Apie pirmąjį Czesławo Miłoszo festivalį
2014 m. birželio 27–28 d. Kėdainiuose ir Šeteniuose vyko pirmasis Czesławo Miłoszo festivalis. Kaip teigė vienas šio renginio organizatorių Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, tai kilo iš noro Kėdainiuose puoselėti ne tik agurkų ar ledų, bet ir intelektualesnių renginių tradiciją. Kaip pagrindinis festivalio tikslas nurodytas siekis populiarinti pasaulyje garsiausio kėdainiškio Czesławo Miłoszo vardą ir kūrybą. Neatsitiktinai festivalį pasirinkta rengti rašytojo gimimo dienos išvakarėse (poetas gimė 1911 m. birželio 30 d.).
Festivalis pradėtas moksline konferencija „Czesławas Miłoszas kaip tapatybės fenomenas“. Pirmasis pranešėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas siūlė naują Cz. Miłoszo tapatybės nagrinėjimo perspektyvą – daryti tai pasitelkus rašytojo romanų „Valdžios paėmimas“ ir „Isos slėnis“ personažus. Skaitydamas pranešimą „Netaisyklingos tapatybės Czesławo Miłoszo romanuose“ daugiau dėmesio skyrė į lietuvių kalbą neišverstam pirmajam romanui „Valdžios paėmimas“.
M. Kvietkauskas pažymėjo, kad nors ir išverstas į 18 kalbų, pirmasis rašytojo romanas vis dar stokoja atidesnio kritikų žvilgsnio. Tokią padėtį literatūrologas aiškino kai kuriomis kūrinio parašymo ir publikavimo aplinkybėmis. Abu romanai parašyti emigracijoje. Viešėdamas pas žurnalo „Kultura“ redaktorių Jerzy Giedroycą Paryžiuje Cz. Miłoszas parašė garsiąją esė „Pavergtas protas“. Po dviejų mėnesių svarstymus pratęsė pirmajame romane. Netrukus pasirodė prancūziškas ir vokiškas leidimai. Galiausiai kūrinys išverstas į lenkų kalbą. Po kiek laiko Cz. Miłoszas parašė ir antrąjį romaną „Isos slėnis“ – šis įvedė jį į tuometės Europos literatūros elitą, tačiau daugiau prie šio žanro jis nebegrįžo. Lenkiškasis „Valdžios paėmimo“ leidimas užtruko dėl J. Giedroyco antipatijos šiam romanui. Žurnalo „Kultura“ redaktorius vilkino romano leidybos darbus. Pasirodžiusį kūrinį peikė tiek dešinieji, tiek kairieji jo kolegos. Jerzy Stempowskis pamanė, kad romaną parašė ir propagandiniais tikslais išplatino Lenkijos komunistai. Tačiau visai kitaip knygą vertino rašytojo bičiulis Witoldas Gombrowiczius – jis teigė, kad čia Cz. Miłoszas nusimetė visus rūbus ir kaukes, apnuogindamas savo kreivą ir netaisyklingą tapatybę. Pats Cz. Miłoszas romaną vadino gerai „sukaltu“. Šiandien turbūt jį galėtume priskirti prie euroromano žanro. „Isos slėnis“ jau kitoks, ilgiau brandintas kūrinys. Tai ne politinis, o poetinis, ne tezinis, o ekstazinis romanas.
