Šviesos palubėje
Prieš kiek laiko man nutiko labai nemalonus įvykis. Norėjau darbe palaistyti ant spintos stovinčią gėlę, ir kadangi visos paprastos kėdės buvo išneštos į tądien vykusią konferenciją, teko stotis ant sukamosios. Numaniau, kad tai pavojinga, bet visuomet juk tikiesi geriausio.
Arba neįvertinau savo ūgio, arba gėlė stovėjo toliau, negu iš pradžių rodėsi žiūrint iš apačios. Gal todėl ji taip ir nyko pastaruoju metu. Viena ranka įsitvėręs spintos, kita su vandens sklidinu puodeliu siekdamas vazono palinkau į priekį. Tuomet kojos, nustumdamos kėdę, slinktelėjo atgal ir aš virtau žemyn tartum tas ukrainietis imigrantas iš mūsų modernisto „Žingsnių ir laiptų“.
Reikia pasakyti, kad baigėsi man kur kas geriau nei vargšui ukrainiečiui, tačiau kadangi galva prieš griūvant buvo atsidūrusi kaip tik virš spintos krašto, tai smakru į jį pirmiausia ir tėškiausi. O dėl tos priežasties, kad labai jau stengiausi pasiekti primirštą gėlytę, matyt, nejučiomis net liežuvį buvau iškišęs. Galite nesunkiai suprasti, kas nutiko: aš taip žiauriai persikandau liežuvį, kad paplūdusio kraujo būtų tikrai užtekę net trims tokioms skurstančioms gėlėms palieti. Ir kas žino – gal ta manoji būtų atsigavusi? Nors, ko gero, kraujasiurbių giminės ji nebuvo ir paprasčiausiai stokojo šviesos.
Lyg viso to dar nebūtų buvę gana, virsdamas aukštielninkas, gerokai apsilamdžiau – nugara pataikiau į stalo briauną ir nikstelėjau čiurną. Ką jau kalbėti apie patirtą šoką pamačius šitiek savo kraujo. Tad teko pasiimti priverstinių atostogų ir nedelsiant nukeliavus į ligoninę ten praleisti savaitėlę. Traumatologijos skyrius kaip tik buvo perpildytas. Kiek aplopę ir prigirdę skausmą malšinančių vaistų mane turėjo pervežti į kažkokį kitą. Dardendami suklypusiais ratukais dėl to kelissyk teisinosi. O galėjo geriau bent atsiprašyti už pašėlusį kratymą!
Man teko dvivietė palata. Gretimoje lovoje po keliomis antklodėmis gulėjo pliktelėjęs storasprandis vyriškis. Jo akys įsmigo į mano nebylų sutinusį veidą ir kurį laiką neatsitraukdamos įkyriai tyrinėjo. Seselių buvau perkeltas į lovą ir informuotas apie visą gulėjimo ligoninėje tvarką. Nė aš ten per daug klausiausi – jau buvau beužsnūstąs, bet joms atraportavus savo maldelę ir išėjus naujasis palatos bendras nelauktai energingai išsirito iš po antklodžių kalno ir prišoko prie lango. Kūnas jo buvo suglebęs, oda iš po trumparankovių marškinėlių kabojo kaip senio. Apsidairęs į visas puses, aukštyn ir žemyn, jis grįžo į lovą, tik šįkart liko sėdėti apsisiautęs pečius tais savo trimis sluoksniais.
– Žinok, aš su jais visai nekalbu, nieko. Ką su jais kalbėt, ir išvis, – nubrėžė ore lanką palatos kaimynas, – su kuo tu čia žmogus gali pasikalbėt? Žmogus nori kalbėt su žmonėm, o kitaip tai ką ten bekalbėt?
Jei tik būčiau galėjęs pajudinti liežuvį ir ne taip tragiškai būtų marinęs miegas, tikrai būčiau pasiteiravęs, kodėl jis teikiąsis kalbėti su manim, bet naujasis pažįstamas tarsi perskaitęs mintį kalbėjo toliau:
– O tu man atrodai kažkoks savas. Kažkuo skiriesi nuo jų. Nuo jų visų. O kas man atrodo, tai tas ir yra.
Nervingai susijuokė.
Neatsakiau, žinoma, nieko – mane jau sėmė bekraščiai, tylūs vandenys. Vis dėlto dar suspėjau pro vokų plyšius pamatyti, kaip jis atlupa savosios spintelės stalčių, išžvejoja mažutį pakelį sulčių, sugrūda į jį šiaudelį ir siurbia, siurbia įtraukdamas žandus, lyg dūmus iš cigaretės trauktų. Nieko nepasakysi, man tada pasirodė keistas žmogus esąs.
