Antonas Reizeris

Karlas Philippas Moritzas (1756–1793) – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, gyvenusių ir kūrusių laikotarpiu tarp Apšvietos ir romantizmo; taip pat tyrinėjo gramatiką, kalbos filosofiją, mitologiją, senovės istoriją, psichologiją ir pedagogiką, poetiką ir stilistiką. Moritzo gyvenamasis laikotarpis sutapo su Vokietijoje įsisiūbavusiu revoliuciniu literatūriniu „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) sąjūdžiu (apytiksliai 1767–1785), išlaisvinusiu ir sužadinusiu subjektyvizmo dvasines jėgas.

„Antonas Reizeris“ (Anton Reiser) – žymiausias Moritzo kūrinys (išleistas 1785–1790), vienas pirmųjų psichologinių romanų vokiečių literatūroje, parašytas remiantis autobiografine medžiaga. Romano protagonistas Antonas Reizeris – iš neturtingos šeimos kilęs itin gabus ir liguistai jautrus jaunuolis – patiria gniuždantį šeimos ir aplinkos spaudimą. Jį kamuoja depresija ir nevisavertiškumo jausmas. Aplenkdamas laiką, visu šimtu metų užbėgdamas už akių Sigmundui Freudui, autorius psichologinės analizės priemonėmis bando atsekti jų priežastis.

Šioje romano ištraukoje Reizeris – gimnazistas. Pasiturinčių globėjų remiamas, jis įgyja galimybę lankyti gimnaziją, tačiau pedagogų arogantiškumas ir abejingumas, bendramokslių patyčios jį gniuždo. Reizeris apleidžia mokslą, o nusiraminimą ir atgaivą jam teikia tik knygos ir teatras, kuriems leidžia paskutinius pinigus.

Kūrinio vertime išlaikomi orginalūs autoriaus skyrybos ir teksto žymėjimo ypatumai.

<…>

Taigi jis ėjo paskendęs niūriose mintyse ir jau priartėjo prie [miesto] vartų, bet staiga jo sielą kaip žaibas pervėrė mintis, kuri viską nušvietė, ir viskas paliko daug gražiau – jis prisiminė dar namie, pas tėvus, girdėjęs, kad į H… [Hanoverį] atvykusi vaidintojų draugija, kuri per vasarą rodysianti spektaklius.

Tai buvo andainykštė Akermano trupė¹, vienijusi beveik visas nūnai šen bei ten išsibarsčiusias visų Vokietijos scenų puošmenas. –

Sparčiai žengdamas, Reizeris nuskubėjo į miestą, ką tik tokį nekenčiamą, bet ūmai vėl patį mylimiausią, – net neužsukęs į namus (dar buvo priešpietis, mat jis nakvojo kaimelyje netoli miesto, nuo čia iki H… bebuvo vos pora mylių kelio pėsčiomis), jis iškart nuskubėjo į rūmus, kur žinojo rasiąs iškabintą teatro afišą su aktorių pavardėmis, ir pamatė, kad šįvakar bus rodoma „Emilija Galoti“.

Tai perskaičius, iš džiaugsmo ėmė mušti širdis – būtent ši pjesė jam išspausdavo ašaras ir sukrėsdavo iki sielos gelmių, ir tai, ką iki šiol kūrė jo fantazija, jis dabar galės pamatyti iš tikrųjų įkūnytą scenoje su visa įmanoma iliuzija. –

Jis nieku gyvu nebūtų atsižadėjęs to vakaro teatre, jokiu būdu – grįžęs namo pamatė, kad kambarys, kuriame nakvodavo, baltinamas ir jame kažkas remontuojama, dėl to negali jame likti – Neguodžiantis jo tikrojo pobūvio vietos vaizdas dar labiau stūmė iš realaus aplinkinio pasaulio – jis ilgesingai laukė valandos, kada prasidės vaidinimas.

Kur benuėjęs, neslėpė savo džiaugsmo; vos įžengęs į ponios F… namus, pirmiausia prabilo apie teatrą, už tai ji vėliau ilgai jam priekaištavo – lygiai taip elgėsi atėjęs pas savo pusbrolį perukų dirbėją, kur porą naktų miegojo palėpėje, kol kambarys rektoriaus name vėl bus tinkamas gyventi. –

<…>

Kaip stipriai Reizerio siela įsiaudrino, savo fantazijos pasaulį pamačiusi tam tikra prasme įkūnytą tikrovėje! – Nuo šiol jis apie nieką kitą negalvojo, tik apie teatrą ir, rodos, visiškai užmiršo visas savo gyvenimo perspektyvas ir viltis.