Aptaręs abiejų kūrinių genezę, pranešėjas ėmėsi šių romanų personažų palyginimo. Siūlė pažvelgti į šiuos du romanus kaip į savotiškus rašytojo bandymus pasakoti apie save. Tačiau tai daroma kitaip negu eseistikoje, kur apie save jis kalba tiesiogiai, romanuose šiam tikslui pasitelkiami personažai. Pranešėjas atkreipė dėmesį į Tomo iš „Isos slėnio“ genezę. Iš rankraščio matyti, kad pagal pirminį sumanymą Tomas Valionis turėjo būti kilęs ne iš dvarininkų, o iš pasiturinčios lietuvių ūkininkų šeimos ir tapti kunigu. Visgi ši siužetinė alternatyva, galėjusi atsirasti iš distancinės perspektyvos poreikio, sprendžiant kitokio likimo galimybės klausimą, kūrinyje lieka neįgyvendinta. Cz. Miłoszas nepasiduoda baltazariškam gundymui aiškintis, kuo žmogus būtų, jeigu būtų kitu. Juk, prisimenant rabino Baltazarui pasakytus žodžius, tuomet jo gyvenimas jau nebebūtų jo. Alternatyvi valstietiškoji perspektyva atmetama kaip ne sava, netinkanti, siekiant pasakoti dvarininkiškąją Isos slėnio tikrovę ir savo kilmę.
Romane „Valdžios paėmimas“ taip pat svarstomas alternatyvaus likimo siužetas. Čia regime pokario metais į gimtąjį dvarą sugrįžusį pagrindinį veikėją aristokratiškos kilmės sovietų karininką Peterį Kvintą. Karo metu jį, susiruošusį bėgti, suėmė NKVD. Taip jis atsidūrė Sibire. Vėliau, pasinaudojęs amnestijos galimybe, tapo sovietinės armijos propagandistu ir iš kito Vyslos kranto stebėjo ginkluotą Varšuvos sukilimą. Cz. Miłoszas mąstė, kuo jis būtų galėjęs būti / tapti, gyvendamas sovietinėje tikrovėje. Labiausiai rašytojas apsinuogina Kvinto sapno scenoje. Kvintas sapnuoja diskutuojantis su aršiu jį gimnazijoje kadaise mokiusiu kunigu. Pastarasis pamažu pradeda klauptis prieš Kvintą, netrukus šis išvysta triumfuojantį savo dievą Staliną ir pajunta, kaip pamažu jį pamilsta. Tai realus rašytojo sapnas, kurį jis yra pasakojęs savo draugui Stanisławui Wincenzui.
M. Kvietkausko teigimu, autorius radęs savitą būdą, leidusį jam įsižiūrėti į sudėtingą karo metų tikrovę. „Isos slėnis“ ženklins pabėgusios ir nors vienišos, tačiau savo tapatybę ir paveldą atgavusios asmenybės kelią. Yra manančių, kad „Valdžios paėmimas“ – mūsų laikais nebeaktualus kūrinys. Tačiau Lietuvoje neturime tokio romano, kuriame vienoje scenoje galėtų veikti Justas Paleckis, Antanas Venclova, Genrikas Zimanas, Zenonas Blynas ir Jonas Žemaitis. Šis kūrinys mus galėtų pamokyti kruopštaus žvilgsnio siekiant geresnio kai kurių sudėtingų savosios istorijos momentų supratimo.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pranešime „Czesławo Miłoszo fenomeno beieškant. LDK politinės tautos ir modernios tautos sankirtos ir takoskyros“ siekė apmąstyti Cz. Miłoszo ištarą, kad jis – paskutinis LDK pilietis. Pranešėjo teigimu, politinę LDK tautą sinonimiškai galėtume vadinti senlietuviais. Ši tauta susiformavusi XVI a. ir gyvavusi iki pat XIX a., o jos tapatybė buvo grįsta bendros praeities, teritorijos ir religijos, kiek mažiau kalbos aspektu. Politinė LDK tauta po padalijimų gyvavo toliau. Švęstos svarbios tautai šventės, pvz., Liublino unijos sutarties pasirašymo, jose dalyvaudavo ir bajorai, ir valstiečiai. Tai jau modernėjančios tautos ženklas.
