirtina užrašai aplinkinių barų tualetuose), ar matematikas Ezra, vogčiomis nubraukiantis cukraus kruopas nuo iš tolo ant kairiojo riešo šviečiančių cigarečių randų.

Smiliumi išbedu savo kaukolės viršugalvyje skylę ir pasižiūriu į vidų. Tuščia.

Kaip ir Vaclavo akiduobėse, kuriose lieka tik baltymai, – šią akimirką jis panašus į Nukryžiuotąjį, kurį šioje epochoje kažkas sugalvojo prikalti ant elektros pastotės, apipilti vandeniu ir paleisti maksimalios įtampos srovę. Šalia keli vyriškiai bando pražiodyti Pedro, kišdami šakučių galus tarp dantų, nes jei priepuolis greitai nesiliaus, jis perkąs atsitiktinai į mūsų namus priklydusio nelaimėlio delną. Kažkas šaukdamasis pagalbos išbėga iš virtuvės, mergina, kuri skambino medikams, klūpi užsidengusi rankomis galvą. Pro pirštus teka ašaros.

– Aš bijau išeiti iš namų, nes man atrodo, kad mane kažkas visada seka ir klausosi telefono skambučių. Užklijavau lipnia juosta kompiuterio kamerą, aplipdžiau folija sienas, į duris įstačiau porą papildomų spynų. Nesu tikra, ar Dievas taip gerai mane girdi kaip anksčiau, kai meldžiuosi.

Be vaizduotės sukurtų šmėklų, kiekvieną dvylikos žingsnių grupės lankytoją nakties šešėliuose persekioja liepsnojančios multimilijoninių korporacijų akys. Kai temstant pradedame skirstytis, beveik įmanoma regėti tarpuvartėse besišypsančius, iš tolo amoniaku ir ligoninės palatomis atsiduodančius demonus, vilkinčius vaistininkų chalatus, pilnomis saujomis ksanakso, haloperidolio, klonazepamo ir zolpidemo, bedugnėmis raminamųjų, migdomųjų ir trankviliantų visatomis baltų apsiaustų kišenėse. Kiekviena tabletė vis stipriau užveržia šilkinę priklausomybės kilpą, kol jai tampa beveik neįmanoma atsispirti ir viską rišti cold turkey⁴ , nes, staiga nutraukus cheminį kursą, kūną apima kaulus laužantys spazmai, gali ištikti nervinis priepuolis. Aš matau, kaip šie demonai vaikšto aplink mano namus, gundančiai nagais braižydami smegenis, maldaudami paimti dar vieną, kad dar kartą pasijusčiau ramia daržove ir deliriumas taptų pernelyg gilus, kad galėčiau išbristi.

Vis dažniau matau garuojančias kanopų žymes po langais.

Ligoninės operacinėje toks pats demonas, dėvintis jauno sanitaro veidą, 450 voltų elektros srove trenkia Marijai per smegenis ir ji daugiau nebebijo telefono, kompiuterio kameros ar kiaurai sienas skenuojančių paslaptingų bangų. Ji tylėdama stebi, kaip anoniminiai savižudžiai pasikeisdami pjauna žolę jos tėvų sode, dažo tvorą, degina pernykščius lapus, kepa barbekiu ir meldžiasi. Dirbtinis žaibas išmušė kažkokią miniatiūrinę detalę Marijos galvoj ir ji beveik nebešneka, tik šypsosi ir kartais drebančiomis rankomis pasitaiso ant veido krintančius plaukus.

– Ji jau nebe su mumis, ji savo aguonų pievoje, užstrigusi pačiame pirmajame dūryje braido po kvepiančius raudonus žiedus. Keletą kartų mačiau ją po dozės – dabar ji visą laiką atrodo taip pat. Amžinas kaifas. Kad ir kur ji yra – neatrodo, kad iš tos vietos įmanoma grįžti.

Cukrinė kaukolė dūžta į žemę. Sustoję atsigręžiam ir su Ezra rūkydami žiūrime į blausiai apšviestą Marijos kiemą. Jis tyliai nusijuokia:

– Gyvenimas ir taip yra apnuogintas laidas, galingomis iškrovomis krečiantis kiekvieną kūno membraną. Menkos pauzės tarp traukulių, per kurias bandai susidėlioti lūžusį stuburą, atsikvošėti ir suvokti, kas dedasi. Po keleto smūgių įpranti ir nuleidęs rankas purtaisi, kol pamažu byra dantys ir nuslenka oda. O jie mus bando pagydyti didindami įtampą.