Visus pinigus, kiek sukrapštydavo, išleisdavo teatrui; nors turėdavo atitraukti kąsnį nuo burnos, nebevaliojo praleisti nė vieno vakaro – Dažnai dėl teatro kiaurą dieną krimsdavo tik duoną su druska, jei sena rektoriaus motina, jo gailėdama, retsykiais neliepdavo nunešti jam į kambarį pavalgyti.

Buvo vasara, tad jis mėgavosi laime, vienas pats leisdamas laiką savo kambaryje – tai brangino daug labiau negu gardžius valgius, kurių būtų galėjęs skanauti. –

Mintis, kad vakare laukia teatro spektaklis, guodė ryte, kai nubusdavo liūdnai dienai, nes kitoks jis niekada nenubusdavo. – Bendraklasiai jį tebeniekino ir tebesišaipė, ir jų sukeltas savojo nevertumo jausmas jį nuolat lydėjo kartindamas gyvenimą. – Viskas, ką darė, kad iš jo išsivaduotų, iš esmės tebuvo tik vidinio skausmo malšinimas, bet ne gydymas – skausmas atgydavo su kiekviena diena, ir nors jo fantazija ilgas valandas piešdavo apgaulingas iliuzijas, iš esmės jis keikė savo gyvenimą. –

Ašaras, pasipilančias skaitant knygą ar žiūrint vaidinimą, jis iš teisybės liejo tiek dėl savo, tiek dėl personažų likimo, kuriame dalyvavo, mat visada įžvelgdavo, kad nekaltai kenčiantis, nepatenkintas savimi ir pasauliu, nuliūdęs ir savęs nekenčiantis daugiau ar mažiau panašus į jį patį. –

Slopus vasaros karštis jį dažnai išgindavo iš kambario į virtuvę ar žemyn į kiemą, kur, įsitaisęs ant malkų krūvos, skaitydavo ir neretai slėpdavo veidą, jei, kam įėjus, sėdėdavo nuo ašarų paraudusiomis akimis.

Tai buvo minėtoji Joy of Grief ², ašarų palaima, kurią nuo mažens patyrė visą visutėlę, o kitų gyvenimo džiaugsmų turėjo atsisakyti.

Jo akys taip lengvai paplūsdavo ašaromis, kad net žiūrėdamas komiškas pjeses, pavyzdžiui, operą „Medžioklė“, jei jose būdavo viena kita graudesnė scena, jis ne tiek juokėsi, kiek verkė, – bet apie tai, kokį įspūdį tokia pjesė anuomet neišvengiamai darė, savo ruožtu galima spręsti iš to, kokie aktoriai joje vaidino. <…>

Jei kokios nors išorinės aplinkybės būtų galėjusios įskiepyti meilę teatrui, tai ta aplinkybė, neskaitant Reizerio pomėgio ir ypatingų jo gyvenimo sąlygų, buvo atsitiktinumas, subūręs anuomet į trupę tuos puikiuosius aktorius.

Nesunku numanyti, kaip buvo vaidinami „Romeo ir Džuljeta“, Jango „Kerštas“, operos „Klarisa“, „Eugenija“, tie didžiulį įspūdį Reizeriui padarę scenos veikalai. –

Visa tai taip užvaldė jo mintis, kad jis kiekvieną rytą tarsi prarydavo teatro afišą, sąžiningai perskaitydamas viską, net Spektaklio pradžia lygiai pusę šešių ir Spektakliai vaidinami karališkajame rūmų teatre – o geram aktoriui, kurį, pavyzdžiui, pamatydavo gatvėje, jautė beveik tokią pat pagarbią baimę kaip andai pastoriui P… B… mieste. – Visa, kas buvo susiję su teatru, jam buvo verta pagarbos, ir jis būtų daug davęs, kad būtų galėjęs susipažinti bent su žvakių gesintoju. –

<…>

Taigi taip jau išėjo, kad jis <…> [vienoje trupėje] pamatė geriausius Vokietijos aktorius, kurie dabar išsibarstę po visą Vokietiją. –

Taip jis susikūrė aktorinio meno idealą, kurio vėliau niekur neberado ir kuris jam nedavė ramybės nei dieną, nei naktį ir nepaliaujamai ginė iš vienos vietos į kitą, o jo gyvenimą padarė nepastovų ir paviršutinišką. –

Tačiau nors jo fantazija nepaliaujamai regėjo puikiąsias scenas, atplaukiančias iš teatro pasaulio, išorinės jo sąlygos kasdien blogo – Žmonių pagarba jam mažėjo, jis vis labiau apsileido, jo drabužiai ir baltiniai ėjo prastyn, tad galiausiai sarmata nebeleido jam rodytis žmonėms – todėl, kai galėdavo, nelankė nei mokyklos, nei choro ir verčiau kentė alkį, negu valgė nemokamus pietus, kurių vienur kitur dar gaudavo, tik neatsisakė pietų pas batsiuvį S…, kur net gyvendamas tokiomis sunkiomis sąlygomis tebebuvo svetingai priimamas ir kuo maloniausiai vaišinamas. –