Kada gi išsiskyrė abiejų tautų keliai? Pranešėjas teigė, kad vienas dalykas yra nacionalizmo ideologija ir kitas dalykas – jos įsivyravimas. Aiškias linijas sukuria ne ideologija, o ideologiškai sąlygoti veiksmai, kurių vienas gali būti karas. Pranešėjas kėlė mintį, kad kertiniu išsiskyrimo momentu galėjusi būti Vilniaus okupacija. Vilniaus atgavimo klausimas ilgainiui tapo integralia naujalietuvių savikūros proceso dalimi: dar ir šiandien į Lietuvos lenkų istoriją žiūrima ne iš viduramžių, o iš XX a. perspektyvos. Lenkijoje atvirkščiai – XX a. Lietuva tebėra nepažinta. Tačiau XX a. perspektyva paremtas žvilgsnis mums neleidžia vietos lenkų išvysti kaip LDK palikuonių, o Lenkija, žvelgdama iš viduramžių perspektyvos, nemato, kad šiandien vietos lenkai yra nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiai.
Istorikas Darius Staliūnas skaitė pranešimą „Lietuviai, lenkai, senlietuviai ir naujalietuviai XIX a. pab.–XX a. pr.“. Oponuodamas kolegai, jis stebėjosi diskurso, teigiančio, kad konfliktas dėl Vilniaus buvo pilietinis senlietuvių ir naujalietuvių susidūrimas, gajumu. Tokios interpretacijos šaknys – kai kurių lenkų istorikų siekis sumenkinti lietuvių tautinį judėjimą. Anot pranešėjo, kai kurie Lietuvos istorikai per savo neapdairumą toliau tęsia šį klaidingą diskursą. Kad galėtume susikalbėti, pranešėjas siūlė pirmiausia apsibrėžti vartojamas sąvokas. Kolektyvinė tapatybė – situacinis reiškinys: skirtingose situacijose galime jaustis priklausą skirtingoms tapatybėms (kėdainiečiai, lietuviai, europiečiai), tačiau politiniame kontekste viena šių tapatybių tampa svarbesnė. Pranešėjas teigė, kad A. Nikžentaitis pasakė ne visą tiesą apie politinę LDK tautą, ir priminė, kad dar E. Gudavičius yra minėjęs, jog lietuvių tautos būta ir po Liublino unijos, tačiau jie pirmiausia buvo lenkai (kovoje su priešu – lenkai, o iškilus žemės pardavimo „koroniažams“ klausimui – lietuviai).
Didžiausią įtaką lenkiškai kalbančiai visuomenės daliai turėjo lenkiškumo ideologija, tautiniai demokratai. Dauguma lenkų tapatinosi su modernia Lenkijos valstybe, o LDK matyta kaip teritorinis / administracinis vienetas. Todėl konfliktas dėl Vilniaus yra dviejų nacionalizmų susidūrimas, o ne pilietinis karas. Visgi pavienės tapatybės buvo svarbios, nes liudijo alternatyvią lenkiškumo versiją.
Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Jurga Jonutytė pranešime „Atminties daugiabalsiškumas šiandieninėje Lietuvoje: tarp grėsmių ir naujų tapatybių“ aptarė daugiakultūriškumo situaciją šiandienos Lietuvoje ir atminties poveikį paribio bendruomenių tapatybėms. Daugiabalsiškumas, anot pranešėjos, panašiai kaip ir atmintis, yra judėjimas nuo triukšmo subtilios darnos link. Tačiau visa niekuomet nesusidėlioja į darnią visumą, nors dažnai norime ja tikėti. Taip iškyla atminties supaprastinimo grėsmė. Vieningo ir teisingo istorijos pasakojimo siekis – totalitarizmo, išmokiusio laikytis objektyvistinio modelio, palikimas. Šiandien, suvokdami laiko vientisumo mitą, nebegalime įvykius prisimenančio liudytojo laikyti tik atskiro visumos fragmento pasakotoju. Asmeninė atmintis pasirodo kaip turinti ne politinę, bet greičiau etinę reikšmę: toks pasakojimas yra apolitiškas, orientuotas ne į kolektyvo, o į asmeninių pasirinkimų ar situacijų nupasakojimą. Nors tokio pasakojimo metu reikšmės netenka kontekstas, tačiau labiau užčiuopiamos detalės. Galiausiai pranešėja teigė, kad apie daugiabalsiškumą svarbu kalbėti atvirai, nes valstybės skaldomos ne per atviras, o per gerai užmaskuotas takoskyras.
