Draugas žurnalistas

Neseniai sutikau savo draugą Praną. Nepasakočiau apie tai, niekam neužsiminčiau netgi vienu žodeliu, jei tas susitikimas nebūtų manęs mažumėlę nustebinęs. Bet apie viską nuo pradžių. O pradėsiu savo pasakojimą nuo laikų, kai mes abu tebesimokėme mokykloje ir ateities laukėme su neįtikėtinu, kone karštligišku nekantrumu.

Gerai prisimenu paskutinę klasę ir tą vidudienį, kai jis priėjo prie manęs; aš dariau namų darbus valgykloje, nudažytoje pykinančios elektrinės spalvos dažais, gerdamas pasidygėtinai saldžią drungną arbatą. Žodžiu, atmosfera apetito nekelianti, sakyčiau – netgi atvirkščiai. Aš pakėliau akis ir Pranas su nebūdingu sau linksmumu, kupinas netikėčiausio pasididžiavimo sako: „Būsiu žurnalistas!“

Šie entuziastingi žodžiai pasižymėjo tokiu patosu, juose skambėjo tiek nesumeluotos laimės, kad man ir širdį suskaudo. Pažiūriu tiesiai jam į veidą: o jau tas atviras lūkestingas žvilgsnis, žiūrintis tiesiai į giedrą ateitį, – tai smūgis durklu į krūtinę, į pačią mano vargšę širdį! Pasibaisėjau, nors savigarbą išlaikiau; nepuoliau verkdamas bučiuoti jo nudrengtų batų, laistyti jų ašaromis ir klausti, ar jis neapsigalvosiąs, nors ir labai knietėjo.

– Na, ką gi, – pasakiau šaltai, be jokio jausmo. – Įdomu…

Draugas tikėjosi kitokios reakcijos; aš jį taip gerai pažinojau, kad permačiau kiaurai ir žinojau jo elgesio dėsningumus. Pranas atsiduso, sudribo į kėdę ir ėmė barbenti į stalą, žiūrėdamas žemyn ir įtemptai mąstydamas.

Jūs tik pamanykit, pačiu netinkamiausiu metu, niekšiškai griaudama įtampos kupiną minutę, naikindama reikšmingumo įspūdį, kurį ta minutė darė, pasirodė bufetininkė su pašluoste ir ėmė valyti mūsų stalą, trupiniuotą, pomidorų padažu ištepliotą stalą, kurio viduryje – nelyginant vieniša salelė – gulėjo gabalėlis kotleto. Paslaugi moteris, ta bufetininkė; ačiū jai, taip sakant. Prie svetimų akių ir ausų tylesniu balsu, gniauždamas pasipiktinimą, kad taip pavydėtinai išlaikiau pusiausvyrą, kad likau visiškai neutralus, draugas prašneko:

– Aš turiu galvoje, kad būsiu gerbiamas žurnalistas, jokiu būdu ne bulvarinės spaudos ruporėlis!

Aš jam nusišypsojau. Miela bufetininkė, žavi stamantri mergina, irgi nusišypsojo; mano šypsena buvo nuožmi, o bufetininkė nusišypsojo atjaučiančiai. Žodžiu, mes netikėdami juo nusišypsojome. Draugas atsiduso ir parimo, įmerkdamas alkūnes į balutę ant drėgno stalo.

– Sakykit man, juk yra rimtų žurnalistų?

– O kaipgi, aišku, yra. Yra, – kaip susitarę išgiedojome su bufetininke kartu.

– Taigi kad yra. Patys pasakėte, matai? Ką tik patys man pasakėte…

Valandžiukę visi sutartinai tylėjome. Svarsčiau, kaip toks jaunuolis kaip mano draugas atrodytų nuožmioje laikraštinėje aplinkoje; ramybę drumstė ir klausimas, kodėl bufetininkė atsitraukė kėdę ir atsisėdo šalia mūsų. Matyt, jai mano draugo Prano irgi nuoširdžiai pagailo. Sėdime jau trys; bufetininkė rūpestingai pasitaisė kuoduką.