Nebegalėdamas pakęsti nepataisomos Reizerio netvarkos, ypač kad Reizeris nuolat vėlai grįžta iš teatro, rektorius atsakė jam kambarį. –

Reizeris sustingęs nebyliai išklausė rektoriaus žinią, kad per Šv. Joną jam teksią išsikelti ir per tą laiką jis turįs pasiieškoti naujos pastogės, – o likęs vienas nė vienos ašaros neišliejo dėl savo dalios – nes tapo toks abejingas sau pačiam, beveik nebeteikė sau jokios pagarbos ir nebejautė sau jokio gailesčio, kad jeigu jo pagarba ir gailesčio jausmas, ir visos aistros, kunkuliuojančios jo širdyje, nebūtų buvusios nukreiptos į pramanyto pasaulio asmenis, jos visos neišvengiamai būtų atsigręžusios prieš jį patį ir sunaikinusios jo paties esybę.

Kadangi rektorius atsakė jam kambarį, jis padarė griežtą išvadą, kad ir pastorius M… juo daugiau nesirūpins, šitaip staiga pražuvo visos jo perspektyvos ir viltys.

Tas kelias savaites, kurias dar liko pas rektorių, jis praleido kaip įprastai – paskui įsikėlė į šepetininko namus; iš teisybės tas metų ketvirtis nuo Šv. Jono iki Šv. Mykolo buvo pats baisiausias ir klaikiausias per visą jo gyvenimą, ir jis dažnai puldavo į gilią neviltį. –

Įsikėlęs pas šepetininką, jis staiga pajuto, kad nutrūko visi draugiški ryšiai, kurių pirmai taip nerimastingai siekė, beje, kaip pats buvo įsitikinęs, nutrūko dėl jo paties kaltės. – Princas, pastorius M…, rektorius – visi tie asmenys, nuo kurių priklausė būsimas jo likimas, dabar jam buvo prarasti, o kartu su jais žlugo visos jo ateities galimybės. –

Tad visai nenuostabu, kad dėl šios priežasties jo sieloje užgimė nauja fantazija – joje nuo šiol ieškojo suraminimo ir dieną naktį jos nepaleido, ir ji padėjo jam nepaskęsti neviltyje.

Tiesą sakant, anuo laiku jis pamatė operetę „Klarisa, arba Nepažįstama tarnaitė“, ir kažin ar koks nors kitas scenos veikalas jo padėtyje būtų galėjęs jį taip patraukti kaip šis.

Didžiulį susidomėjimą jam sukėlė ta ypatinga aplinkybė, kad jaunas didikas nusprendžia tapti valstiečiu ir iš tikro įgyvendina savo sumanymą. – Reizeris visai neatsižvelgė į paskatą, pastūmėjusią didiką taip pasielgti, mat šis mylėjo nepažįstamą tarnaitę ir t. t., tačiau jį taip sužavėjo mintis, kad išprusęs jaunuolis nusprendžia tapti valstiečiu ir yra toks subtilus, mandagus ir kultūringas valstietis, jog išsiskiria iš visų kitų. –

Vietoje, kurioje siekė įsitvirtinti, Reizeris dabar staiga nusmuko į pačią apačią, nebesitikėdamas kada nors vėl iškilti. Tačiau jo protas buvo daug labiau išprusintas, negu būtina valstiečių luomui – kaip valstietis, jis pranoko savo luomą, bet kaip studijoms atsidėjęs jaunuolis, turintis turėti perspektyvą, jautėsi esąs daug žemiau nei jo tikroji vieta. – Taigi jį visiškai užvaldė mintis tapti valstiečiu ir kurį laiką išstūmė visas kitas.

Anuo laiku mokyklą kaip tik lankė vieno valstiečio sūnus, vardu M…, kurį jis kadaise mokė lotynų kalbos, – jam jis pasakė nusprendęs būti valstiečiu, ir šis jam smulkiai papasakojo, kaip iš tikrųjų atrodo samdinio darbai, ir pastarieji tikrai būtų sugadinę Reizeriui visas gražiąsias svajones, jei jo fantazija nebūtų smarkiai priešinusis ir prievarta nepaliaujamai kūrusi vieną po kito malonius vaizdus. –

Antai net operetėje „Klarisa“ valstietis įtikinėja jaunąjį didiką, pasišovusį pirkti jo ūkelį, atsisakyti savo sumanymo ir pabaigoje sudainuoja labai išraiškingą ariją, kaip, kaimiečiui išsijuosus plušant, staiga pakyla audra:

Žaibai švysčioja,

Perkūnas trankosi,

Ir kaimietis piktas

Piktas eina namo. –

Muzika taip perteikė tą piktas, kad vien šis žodis būtų galėjęs sugriauti visus fantazijos kerus, – jis yra nelyginant priešnuodis visokio jausmingumo ir aukštojo svajingumo, prileidžiančių tai, kas skaudina, baugina, gniuždo, pykdo, bet tik ne tai, kas kelia pyktį.