Konferenciją užbaigė R. Žirgulio pranešimas apie lietuvišką / kėdainietišką Miłoszo kilmę ir kai kuriuos Šetenių dvaro istorijos momentus.
Antrąją festivalio dieną Cz. Miłoszo gimtinėje Šeteniuose vyko diskusija „Czesławas Miłoszas ir Vidurio Europa“ (tiesa, apie Vidurio Europą diskutuota nebuvo). Ją moderavo Gintautas Mažeikis. Įžanginiame žodyje jis teigė, kad Cz. Miłoszo knygoje „Tėvynės ieškojimas“ apie LDK kalbama kaip apie jausmų teritoriją. Tokio matymo pirmtakas – Adomas Mickevičius, kurio laikais Lietuva suvokta ne etniniu pagrindu. Baltarusiai šiandien aktyviau už lietuvius gaivina LDK pasaulėjautą (geras to pavyzdys – neseniai Vitebske atidengtas paminklas kunigaikščiui Algirdui ar šiais metais šalyje plačiai minimos Oršos mūšio 500-osios metinės). „Tėvynės ieškojime“ ir „Pavergtame prote“ Cz. Miłoszas teigia, kad LDK kaip šalis iš mūsų širdžių išnyko Antrojo pasaulinio karo metu. Lietuvoje LDK ilgai aiškinta iš valstietiškos perspektyvos. Tačiau šiandien įvairiomis formomis staiga pasireiškia baltarusiškas sąjūdis (neseniai Minsko futbolo gerbėjų klubas savo simboliu paskelbė su ukrainiečių trišakiu sujungtą Vytį – tikrą LDK simbolį). Lietuvoje beatgimstanti dvarų kultūra ir baltarusiškos vizijos leidžia mums kalbėti apie LDK ne tarpukario, bet šių laikų dvasia. Tai įrodo ir neseniai įsteigtas bendras Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos batalionas. Tačiau visos šios permainos – didelis iššūkis šalies švietimo sistemai, nes reikės naujai perskaityti daugybę kūrinių.
R. Žirgulis priminė, kad apylinkėse esantis Ignacogrado dvaras sukilimo metu priklausė Jokūbui Geištorui, o visas Kėdainių kraštas buvo sukilimo epicentras etninėje Lietuvoje. J. Geištoras buvo baltasis, t. y. priklausė nuosaikiajam sukilėlių sparnui, pasisakiusiam už politinį Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Bet čia pat veikė ir raudonieji (Antanas Mackevičius, Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas). K. Kalinausko vėliavoje buvo užrašyta „Dieve, išgelbėk Lenkiją“. Šiandien šis faktas griauna visą didįjį lietuviškąjį naratyvą. Tačiau juk tuo metu Lenkija suvokta ne etniniu pagrindu. R. Žirgulis pasidalino prisiminimais apie pažintį su kitu diskusijos pranešėju, Paribio (Pogranicze) fondo Lenkijoje, Seinuose, vadovu Krzysztofu Czyzewskiu ir prisipažino, kad festivalis yra bandymas bent šį tą išjudinti. Jis pradėtas iš gėdos, kad pas mus nevyksta tai, kas seniai vyksta Seinuose.
