Laikas, vieta ir betarpiškumo žuvys

Stefan Zweig. Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė. V.: Tyto alba, 2014. 472 p.

Austriškas ciklonas atnešė prakilnią septynių priebalsių ir keturių balsių muziką, skirtą laiko patinai. Tik nežinia, ar džiaugtis, kad laikas ir erdvė mūsų pusrutulyje juda pagal laikrodžio rodyklę.

Orų dresuotojas

Kada pastarąjį kartą mėgavotės Brahmsu, Mahleriu? O Rilke – kada mėgavotės Rilkės pasaulėjautos prikvėpuotais žodžiais? Negirdimai, anot Stefano Zweigo, vaikščiojusiu Raineriu Maria Rilke? Su kuo jums asocijuojasi Austrijos-Vengrijos imperija? O Viena? Gal domina praėjusio šimtmečio pirmos pusės istorijos šuoras, sukeltas, sakykime, vyro su smulkiais juodais ūsais… Tačiau kas iš tikrųjų tą laiko šuorą įsiūbavo?

Šią knygą galima prilyginti operos istorine tema uvertiūrai. Nepompastiškai, tačiau su jaučiamu Vienos dvelksmu. Man kiek nedrąsu rašyti apie milžiną Zweigą. Stefanas Zweigas – didis humanistas, taikos mylėtojas, eruditas. Puikus novelistas, biografinių romanų meistras, poetas, dramaturgas, vertėjas. Vienu metu – labiausiai skaitomas autorius pasaulyje. Žydų kilmės austras ir kosmopolitas. Mokslų daktaras, talentingas oratorius, sielos žinovas. Kad jį kur, nei pastumsi, nei apeisi. Dangau, jis juk asmeniškai pažinojo Sigmundą Freudą, Salvadorą Dalí, Jamesą Joyce’ą, Romainą Rolland’ą, Augustą Rodiną ir dar tuziną kitų ne mažesnio kalibro asmenybių. Iš tiesų nelengva atsipalaiduoti. Tad ką daryti?

Tačiau pradėjus skaityti Zweigo vos per keletą mėnesių parašytą „Vakarykštį pasaulį“ įtampa atslūgsta. Betarpiškas autoriaus tonas perlydo ją į smalsumą. Tai į priekį žvelgti raginantis tonas. Jis leidžia lyginti laiką su laiku. Vietą su vieta. Beveik lažinčiausi iš kavos puodelio „Mint Vinetu“, kad perskaitę šią knygą nebetraktuosite savo gyvenamosios vietos taip kaip iki šiolei. Tiksliau, kol pabaigsite skaityti Zweigo „Vakarykštį pasaulį“. Tad ir Viena niekada nebebus tokia, kokia atrodė iki šio skaitinio. Tik paklausykite, kaip puikiai skamba: V i e n a. Vienuma, vienis. Prakilnumo ir teisingumo esama mūsų kalboje, kuri turėjo bendrą prokalbę su vokiečių kalba.

„Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ yra autobiografinė Zweigo knyga. Su autoriaus ir vertėjos Giedrės Sodeikienės pratarmėmis. Joje Zweigas pasakoja apie savo vaikystę, šalį, miestą, kuriame susiformavo, apie studijas, kurių metu jis mažne nesimokė, apie Paryžiuje, Londone pragyventą laiką, apie besiniaukiantį istorijos dangų, pirmąsias Antrojo pasaulinio karo valandas, apie bendrystės tarp žmonių svarbą ir dar daug įstabių dalykų. Nemoralizuodamas, taupydamas žodžius. Kad ir toks fragmentas: „Aš kartkartėmis pažvelgiu aukštyn į senuosius žvaigždynus, kurie žėrėjo virš mano vaikystės, ir guodžiu save man atitekusiu pasitikėjimu, kad šis atokrytis ilgainiui pasirodys esąs tik nedidelis laiko tarpsnis amžinoje laiko tėkmėje“ (p. 30). Prisipažinsiu, kad, be pikantiškų dalykų (kaip antai Dalí nedrąsos parodyti mirštančiam Freudui savo eskizą ir pan.), mane beveik pribloškė įžvalgos apie žmogaus kilmę. Zweigo atveju – apie žydiškąją: „Kažkas žydiškajame žmoguje nesąmoningai bando pabėgti nuo to, kas morališkai abejotina, kas bjauru, smulkmeniška, nedvasinga, ir pakilti į bepinigę dvasingumo sritį, tarsi norėtų – Wagnerio žodžiais – save ir visą savo rasę išvaduoti iš pinigų prakeiksmo“ (p. 37).