Tačiau priešnuodis Reizeriui nepadėjo – jis kiauras dienas vaikščiojo vienas, svajodamas, kaip gera būti valstiečiu, nors iš tikrųjų nė piršto nepajudino, kad juo taptų, – priešingai, saldžiose svajonėse vėl grožėjosi savimi, įsivaizduodamas save valstiečiu, tarėsi esąs vertas kai ko geresnio ir dėl savo likimo vėl jautė kažkokį suraminantį gailestį sau.

Kol jį palaikė toji fantazija, jo padėtis jam kėlė melancholiją ir liūdesį, bet nekėlė pykčio – Net tai, kad stokoja būtiniausių reikmių, jam teikė kažkokį pasitenkinimą, mat tarė, kad už savo kaltybes turi per daug atgailauti, taigi jame teberuseno saldus savigailos jausmas.

Galiausiai, kai tris dienas praleido be trupinio burnoje, per dieną jėgas palaikydamas tik arbata, alkis jį kaip reikiant surietė, ir visas gražusis fantazijos statinys baisingai sugriuvo – jis trankė galvą į sieną, niršo ir siautėjo, ir kone įpuolė į neviltį, kai staiga į kambarį įėjo jo draugas Filipas Reizeris³, su kuriuo buvo seniai nesimatęs, ir pasidalijo savo neturtu, kurį, aiškus daiktas, irgi sudarė vos keli grašiai.

Suprantama, tai buvo labai menka skausmą malšinanti priemonė, nes Filipo Reizerio padėtis anuomet buvo ne geresnė už Antono Reizerio.

Pastarąjį ilgam prislėgė baisi padėtis, kone tikra neviltis. –

Kūnui gaunant vis mažiau maisto, pamažu ėmė slopti visada jį gaivinanti fantazija, ir jo savigaila virto neapykanta ir pykčiu savo paties esybei. Užuot ką nors daręs, kad padėtis pagerėtų, ar kreipęsis į kokį žmogų bent su kukliu prašymu, jis verčiau savo noru, su pavyzdžio neturinčiu užsispyrimu pasmerkė save baisiam vargui. –

Mat daug savaičių jis valgė tiktai kartą per savaitę, nuėjęs pas batsiuvį S…, o kitas dienas badavo, gyvastį palaikydamas tik arbata arba šiltu vandeniu, kurių dar galėjo gauti dykai. – Su kažkokiu savotišku baisiu pasitenkinimu jis abejingai stebėjo, kaip diena po dienos nyksta jo kūnas bei drabužiai.

Kai eidavo gatve ir žmonės į jį rodydavo pirštais, bendramoksliai iš jo šaipydavosi ir jam už nugaros šnabždėdavosi, o gatvės vaikigaliai pravardžiuodavo, jis tik sukąsdavo dantis ir širdyje pritardavo tam pašaipiam juokui, kurį girdėdavo aidint įkandin. –

Tačiau atėjęs pas batsiuvį S… tai pamiršdavo. – Čia jis rasdavo žmones, čia jo širdis trumpam suminkštėdavo, pasisotinus kūnui jo proto jėga ir fantazija vėl įgaudavo polėkį, ir su batsiuviu S… užsimegzdavo filosofinis pokalbis, kartais trukdavęs ne vieną valandą, ir tada Reizeris vėl atgaudavo amą, o jo dvasia įkvėpdavo oro – tada, verdant disputui, jis neretai pasisakydavo apie kalbamąjį dalyką taip linksmai ir nevaržomai, tarsi niekas pasaulyje jo neslėgtų – Jis nė žodžiu neužsimindavo apie savo padėtį.

Net atėjęs pas savo pusbrolį perukų dirbėją, jis niekada nesiskųsdavo ir pasišalindavo, pamatęs, kad ruošiamasi valgyti, – tačiau griebdavosi nekalto pramano, padėdavusio jam gelbėtis nuo bado. –

Jis paprašydavo pusbrolio, kad šis atiduotų jo šuniui, kurį sakė laikąs namuose, sukietėjusią tešlą, kurioje buvo kepami plaukai perukams, ir ta pluta, taipgi nemokami pietūs pas batsiuvį S… bei šiltas vanduo, kurį gėrė, buvo visas jo mitalas.