Tačiau G. Mažeikis pasiūlė susitelkti į Lietuvoje ilgai nutylėtą dvarų kultūros temą. Cz. Miłoszas sakė vis dar jautęs ją savo jaunystės metais. Pirmasis pasaulinis karas supurtė regiono dvarų kultūrą. Įdomu tai, kad Friedrichas Nietzsche esė „Ecce homo“ fantazavo esąs LDK kilmės lenkų bajoras. G. Mažeikio teigimu, Zaratustra galėtų būti tokios išcentruotos, barokine pasaulėžiūra pasižyminčios, utopiškos Lietuvos herojus!
Kitas diskusijos dalyvis Vytautas Toleikis pasidžiaugė, kad prieš ketverius metus grupei lituanistų, bendradarbiaujant su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, pavyko parengti naują lituanistikos programą, kurioje remiantis LDK palikimu sustiprintas Lietuvos naratyvas. Visgi programa „praėjusi“ sunkiai. Pagrindinė problema – mokyklose dirbančių lituanistų mentalitetas: sunku atsitraukti nuo Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos. Cz. Miłoszas, pranešėjo teigimu, skirtingai nei kiti rašytojai (pvz., Justinas Marcinkevičius), lieka atviras lietuviško identiteto apmąstymams ir supratimui, kad tapatybė vienu metu gali būti ir lenkiška, ir lietuviška.
G. Mažeikis kalbėjo apie problemišką dvarų atkūrimo procesą. Dažnai jų savininkai nežino, ką su dvaru daryti. Jie siekia atkurti, kas dvare vyko kadaise, tačiau tai nebetinka šioms dienoms. Įdomus teigiamas pavyzdys – Žeimių dvaras, kuriame vyksta kino ir savišvietos organizacijų stovyklos. Kita vertus, vietos žmonės dažnai su nepasitikėjimu žiūri į naujuosius dvarininkus, pradžioje nenorėjusius bendradarbiauti su „tamsia liaudimi“, o dabar, priešingai, aktyviai ieškančius su jais ryšio, nes tai yra vienintelis būdas atsekti senąjį dvaro pasakojimą. G. Mažeikis klausė K. Czyzewskio, kaip jam atrodo mūsų LDK vizijos.
Šis savo ilgą atsakymą pradėjo nuo prisiminimų. Pirmojo po daugelio metų vizito Šeteniuose metu Cz. Miłoszas prisiminęs savo senelį, kuris jam buvęs geriausias dvarų kultūros ir tolerancijos pavyzdys. Miłoszų dvaras anuomet buvo visiems atvira erdvė. Senelio veikla visam gyvenimui Cz. Miłoszui liko tolerancijos abėcėlė. Vizito metu tebebuvo išlikusi lietuvių vaikams rašytojo mamos pastatyta mokykla, kurioje, tiesa, galėjo mokytis ir lenkų vaikai. Iš mamos rašytojas perėmė organiško darbo būtinybės nuostatą. Tokios mokyklos, anot pranešėjo, šiandien reikėtų ir Lietuvos vaikams. K. Czyzewskis prisiminė draugystės su V. Toleikiu pradžią. Tai buvo bendras projektas pavadinimu „Mano Vilnius“, kuriuo siekta, kad sostinės jaunimas geriau pažintų daugiakultūrį Vilniaus palikimą. K. Czyzewskis projekte dalyvavo su Seinų grupe. Jau tada jis pamatęs, kad lietuvių jaunimas buvo atviras: galėjo parodyti tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek žydų Vilnių. Pranešėjas klausė, ką gi reiškia projekto pavadinime esantis žodis „mano“. Jis reiškia tik lenkišką / lietuvišką ar visą kultūrinį palikimą? Tai svarbus klausimas, kai galvojame apie LDK palikimą. Garsus tarpukario Vilnijos rašytojas Józefas Mackiewiczius guodėsi, kad lemiamu momentu neatsirado kunigaikštystės visumos paveldėtojų.