Vaclavo riksmas yra kibirkščiuojantis rimbas, plakantis virtuvės sienas, įjautrintus išvargusius protus menkuose kūnų lukštuose, kurie nebežino, kas čia, po velnių, dedasi. Kvėpuok, bandau šaukti, raumenys visiškai atsisako dirbti ir realybė skaidosi į pavienius šviesos blyksnius. Pačioje panikos bangos viršūnėje kelias sekundes jo baltų akių obuolių gelmėje, prieš pradedant sproginėti kapiliarų rezginiams, galiu prisiekti matęs tai, ką regėjo plyštanti Vaclavo sąmonė, kai jis draskydamasis veidą nagais antžmogiška jėga išsirovė iš draugų rankų ir nuskriejo durų link.

Taip skrieja mirštančios kometos – sproginėdamos į tūkstančius dalių ir kelių šviesmečių spinduliu barstydamos gyvos šviesos trupinius, kurie po akimirkos užges ir pavirs dar viena tamsaus vakuumo dalimi, pilkomis kosmoso dulkėmis. Jis nukrito tiesiai į mano rankas.

Smūgis.

Vaikystės rekolekcijos, trečia klasė mokykloje, mokytojas, ant lentos rašantis žodžius „pareigingas pilietis“.

Smūgis.

Motinos balsas („didžiuojuosi tavimi, sūnau“), studijos, neįpareigojantis seksas po atsitiktinės pažinties bare, girti naujametiniai fejerverkai.

Smūgis.

Nuosavas butas, sąskaitų krūva ant palangės ir už tave svetimesnis žmogus, nešiojantis įsčiose gyvybės užuomazgą. Tėvų skeletai pavirsta į pelenus ir nuskrieja pavėjui.

Smūgis.

Vaikas pirmą kartą sėdasi ant mopedo, pusiau savas balsas: „Aš pats žinau, tu neaiškink, kaip reikia gyventi“, besiraukšlėjanti oda aptraukia girgždančius kaulus, senelių prieglaudos košė, amnezija, apsunkęs, vis labiau geliantis kūnas.

– …ooooOOOOUAUAUAUAAA! …światłość!.. światłość!.. a światłość wiekuista niechaj im świeci!⁵

Smūgis.

Tebūna prakeikti tie namai, kuriuose sanitarai krūpčiojantį Vaclavą krauna į kaukiantį greitosios pagalbos automobilį, jo niekada nebeparvešiantį į realybę. Kažkas tvarsto kraujuojančią nelaimėlio ranką, Pedro virpėdamas paniškai bando atsistoti, vaikinas su „Fuck the System“ antsiuvu per visą nugarą švelniai jį apkabina ir pasodina ant žemės. Iš gatvės pro virtuvės langą į mus žvelgia pagyvenęs vyriškis, vilkintis vaistininko chalatą. Nusišypso plėšria šypsenėle ir pasuka link vietinės bibliotekos, kurios pusrūsyje už valandos vyks „Suicide Anonymous“ grupinė terapija. Jis eina lėtai ir užtikrintai, tarp pirštų sukinėdamas devyniolikmečio Vaclavo sielą, besidaužančią žvilgančioje piliulėje, dar vienas psichologinio deliriumo tąsomas vaikas, iš įpročio ryjantis bet kokias po ranka pasitaikiusias tabletes, virto krūpčiojančia daržove išdegusiomis akimis, netyčia dėl perdozavimo į skutus susiplėšiusia sąmone.

– Kartais aš apie juos pagalvoju – tūkstančius po savo kojomis myžančių dvidešimtmečių lavonų už beprotnamių durų, žiūrinčių į vieną tašką. Kiekvienam ant kaktos prisegtas receptas, patvirtintas farmacininko antspaudu. Nuostabus biznis: laikinai chemiškai užkapstykime nervinių ligų simptomus, prijaukinkime prie kasdienės dozės, kol nebeištvėrę kautynių su savimi ir nesibaigiančių deliriumų jie išsižudys patys ir dar už tai susimokės.

Ezros balsas virsta į besikraunančio defibriliatoriaus kauksmą.

Smūgis.

Stoja tamsa.

 

¹ A-a-a, mėnuliui bus gėda, kad jis užmigo, o tu ne, a-a-a, gyveno kartą dvi katės (lenk.).

² Antikonvulsinis vaistas, pagrindinė sudedamoji dalis – pregabalinas. Vienas iš šalutinių šios medžiagos poveikių – stiprios haliucinacijos.

³ Sveiki, mano vardas Dikas, mane kamuoja priklausomybė nuo savižudybės (angl.).

⁴ „Šaltas kalakutas“ – staigus vaistų kurso arba priklausomybės nutraukimas nemažinant dozės palaipsniui arba naudojant kitas medžiagas (pvz., heroiną pakeičiant metadonu).

⁵ …šviesa!.. šviesa!.. ir amžinoji šviesa jiems tešviečia! (Lenk.)