Kūnui gavus šiokio tokio peno, jis daiktais padrąsėdavo. – Tebeturėjo seną Vergilijaus tomelį, kurio iš jo nepirko antikvaras, ir atsivertęs pradėjo skaityti eklogas. – Iš žurnalo Abendstunden⁴, kurį buvo pasiskolinęs iš Filipo Reizerio, pradėjo atmintinai mokytis eilėraštį „Bedievis“, kuris jam nepaprastai patiko, ir kelis straipsnius proza. – Tačiau maisto trūkumas, kurį greitai vėl pajuto, užgesino ir besirandančią drąsą, todėl jo siela buvo kaip suparalyžiuota. – Kad išsigelbėtų iš tokios mirtinai pavojingos būklės, kai paliauja visa kūno veikla, jis vėl pradėjo žaisti vaikiškus žaidimus, nes jie buvo pagrįsti naikinimu.

Jis prisirinko daug vyšnių ir slyvų kauliukų ir, atsisėdęs ant grindų, juos sustatė priešpriešiais mūšio rikiuotės tvarka – gražiausius iš jų atrinkęs paženklino raidėmis ir figūromis, kurias nupiešė rašalu, ir padarė juos karvedžiais, – paskui, paėmęs plaktuką, užsimerkė ir, įsivaizdinęs, kad jis yra akla lemtis, leido jį iš rankų tai vienur, tai kitur, – vėl atsimerkęs, su slaptu pasitenkinimu apžvelgė baisaus suniokojimo vaizdą – štai žuvęs vienas didžiavyris, ten kritęs guli sutraiškytas kitas nešlovingoje krūvoje, – paskui palygino tarpusavyje abiejų armijų nuostolius ir abiejose pusėse suskaičiavo gyvuosius.

Dažnai taip žaisdavo gerą pusdienį – tokiu būdu jo bejėgiškas vaikiškas kerštas jį naikinančiam likimui sukūrė pasaulį, kurį jis pagal savo norą vėl galėjo griauti – Nors šis žaidimas kiekvienam žiūrovui būtų atrodęs vaikiškas ir apgailėtinas, iš esmės tai buvo baisingas padarinys giliausios nevilties, kurią mirtingajam kada nors bus sukėlusios susiklosčiusios aplinkybės. –

Tačiau ir iš to matyti, kad jo būvis anuomet ribojosi kone su įtūžiu – vis dėlto jo dvasinė būklė tapdavo pakeliama, kai tik jis galėdavo atsidėti žaidimui su vyšnių ir slyvų kauliukais – kol tai įstengė daryti; baisiausios akimirkos užslinkdavo, kai atsisėdęs plunksna tiesiog brūkšniuodavo popieriaus lapą ar peiliu raižydavo stalą – egzistencija kaip sunkiausia našta jį prislėgdavo sukeldama ne skausmą ir liūdesį, bet apmaudą – ir jis, apimtas baisaus klaiko, bandydavo jo nusikratyti. –

Jo draugystė su Filipu Reizeriu anuomet jam nelabai tepadėjo, nes anam sekėsi ne ką geriau – kaip du keliautojai, kartu traukiantys per karščiu svilinančią dykumą, kuriems gresia pavojus mirti iš troškulio, nepajėgia daug kalbėti nei pakaitomis guosti vienas kitą, taip ir Antonas Reizeris su Filipu Reizeriu.

Tačiau pas jį nusprendė atsikelti būtent G…, kuris kadaise vaidino mirštantį Sokratą, dėl to Reizeris tebebuvo juo pravardžiuojamas, o dabar atsidūrė tokioje pat padėtyje kaip Reizeris, skirtumas tas, kad pirmasis į ją pateko per tikrą apsileidimą – dabar jis buvo tikrų tikriausias Reizerio kambario draugas.

Visai netrukus prie jųdviejų prisidėjo ir valstiečio sūnus, vardu M…, nes ir jo padėtis buvo ne geresnė. – Taigi viename kambaryje įsikūrė draugija iš trijų didžiausių varguolių, kokie tik kada nors yra gyvenę tarp keturių sienų. –

Būdavo dienų, kai visi trys misdavo tik virintu vandeniu ir kriaukšle duonos. – Vis dėlto G… ir M… keliskart per savaitę gaudavo nemokamus pietus. –

Iš esmės G… buvo žmogus su galva, labai iškalbingas, ir Reizeris visada jautė jam didelę pagarbą.