O buvęs jis vieno kultūrizmo klubo treneris. Sakėsi kitados ir pats aktyviai sportavęs, bet daugiau apie tai nebesiplėtė, o aš paklausti neturėjau kaip. Jei tikėsim, kad su niekuo jis čia tikrai nesikalbėdavęs (ir tai buvo panašu į tiesą), tai su manim per tą ligoninės palatoje praleistą laiką buvo net pernelyg plepus. Užsisiūdavo tik įėjus kam nors iš personalo ar vizituojant gydytojui, bet jie visi, rodėsi, prie to pripratę ir apskritai su mano pažįstamu elgėsi gana atlaidžiai. O man jis padėjo prastumti šiaip jau nuobodžiai turėjusias slinkti dienas. Taigi jis kalbėdavo, o aš tik klausiausi, palinksėdavau supratęs. Pačioje pabaigoje galėjau ir pats ką nors neaiškaus suvograuti.
Per savo kaip trenerio ir profesionalo karjerą kaimynas buvo prisižiūrėjęs ir prisiklausęs visokiausių keistybių ir kraupenybių. Tokių, kad ne tik daugiau ant spintos gėlių nebestatau (ana gėlytė, man patekus į ligoninę taip ir nepalaistyta, nudžiūvo), bet ir kiekvieną gatvėje sutiktą raumenų kalną nužvelgiu vos ne su kraupuliu ir man lūpose sustingsta žodžiai: „Žmogau, sustok, kol gali, o jeigu jau nebegali…“ Žinoma, perdedu. Bet, žinoma, perdėjo ir jie.
Palatos bendras pasakojo, kad jo akyse su nepakeliamu svoriu tūpti mėginęs stipruolis buvo priverstas skubiai ristele palikti sporto salę, o jo kelią į tualetą žymėjo pro šortus besisunkiantys rudi lašai. Jis buvo regėjęs, kaip raitosi iš skausmo ir tartum mergaitė rauda vyriškumą ką tik neatsargiu elgesiu su metalu ištrėškęs vyras. Kaip pratimai su 200 kilogramų, praradus pusiausvyrą, baigėsi išsuktais pečiais ir į blynus suplotais pirštais. Buvo girdėjęs skardų lūžtančių sąnarių, duslų įdaužiamos krūtinės traškesį ir nenusakomą barbenimą į salės grindis, kai dantys sportininko burnoje užleido vietą iš rankų išslydusiam metalo virbui.
Tai buvo ne „Tomas ir Džeris“, bet tikros absurdo istorijos žmonių, kurie troško tapti kuo didesni ir paskui sprogdavo, iš jų raumenų litrais tekėdavo pūliai arba jie tiesiog užšaldavo ant scenos perdozavę diuretikų ir tada turėjo būti nešte nunešti žemyn lyg gyvosios statulos, išsižiojusiai miniai demonstruojančios savo suakmenėjusius bicepsus. „Anaboliniai steroidai, – iki dabar man ausyse skamba palatos kaimyno žodžiai, – galiausiai tampi nuo jų visiškai priklausomas. Visiškai.“ Vienam jo buvusiam kolegai kultūristui, kurio vardo jis tuo tarpu neprisiminė, neįmanomos dozės anabolikų ir krūvos įvairiausių papildų taip sumaišė protą, kad jis ėmęs gerti savo paties šlapimą, lakstyti nuogas po miestą ir naktimis, užsiropštęs ant namo stogo, laukti pasirodančių nežemiškų būtybių. Paskui jam besėdint ant stogo tiek pablogėję, kad jis nulipo žemyn įtikėjęs visus aplinkinius esant ateiviais, o save vienintelį tai galint suvokti. Tas narkomanas manęs, kad tokį antgamtinį gebėjimą suteikę būtent vartojamieji preparatai.
Klausydamas šios istorijos jau buvau palyginti apsveikęs ir sugebėjau šiaip ne taip apversti perštintį liežuvį, kad pasiteiraučiau, kas tam išprotėjusiam kultūristui nutikę vėliau, mat buvau šventai įsitikinęs, kad geruoju jis nebaigė. Kaimynas tarstelėjo, kad anas nelaimėlis paskui kaip į vandenį dingęs ir ne tik iš kultūrizmo, bet ir šiaip turbūt iš pasaulio pasitraukęs – niekas jo nebematė. Buvome taip įsijautę – aš klausydamasis, o jis pasakodamas, – kad nepastebėjome, kaip palatą palengva apgaubė vakaro sutemos. Pro langus siena užlipo ir lubomis nučiuožė žibintų atšvaitai. Prisiartinęs prie stiklo kompanionas akimis dar nusekė tolstantį automobilį, tada truktelėjo užuolaidą ir uždegė šviesą. Turėjau atsisėsti lovoje, kad nebūčiau akinamas. Apie sumuštą nugarą jau buvau beveik ir užmiršęs, o su gipsu ant kojos gyventi buvo galima.
Iš ligoninės mane išrašė anksčiau už jį. Savo naująjį pažįstamą taip ir palikau sėdintį lovoje. Jis, aišku, prie seselių man nepratarė nė žodžio, bet mes paspaudėme vienas kitam ranką, su manim jis atsisveikino ir dėkingu žvilgsniu. Iš personalo nieko daugiau apie jį sužinoti nepavyko. Man pradėjus šio bei to klausinėti, seselės tik atlaidžiai šypsojosi, purtė galvas ir atsiprašinėjo.
