Lietus ir Abraomo sėkla

Šį sekmadienį katalikų skaitomi skaitiniai alsuote alsuoja sėklos ir sėjėjo patosu. Evangelijoje pagal Matą (13, 1–9) Jėzus sako palyginimą apie sėklą, beriamą į dirvą, – dirvą čia reikėtų suprasti kaip žmogaus sielos, o sėklą – krintančio į ją Dievo žodžio metaforą. „Posmelyje prieš Evangeliją“ Sėjėju įvardijamas Kristus. O prisiminus, kad teologiškai jis pats vadinamas Dievo Žodžiu, galima greit susipainioti. Remiya (prieštaravimas), pasakytų Talmudo išminčiai ir bandytų ieškoti problemos sprendimų. Tada atrastų dar didesnių prieštaravimų, palyginę psalmės (65,10–14) ir šios pranašo Izaijo ištraukos metaforas. Čia nei Dievas, nei Dievo žodis nėra nei sėkla, nei sėjėjas. Ir vienur, ir kitur jų metafora – lietus ir sniegas, kurie drėkina žemę, kad joje galėtų kažkas dygti ir augti…

Izraelio žemė šventa, bibliškai žiūrint, ne dėl ten sėjamų sėklų, bet dėl reto ir dėl to ypač brangaus lietaus. Didelė dalis Talmudo traktato Taanit („Pasninkai“) skirta pasninkų, siejamų su lietaus laukimu, nuostatoms ir praktikoms analizuoti. Izraelio žemėje, kurią didžiąją metų dalį alina sausra, vėlyvo rudens ir žiemos lietūs bei sniegas – vos ne pagrindinis ir vienintelis vandens šaltinis, pripildantis nuolat išsenkančius upeliukus, Jordano upę ir šulinius. Šiame traktate pasakojamos istorijos apie vietinius šventuosius (ir bevardę moterį, kaip dažnai matome vyrų rašytuose raštuose, ir turintį vardą stebukladarį Honį ha-Meagelį, gyvenusį I a. pr. Kr., ir daug kitų), kurių dėka Dievas duodavo lietaus.

Štai viena ištrauka, kurioje lietaus išprašymo „tradiciją“ tęsė Honio ha-Meagelio sūnaus sūnus Aba Hilkija, pas kurį išminčiai atėjo prašyti, kad melstų lietaus, bet šis, užsiėmęs kasdieniu triūsu laukuose, skurdžiai gyvendamas, nerodė jiems didelio svetingumo, o grįždamas iš laukų namo pažeidė visą tuziną „sveiko proto“ ir įprasto mandagaus elgesio taisyklių. Galiausiai, kad nesulauktų dėkingumo iš išminčių, kartu su savo moterimi užlipo slapta ant stogo, ir abu prašė lietaus. Debesys pasirodė pirmiausia jos pusėje, ir išminčiai, kurie visgi susigaudė, kad lietus ne šiaip sau ėmė lyti, paklausė jo: „O kodėl iš tos pusės, kur stovėjo mūsų viešpaties šeimininkė, debesys pasirodė anksčiau nei mūsų viešpaties debesys?“ – „Todėl, kad ši moteris namuose duoda vargetoms duoną, kuri iš karto pasotina, o aš duodu tik skatiką, kuris ne iš karto pasotina. Arba dar: gyveno čia kaimynystėj banditai. Aš meldžiausi, kad jie mirtų, o ji meldėsi, kad jie susiprastų. Ir jie susiprato.“

Kita istorija apie Honio ha-Meagelio dukters sūnų: „Hananas Slapukas buvo Honio ha-Meagelio dukters sūnus. Kai pasauliui reikėdavo lietaus, siųsdavo pas jį išminčiai savo mažus vaikus, kad šie įsikibę į jo drabužio kraštus maldautų: „Tėve, tėve, duok mums lietaus!“ Kreipdavosi jis į Šventąjį, tebūnie Jis palaimintas: „Pasaulio Valdove! Padaryk tai dėl šitų, kurie neskiria Tėvo, kuris duoda lietų, nuo tėvo, kuris neduoda lietaus.“ O kodėl praminė jį Hananu Slapuku? Todėl, kad jis slapstydavosi išvietėj.“

O štai istorija apie dar kitą šventąjį: „Pasakė rabis Zrika ravui Safrai: „Ateik pasižiūrėk, kuo skiriasi Izraelio žemės didvyriai nuo dievobaimingų Babilono vyrų. Dievobaimingieji Babilono vyrai, ravas Huna ir ravas Hisda, kai pasauliui reikėdavo lietaus, sakydavo: „Susirinksim vieton ir prašysim gailestingumo – gal malonės Šventasis, tebūnie Jis palaimintas, duoti lietaus?“ O Izraelio žemės didvyriai? Štai, pavyzdžiui, rabis Jona, rabio Mani tėvas, kai atsitikdavo taip, kad pasauliui trūkdavo lietaus, eidavo namo ir sakydavo: „Duokite man maišą, nueisiu ir atnešiu grūdų už zuzą“ [t. y. labai brangiai dėl sausros]. Kai išeidavo laukan, eidavo ir susirasdavo pagilinimą žemėje, kaip parašyta: „Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie“, – atsistodavo ten, nuošalioje vietoje, prisidengdavo maišu, melsdavo gailestingumo, ir lietus imdavo lyti. Kada grįždavo namo, sakydavo jam: „Tai ką, atnešei, mūsų viešpatie, grūdų?“ Atsakydavo jis jiems: „Nusprendžiau, kad jei jau lietus pradėjo lyti, tai dabar jau bus lengviau“ (Taanit 23b).

Tokios štai šventųjų Izraelio didvyrių ir didmoterių istorijos, kuriose lietus yra dieviško gailestingumo materiali, apčiuopiama išraiška. Net ne ženklas, o įsikūnijimas, drėkinantis žemę, kad ji galėtų duoti sėklą. Lietus, kaip dieviškas gailestingumas, įgalina žemę, dirvą, ir dėl to pranašas Izaijas jį pasitelkia kaip artėjančios galimybės Judėjos tremtiniams grįžti į savo protėvių, į Izraelio žemę metaforą. Sugrįžimas iš tremties turėjo būti ženklas, jog Dievo gailestingumas sugrįžo kaip rudens lietus ar žiemos sniegas, kad atgaivintų, sudrėkintų ir vėl įgalintų šią žemę auginti „Abraomo sėklą“.

O metaforų prieštaravimų Evangelijai šį kartą nespręsiu. Tai tiesiog skirtingos metaforos, painiojančios vaizduotę. Pakanka jas išskirti, parodant, kad jos tiesiog iš „skirtingų operų“, kaip sakoma.

-akp-