Svajoju, kad ir mūsų visuomenėje rastųsi panašumų į anosios epochos Vieną. Tačiau tai susiję ne su imperializmu, o su humaniškumu ir meile menui. Norisi, kad panašūs dalykai megztųsi kiekviename miestelyje: „Vienietis be polinkio į meną ir be formos pojūčio buvo sunkiai įsivaizduojamas „geroje“ draugijoje, bet net didžiausias varguolis iš paties gamtovaizdžio, iš žmonių giedrų santykių įimdavo į savo gyvenimą tam tikrą grožio pajautą“ (p. 45). „Vakarykščiame pasaulyje“ galima aptikti ir patarimų poetams, matyt, sekant Rilkės laiškų intencija: „Ir jei šiandien turėčiau patarti jaunam poetui, mėginčiau jį įtikinti pirma patarnauti kokiam nors didesniam kūriniui jį perteikiant arba verčiant“ (p. 150). Taip pat esama ir kontekstinių Zweigo rašymo proceso ir kūrinio suvokimo būdų.

„Vakarykščiame pasaulyje“ išskirtinai svarbi tampa saugumo ir nesaugumo priešprieša. Galima stebėti, kaip šie du poliai skirtingais autoriaus gyvenimo laikotarpiais nutoldavo ir vėl suartėdavo. Nesmerkiant beveik galima sakyti – lyg paskutinėje kartaus veronalio taurėje. Turbūt neatsitiktinai vienintelis ne biografinis (skirtas ne Marijos Stiuart, Dostojevskio ar kitų gyvenimams) Zweigo romanas vadinosi „Širdies nerimas“. Stebina kai kurie dėsningumai, gal vertėtų sakyti – psichoanalitinės sinchronizacijos, kurias lengvai būtų galima vadinti ir sutapimais ar net tam tikra mistika. Zweigas pasiūlo vienam teatrui statyti savo dramą. Po mėnesio pasirinktas pagrindinis aktorius miršta. Praėjus dešimtmečiui ši istorija kartojasi, tačiau jau kitame mieste. Ganėtinai įdomu ir netikėta skaityti apie vietą, kurią svajojau išvysti studijų metais; ten nuvykęs sutikau Maxo Frischo brolėną. Tai kavinė „Odeon“. Tiesa, ne Vienoje, o Ciuriche. Savotiškas „Literatų svetainės“ atitikmuo.

Derėtų padėkoti „Tyto albai“ už pakartotinį „Vakarykščio pasaulio“ leidimą. Būtų galima ginčytis dėl dailininko užmačios knygos viršelyje suplakti kelis stambiosios ir smulkiosios architektūros kaulelius, dar pridedant lėktuvėlį ir visa tai pagardinant stambiais šriftais. Tačiau viskas tilpo, net didinga citata: „Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų klaida“.

Beveik tarp kitko. Betarpiškumas, anot Gilles’io Vermeisterio – tai talpykla, kurioje laikomas bendražmogiškasis santykis. Jis saugo reikalingus dalykus, taip pat ir pagarbą, atožvalgą, dievoiešką. Nereikalingus dalykus priglobia gamta. Lyg žuvys akvariume ant palangės – praryja šalimais vingiuojančios gatvės garsus.

Ne tarp kitko. Jei būtų galima paprašyti liepsnotosios pelėdos išleisti Zweigo atsisveikinimo laiškus ar korespondenciją su Albertu Einsteinu – mielai tą padaryčiau. Jeigu trūksta motyvacijos (kas pirks?), galima pažadinti asociaciją su Lietuva, turint galvoje, kad iš Kauno kilęs Hermannas Minkowskis dėstė fiziką pačiam vietos ir laiko mintyje skulptoriui – Albertui Einsteinui. Visi mes esame susiję. Beveik kaimynai.

Tarp kitko: Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Dieviškoji komedija“ buvo panaudota bronzinė spiralė, kuri, kiek teko girdėti, veik fiziškai privertė jausti visatos dūžius vieną lenkų žiūrovą Torunėje. Čia ne apie simbolius ar archetipus, o apie istorijos susipynimus. Juk štai – fit fit ir to įvykio atgarsis atsklido iki mūsų.

Galima pamanyti, kad istorija per skubri būti matuojama vingių atstumais.

Laikas atplukdo vaizdus, o Zweigas įstingdo juos žodžiais.