Kaip nekantriai mes laukėm, kada pagaliau Pranas liausis tylėjęs. Nieko gilaus, turiningo jis neišmąstys; jokia pasigėrėtina mintis, stebinanti išmoningumu, nesušvis jo romioje sieloje, šitą aš puikiai žinojau. Taip jau jam nutikdavo įtemptais momentais. Taip, jaunuolis protingas, bet kai reikia žaibiškai atsakyti, tik išblykš ir nė žodžio neišpeši. Visas proto guvumas tuomet prislopdavo, mintis sustingdavo, o pats jis suglebdavo ir dažnai ilgai užtrukdavo, kol pagaliau atsitokėdavo iš sumišimo. Kai mokytoja jo staiga ko nors paklausdavo, klasė nuščiūdavo; jis nemokėdavo greitai atsakyti į klausimus. Visi tylėdami ir užjausdami laukdavome jo atsakymo, bet jis niekada neatsakydavo taip, kaip reikia. Tomis akimirkomis man jo būdavo labai gaila ir visada slapčiomis vyliausi, kad vieną kartą mano draugas Pranas sugebės guviai ir reikiamu momentu išpyškinti teisingą atsakymą; bet taip niekada neįvykdavo ir esu tikras, kad dėl to jis bent trupučiuką grauždavosi. Jis tol tyliai murmėdavo panosėje padrikus, nesuprantamus žodžius, kol pagaliau koks nors jautresnis, labiau užjaučiantis bendraklasis įsiterpdavo į nerišlią jo kalbą.

Dabar jis irgi ilgai neprabyla, taip ilgai nepraveria burnos, kad imu nuodugniai apie jį galvoti. Tai jautrus nesąžiningumui jaunuolis; pamato, pavyzdžiui, kad stropus galvą ant pečių nešiojantis bendraklasis per kontrolinį darbą sėdi it mietą prarijęs, tai nežymiai, taip, kad mokytoja nepamatytų, pastumia link jo savo atsakymų lapą, kur beveik niekada nerasi nė vienos klaidos. Net užbraukymų, ir tų retai pasitaikydavo. Žodžiu, nors imk ir verk dėl to jo gerumo. Štai fiziniu požiūriu pasižymėjo gležnumu ir silpnumu; vėjas papūstų, tai jį toli neštų.

Trumpai tariant, jaunuolis, niekaip negalintis lipti per kitų galvas, švelnios ir nuolankios sielos, be agresyviai besireiškiančių ambicijų ­– ir čia dabar kas? – sugalvojo tapti žurnalistu. Pažiūriu į mylimą draugą ir pagaunu jo laukiantį primygtinai įsmeigtą mano pusėn žvilgsnį, maždaug: „Sakyk, sakyk bet ką, jei jau nieko, tai bent pliek negailėdamas.“ Tai aš nemąstydamas ir klausiu staiga:

– Tik kad tu, Pranai, sieksi žurnalisto tarnybos, niekada nepamaniau. Kada šitaip į galvą šovė?

– Vakar, – mano draugas liūdnai man šyptelėjo.

– Vakar! Tik pamanykit, – bufetininkė prunkštelėjo, pliaukštelėjusi rankomis per kelius, ir kvailai nedrąsiai šypsodamasi gailiai pažiūrėjo į Praną. Nežinau, bet man bent atrodė, kad taip paprastai žiūrima į mažus vaikus, kai jie ką naivaus pasako ar padaro.

– Būk tu geriau koks nors redaktorius, ar ką. Nebandyk šitaip savęs.

Pranas sutriko, suraukė antakius, bet susivaldė nieko nepasakęs; tik dar labiau užsikniaubė ant stalo, sukrito visas kaip maišas. Taip ir knietėjo pasakyti jam, kad stalas tai šlapias, bet man taip patiko ta įtempta nuotaika, lyg ištraukta iš kokio klasiko romano, kad nesinorėjo įtraukti į ją dar niekingų buities mažmožių.

Praeina minutė, greitai baigsis laisva pamoka. Įsidedu į kuprinę vadovėlius, vis tiek negaliu mokytis, kai aplink vyksta gyvenimiškos dramos, kai žmonės sprendžia ir sielojasi; puikus tas gyvenimas, kiekviena diena eina jame kaip desertas po deserto. Mokėti jais neapsiryti – štai didžioji paslaptis.