Kartą juodu užliejo stropumo antplūdis, ir jie pradėjo kartu skaityti Vergilijaus eklogas, vargais negalais perkandę vieną, iš tikro pajuto gryną malonumą ir kiekvienas užsirašė jos vertimą – suprantama, kad tokiomis sąlygomis tai negalėjo ilgai tęstis – vos tik kiekvienas gyvai pajuto savo vargą, kaipmat išgaravo bet koks noras krimsti mokslus. –

O dėl drabužių, tai ir G…, ir M… apdaras buvo toks pat prastas kaip Reizerio – todėl gatvėje ši trijulė sudarydavo eiseną, tikrą nevalyvumo ir netvarkos pavyzdį, ir praeiviai rodė į juos pirštais, dėl to eidami pasivaikščioti jie stengdavosi išsmukti iš miesto nuošaliomis ir siauromis gatvelėmis.

Šie trys žmonės gyveno gyvenimą, visiškai atitinkantį jų padėtį, – dažnai ištisą dieną pragulėdavo lovoje – dažnai visi trys sėdėdavo parėmę rankomis galvą ir galvodavo apie savo likimą; dažnai kiekvienas, pasukęs savais keliais, išliedavo savo nuotaiką – Reizeris eidavo į palėpę ir stebeilydavosi į savo vyšnių kauliukus – M… eidavo prie savo duonos atsargų, kurias laikė rūpestingai užrakinęs lagamine, – o G… gulėdavo lovoje ir kurdavo planus, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, buvo nelabai geri. – Vis dėlto Reizeris anuomet, sėdėdamas palėpėje tarp savo vyšnių kauliukų, po kelis kartus perskaitė dvi knygas, nes kitų neturėjo, – tai buvo Sansusi filosofo⁵ veikalai ir Dušeno versti Poupo⁶ raštai – abi pasiskolintos iš batsiuvio S…

Taigi vieną dieną tie trys žmonės gražiose H… apylinkėse išėjo pasivaikščioti prie upės, kurioje kyšojo nedidelė vyšnių medžiais apaugusi sala. – Nuostabių uogų pilnos vyšnaitės trims nuotykių ieškotojams atrodė taip viliojamai, kad jie panūdo žūtbūt pasiekti salą, idant iki valiai prisisotintų puikiųjų vaisių.

Tuo laiku žemyn upe kaip tik plaukė daug sielių, siaurumoje tarp kranto ir salos sudarydami sangrūdas, ir į salą nusitiesė tarsi koks tiltas.

Vadovaujami G…, kuris tokius projektus įgyvendinti, rodos, jau buvo įgudęs, jie ėmėsi rizikingo sumanymo, lengvai galėjusio kainuoti jiems gyvybę. – Sielių sangrūdoje traukdami iš vandens rąstą po rąsto, nešė juos ten, kur, kaip atrodė, tarpas tarp salos ir kranto mažiausias, ir tiesė tiltą, kuriuo ketino eiti, leisdami prieš save į vandenį rąstus, kad būtų kur statyti koją, – suprantama, tiltas nuo jų svorio ėmė grimzti ir, nenuėję nė pusės pavojingo kelio, jie atsidūrė giliai vandenyje, bet, nors rizikuodami gyvybe, galiausiai pasiekė salos krantą. –

Ir tada visus tris staiga užvaldė tokia plėšimo ir godumo dvasia, kad jie puolė prie vyšnių medžių kas prie kurio ir su kažkokiu įniršiu juos nusiaubė. –

Rodos, tarsi būtų šturmu imama tvirtovė; už patirtą pavojų, kurį patys sau sukėlė, jiems dabar reikėjo kompensacijos ir atpildo.

Prisivalgę iki soties, kimšo vyšnias į kišenes, nosines, kaklaskares, skrybėles ir viską, ką tik buvo galima prikimšti – o temstant vėl pasuko atgal pavojinguoju tiltu, kurio dalis per tą laiką jau nuplaukė, tad, neskaitant grobio, kuriuo nuotykių ieškotojai buvo apsikrovę, viskas baigėsi laimingai ne tiek dėl vikrumo ar apdairumo, kiek dėl atsitiktinumo. –

Tokios ekspedicijos Reizeriui buvo visai priimtinos, jam tai atrodė ne vagystė, bet tarsi žygis į priešo teritoriją, kuris dėl būtinos drąsos vis dėlto yra garbingas dalykas. –

Ir kas žino, į kokius dar tokio pobūdžio pramuštgalviškus nuotykius G… vadovaujamas jis būtų leidęsis, jei su juo būtų ilgiau pagyvenęs. –

Iš esmės tas G… priklausė ne tiek prie drąsiųjų, kiek prie nedorųjų bendrininkų, nes vis dėlto elgėsi niekšiškai, mat vogė iš abiejų savo kambario draugų – kaip vėliau paaiškėjo, išnešė kelias knygas bei kitų jiems priklausančių daiktų ir slapčia juos pardavė.