Pranešėjas atsiliepė į pasiūlymą kalbėti apie dvarų kultūrą. Dvaras, anot K. Czyzewskio, – pasaulio centras, o jo paties tikslas yra kurti mažąją tėvynę – dvasinį bendruomenės ir darbo centrą. Problema, su kuria susiduriame šiandien, yra susijusi su netikėjimu, kad mažos vietovės gali būti tokiais centrais. Dažnai manoma, kad tikras gyvenimas verda sostinėse ar metropolijose. Neoliberalioje epochoje grįžtame prie centro ir periferijos problemos: turime dar kartą decentralizuoti metropolijas, tik tuomet galėsime atkurti dvarų kultūrą. Pranešėjas prisiminė, kaip į Seinus sugrįžęs Cz. Miłoszas išvydo galimybę dvarui tapti organinio kultūrinio darbo vieta.
Baigdamas K. Czyzewskis teigė, kad jo seno draugo R. Žirgulio vadovaujamas muziejus gali tapti inovatyvia tokio organinio kultūrinio darbo vieta. Pranešėjas prisiminė, kaip per vieną susitikimą Cz. Miłoszas perspėjo jį atkuriamo dvaro nepaversti muziejumi. Tik laisvoje ir kūrybingoje erdvėje galima bandyti prikelti dvarų kultūrą, o muziejus tam mažiausiai tinkanti vieta.
G. Mažeikis prisiminė Maidano įvykių pradžioje komplikuotus lenkų ir ukrainiečių santykius. Jis klausė, ar prie to nebus prisidėjęs per dažnas lankymasis muziejuose, kuriuose abi pusės viena apie kitą prisiklausė visokių baisių dalykų. Svarbiais istoriniais momentais muziejai gali nepadėti kartu stovėti barikadose, o jų saugojami pasakojimai ilgainiui gali pakenkti pačiam gyvenimui. Muziejinės kilmės problemos, anot G. Mažeikio, kankina ir Lietuvos bei Lenkijos santykius. Jam patiko žydų miestelių idėja. Prisiminti LDK kadaise gyvenę chasidai, kurie dažnai keliaudavo iš vieno miestelio į kitą, nemėgo didmiesčių, tokių kaip Vilnius ar Varšuva, ir mieliau gyvendavo mažuose miesteliuose. Tačiau tai buvo itin intelektualūs ir šviesūs žmonės, kurie net mirtį pasitikdavo su daina lūpose.
Vertėtų paminėti ir įspūdingą meninę festivalio programą. Pirmosios dienos vakare festivalio lankytojai turėjo progą išgirsti keletą nuostabių koncertų. Pirmasis – paprastumu žavinčioje Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje surengtas XVII a. pradžios Italijoje ir karaliaus Zigmanto Vazos dvare skambėjusių madrigalų koncertas „Stagione d’Amore“, kurį atliko choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas). Ši baroko laikų polifoninė muzika man pasirodė puikus muzikinis Cz. Miłoszo kūrybos ekvivalentas: panašiai kaip ir daugiabalsėje rašytojo kūryboje, šiuose barokiniuose madrigaluose vienu metu skamba kelios atskiros melodijos, keli į darnų sąskambį susiliejantys, bet savo tapatumą išlaikantys balsai. Vėliau Kėdainių rotušės kiemelyje savo pasirodymą festivalio dalyviams dovanojo Seinų teatro klezmerių orkestras. Taip pratęsta žydiškoji rašytojo kūrybos tema. Antrąją festivalio dieną Šeteniuose vyko VDU folkloro ansamblio „Linago“ (vadovė Laimutė Stasė Proškutė) koncertas. Galbūt panašias dainas Isos slėnyje vaikystėje girdėjo ir pats rašytojas? Festivalį užbaigė rašytojo poezijai skirta valanda. Uždaromojo renginio balsas buvo Rolandas Rastauskas, o jam akompanavo Arkadijaus Gotesmano ir Petro Vyšniausko džiazo duetas PETR-ARKA.