– Bet noriu būti žurnalistas, – sako Pranas pagaliau, droviai, kažkaip netvirtai. – Žinai, visur purvas… vien purvas, nešvara ir nieko daugiau. Imsiu visą tą bjaurastį, dulkes savo kilnumu nupurtysiu, savo dvasios pastangomis sunaikinsiu! Abiem rankom, abiem, va, – ištiesia jis savo nedidelius baltus delnus į mane, akimis verdamas pakaitomis tai mane, tai bufetininkę, kad net sutrinkame. – Aš pakelsiu žurnalistiką iš tos duobės, kurioje ji tokia nelaiminga paslika guli!

– Tu ir kultūrą iš tos duobės pakelk, ir ji ten guli, – pertraukiau nesusilaikęs kliedintįjį.

– O, tu palauk… vieną aš pakelsiu, o kita iš gėdos, pajutusi kartaus atsilikimo skonį, pasitemps ir bandys prisivyti, tempdama visus dailiuosius ir nedailiuosius menus su savimi. Reikia tik pavyzdį parodyti, supranti? – sako jis man, gyvai blykstelėdamas akimis, dėl grįžtančio entuziazmo neišsitekdamas kėdėje. – Pabandyk, kad tave kur! Aš trokštu, kad Lietuvoje daugiau gryno oro būtų, mažiau niekingumo, mažiau niekšingumo, mažiau pigių blizgučių… – Pranas taip įsijautė, kad visas išraudo. – Melo kad mažiau būtų… Į šviesos sritis iškelsiu gryną protą, keisdamas dabartinę padėtį, tokią graudžią ir apgailėtiną, kad net verkti norisi…

Bufetininkė, nieko nesuprasdama ir tolydžio Prano žodžių gluminama, pasisukiojo, pasimuistė kėdėje dėl akių šluostydama tai šen, tai ten ir gūžtelėjusi pečiais pasitraukė nuo mūsų. Bėgte nubėgo, matyt, nepateisinome jos lūkesčių; nė „sudie“ pasakyti nespėjau. Nors likau vienas prieš užsispyrusį draugą, ryžtas dėl to neatvėso.

– Romantikas žurnalistas, tik pamanykit! Šviesa turi sklisti ne iš duobės gatvėje, ne iš sutrešusio medžio kamieno, metaforiškai tariant, o iš vaiskaus ir giedrojo Parnaso.

Ir kažkas tuomet nutiko, nė pats nežinau kas. Akimoju mano draugas atsitraukė nuo stalo, atsistojo, nežiūrėdamas į mane, ir nieko daugiau nesakęs išėjo. Nuskambėjo skambutis į pertrauką. Mačiau, kaip jis juda išėjimo link, skaudžiai apstulbęs ir iš paskutiniųjų mėgindamas tai nuslėpti. Ties jo marškinių alkūnėmis tamsavo du ratilai, likę nuo drėgno stalo paviršiaus, kurių jis nė nepastebėjo.

Apie jo sveikos nuovokos trūkumą geriau visai nekalbėsiu, patys nuomonę susidarėte. Šitaip iškelti žurnalistiką, tik pamanykit. Pikta darėsi, kad jis toks nesusipratėlis.

Po šio pokalbio mudu nutolome ir tokių draugiškų ryšių, kokius puoselėjome anksčiau, nebepalaikėme; manau, kad kalčiausias buvau aš, mano jautrumo stoka, nesugebėjimas suprasti ir nepagarba, kurioje glūdėjo netgi šiokia tokia pašaipa, Prano naiviam, neapgalvotam sprendimui tapti žurnalistu. Kartais draugystė taip keistai ir netikėtai nutrūksta. Esti kvailiausių priežasčių, juokingiausių dingsčių jai nutraukti – užtenka užgautos savimeilės, nepatenkinto tuščiagarbiškumo jausmo, apsižiūri – ir nebėra kokio draugo.

Koks tad turėjo būti mano nustebimas, kai po gerų penkiolikos metų pamačiau Praną. Sakytume, ne žmogų, o žmogaus šešėlį.

Atėjo pavasaris ir Vilnius pražilo – žydėjo kaštonai, žydėjo alyvos – viskas baltais prabangiais švitalais pasipuošė. Danguje neplaukė joksai debesėlis, virš mano galvos plytėjo tokia vaiski žydruma, kad net akis perštėjo. Į Nerį tvieskė atsigaivelėjusi saulė, o aš vaikštinėjau atsipūtęs jos krantine, po pažastimi nešdamasis kultūrinį laikraštį, į kurį, su nusivylimu pastebėjau, kiti vaikštinėtojai nekreipė dėmesio, samprotavau apie vieną kitą ten perskaitytą mintį; rinkau jas kaip mažus aukso gabalėlius smėlyje ir sprendžiau vienumoje klausimą, kokia jų vertė.