Trumpai tariant, G…, su kuriuo Reizeris gyveno po vienu stogu, iš tikrųjų buvo klastingas apgavikas, kiaurą dieną gulėdamas lovoje ir sukdamas galvą, jis tegalvojo, kokią niekšybę iškrėtus – tačiau, nepaisant to, mokėjo kalbėti apie dorybę ir padorumą taip, lyg iš knygos skaitytų, dėl to Reizeriui kėlė didelę pagarbą.

Mat jis anuomet buvo susikūręs nepaprastą dorybės idealą, tokį patrauklų jo fantazijai, kad vien žodis dorybė jį neretai sujaudindavo iki ašarų. –

Tuo žodžiu jis vadino visa, kas perdėm bendra, o tą bendrybę suvokė labai neaiškiai, jos beveik netaikydamas konkretiems atvejams, dėl to niekada ir negalėjo sėkmingai įgyvendinti net nuoširdžiausio ketinimo būti dorybingas – nes niekada negalvojo apie tai, nuo ko jam iš tikrųjų pradėti.

Kartą gražų vakarą, pasivaikščiojęs vienas pats, jis grįžo namo, ir gamtos vaizdo suminkštinta jo širdis prisipildė švelnių jausmų, jis apsipylė ašaromis ir mintyse prisiekė nuo šiol amžinai būti ištikimas dorybei! – tvirtai pasiryžęs, pajuto tokį nežemišką malonumą dėl savo sprendimo, kad jam dabar atrodė kone neįmanoma atsisakyti šio laimę teikiančio ketinimo. – Su tokiomis mintimis jis užmigo, o kai rytą atsibudo, širdyje vėl buvo tuščia; išaušusi diena atrodė tokia niūri ir nyki, visi išoriniai reikalai taip neatitaisomai žlugę, kad vakarykštį jausmą, su kuriuo užmigo, išstūmė nenugalimas gyvenimo šleikštulys – bandydamas gelbėtis nuo savęs paties, jis pradėjo vykdyti dorybę nuo to, kad užlipo į palėpę ir sutrupino mūšiui surikiuotus vyšnių kauliukus. –

Nedaryti šito, bet verčiau perskaityti eklogą iš senojo Vergilijaus tomelio, kurį tebeturėjo, – ir būtų buvusi tikroji dorybės vykdymo pradžia, bet priimdamas didvyrišką sprendimą jis neturėjo galvoje tokio pažiūrėti menko reikalo.

Jei pabandytume ištirti, kaip žmonės supranta dorybę, tai turbūt paaiškėtų, kad dauguma ją suvokia būtent taip miglotai ir neaiškiai – taigi bent jau iš to matyti, kad tuščia skelbti dorybę apskritai, nesiejant su visiškai konkrečiu, dažnai tarsi nereikšmingu atveju. –

Anuomet ir pats Reizeris nustebo, kad netikėtas dorybės įkarščio antplūdis taip greit atslūgo nepalikdamas jokių pėdsakų, – bet jis neatsižvelgė į tai, kad dorybės pamatas yra savigarba, kurios pagrindas jo atveju anuomet galėjo būti tik kitų žmonių pagarba, ir kad be jos gražiausias jo fantazijos statinys labai greitai vėl sugrius.

Kai gyvendamas tokiomis sąlygomis įstengdavo sukrapštyti šiek tiek pinigų, išleisdavo juos teatrui, – tačiau vasaros viduryje vaidintojų draugija išvyko, todėl pieva prie naujųjų miesto vartų buvo ne tik jo pasivaikščiojimų tikslas, bet ir kone nuolatinė pobūvio vieta – kartais, įsitaisęs kokioje vietelėje, pragulėdavo saulėkaitoje visą dieną arba vaikštinėdavo upės pakrante nepaprastai džiaugdamasis, kad karštą vidurdienį šalimai nėra nė vieno žmogaus. –

Ištisas dienas čia mintijant melancholiškas mintis, jo vaizduotė nepastebimai traukė į save didžius vaizdus, kurie tik po metų pradėjo pamažu ryškėti. –

Tačiau šalia viso to jo gyvenimo šleikštulys nepaprastai sustiprėjo – dažnai, vaikščiodamas Leinės pakrante, pasilenkdavo viršum veržlių vandenų ir, nepaprastam troškimui kvėpuoti galynėjantis su neviltimi, jis su baisia jėga vėl atitiesdavo palinkusį kūną. –

Taip jis praleido dvylika baisių savo gyvenimo savaičių, kol galiausiai pastorius M… per trečią asmenį pranešė vėl imsiąs jį globon, kai tik jis teiksis rimtai atsiprašyti už savo elgesį ir jį apgailėti.