– Nusigyvenome, – atsidūsėjau.

– Kaip sakote? – paklausė žmogus, sparčiai žingsniuojantis man už nugaros.

– Sakau, kad nusigyvenome.

Mane pasivijęs vyras parodė pritarimą lėtai linksėdamas galvą; matai, tikrai nusigyvenome. Neris buvo srauni, vandens lygis vis dar truputį pakilęs po atodrėkio. Paprastai sustojęs gėrėdavausi upės linksmu valiūkišku nesivaržymu, bet šį kartą galvojau apie staiga iš niekur atsiradusį bendrakeleivį. Kitame Neries krante tingiai poilsiavo miestiečiai. Jie gulėjo ant patiesalų, įsprendę rankas į pamažu šylančią žemę, valgė ir šnekučiavosi turkiškai susėdę ant drėgnos žolės kilimo. Rami vilnietiška nuotaika, graži pažiūrėti.

O mes eidami mąstėme kiekvienas sau ir tylėjome; nenorėjau kalbėti apie upes, apie biurgerišką gyvenimą, man jau įgrisusį, o niekas kitas į galvą nešovė; aš skersakiuodamas pažiūrėjau į gretimai žingsniuojančio vyro veidą. Dirstelėjau ir netikėtumas dilgtelėjo širdį: mane užkalbinęs blyškiaveidis žmogus pasirodė besąs kažkur matytas. Ta pati nerimastinga eisena, rusvi plaukai ir mažumėlę pakumpusi nosis tarp dviejų melsvų akių. Aš pasakiau gudriai, vylingai šypsodamasis:

– Ar tik nebūsite jūs Pranas Nevyžius, garsusis žurnalistas?

Pranas mažumėlę suglumo ir liko stovėti vietoje. Jis iš tikrųjų neprasigyveno, net švarkas – ir tas buvo apspuręs, gerokai nudėvėtas ir per didelis. Pastebėjau, kad jis visas tik dar labiau sumenko, suglebo, Prano pečiai gunktelėjo per tuos metus, per kuriuos mes taip ir nesusitikome, o jo akyse susikaupė tiek skaudžios nevilties, neišsklaidomo liūdesio, nepasitikėjimo žmonija, kad pajutau sąžinės priekaištą. Aš irgi sustojau. „Nereikėjo taip pašaipiai klausti“, ­­– pamaniau sau, skaudžiai bandydamas nuslopinti nemalonų perštėjimą krūtinėj.

Stoviniavome ilgai ir man jau pasirodė, kad užslinko vėsa ir vis smarkiau pūsčioja pavasarinis vėjas, nešdamas baltus žiedų pūkelius nuo medžių šakų. Pranas klausiamai žvelgė į mane. Ši situacija, šitas neryžtingas delsimas – visai kaip tada, dvyliktoje klasėje.

– Nejau čia tu… Neatpažinau.

– Tas pats, Pranai, tas pats.

– O! Aš pasikeičiau, – tarė jis, o gal veikiau suniurnėjo panosėj ir nutilo.

Jis ėmė palengva žingsniuoti, aš prisiderinau prie jo tempo. Netikėtai jis vėl prakalbo pavargusiu ir tyliu balsu, bandė išsipasakoti, išduoti kamuojančio nerimo priežastis; Pranas su pasidygėjimu išsitraukęs iš užančio drebančia ranka rodė dienraštį, kuriame išspausdintą mačiau ir jo pavardę. Jis kalbėjo vis labiau ir labiau jaudindamasis, užsikirsdamas ir sustodamas paaiškinti nereikšmingų detalių, bet aš jau nesiklausiau, ką jis sako. Galvojau, kad reikėjo jį gerokai papurtyti tąkart mokyklos valgykloje, išmušti iš galvos tas nesąmones.

Mes išsiskyrėme jau sutemus. Aš nulydėjau Praną akimis ir daugiau niekada jo nesutikau. O ir nenorėjau. Žinokite, kad nuoširdžiai nenorėjau, nors užmušk. Kas, kad širdy atsisveikinant vėl kažkas dilgtelėjo. Man vis tiek tas pats, tikrai. Nemeluoju.