Tai pagaliau sugurino jam širdį, nes jau pavargo nuo atkaklaus užsispyrimo ir jo sukelto ilgalaikio vargo. Jis atsisėdo ir parašė pastoriui M… ilgą laišką, kuriame su giliu kartėliu pats save suniekino – pavaizdavo kaip didžiausią menkystą, kada nors gyvenusią po saule, – – ir kad per skurdą ir nepriteklius tikriausiai kada nors gausiąs galą po atviru dangumi. –

Trumpai tariant, laiškas buvo parašytas tokiais išpūstais savęs niekinimo ir žeminimo sakiniais, kad sunku net įsivaizduoti, bet tai buvo ne kas kita, kaip veidmainystė.

Reizeris anuomet iš tikrųjų laikė save piktu ir nedėkingu išgama ir visą laišką pastoriui M… parašė apimtas prieš save patį nukreipto įniršio, kokį tik, ko gero, gali jausti žmogus, – – jis neketino atsiprašyti, bet tik dar labiau kaltino save.

Vis dėlto jis suprato, kad pašėlusi aistra skaityti romanus ir žiūrėti teatro vaidinimus yra pagrindinė jo dabartinės padėties priežastis – bet dėl ko romanų ir teatro pjesių skaitymas jam tapo tokiu būtinu poreikiu – visa ta gėda ir panieka, per kurią jis nuo vaikystės buvo išstumtas iš tikro pasaulio į idealų – tai įžvelgti jo protas anuomet dar neįstengė, todėl jis darė sau daug neteisingesnius priekaištus, negu kas nors kitas jam gal būtų daręs – o daiktais ne tik niekino save, bet ir nekentė savęs ir bjaurėjosi savimi. –

Todėl laiške pastoriui M… išklota jo išpažintis buvo baisi ir nepakartojama – dėl to pastorius M… ją skaitydamas stebėjosi, nes per visą gyvenimą jam turbūt niekas niekada neatliko tokios išpažinties.

Atidavęs laišką, Reizeris laukė vieno – kada jam reikės prisistatyti pas pastorių M…; jam buvo paskirta diena, ir jai artėjant jį apėmė keisti, sumišę jausmai – baimė, viltis ir rezignuojanti neviltis. –

Jis buvo pasirengęs perdėm teatrališkai scenai, bet jos suvaidinti jam nepavyko. – Tiesą sakant, jis norėjo pulti pastoriui M… po kojų ir prisiimti visą jo pyktį. – Mintyse jau įsivaizdavo, kokiais žodžiais į jį kreipsis, tad, kur bebūtų, nesiskyrė su šia idėja, kol pagaliau atėjo diena, kai jis turėjo atvykti pas pastorių M… –

Tačiau per tą laiką atsitiko vienas jam didžiai apmaudus dalykas. Sužinojęs apie jo padėtį, tėvas atvyko į H… prašyti sūnui pagalbos, o tai jam buvo labai nemalonu, nes jis tarėsi esąs nereikalingas svetimo užtarimo ir manė pats sugebėsiąs sugraudinti pastoriaus M… širdį afektuota kalba, kurią išmoko. –

Pagaliau jis nubudo tą svarbiąją dieną, kai turėjo prisistatyti pas pastorių M… – jo fantazija virte virė pilna didžių dalykų – kaip jis atgailaudamas ir nusiminęs puls pastoriui M… po kojų – o šis susigraudinęs jį pakels – ir jam atleis. –

Ir štai jis pagaliau atėjo į pastoriaus M… namus ir, apimtas baisaus ilgesio, priartėjo prie to ilgai rengto spektaklio; laukiant, kol jį pakvies į vidų, pro duris galiausiai išėjęs tarnas pasakė, kad jis galįs įeiti, jo tėvas jau pas pastorių M…

Ši žinia jam nuskambėjo kaip perkūno trenksmas – akimirką pastovėjo kaip apdujęs – tą akimirką žlugo visas jo planas – su pastoriumi M… jis norėjo kalbėti be liudytojų – nes tik be liudytojų jautė galįs suvaidinti visą sceną – kaip suklumpa jam po kojų, kaip sako jam patetišką ir jaudinančią kalbą. – Pašalinio asmens, juo labiau savo tėvo akivaizdoje suklupti prieš pastorių M… jam buvo neįmanoma. –

Jis liepė tarnui grįžti ir pranešti, kad norėtų vienas pats pasikalbėti su pastoriumi M… – Pokalbis jam buvo atsakytas ir, užuot suvaidinęs puikią ir jaudinančią sceną, kurią buvo numatęs, jis įėjęs turėjo stovėjo kaip nusikaltėlis, neturėdamas galimybės ištarti nė žodžio iš visos seniai parengtos kalbos, o tėvo dalyvavimo pažemintas iki paniekos. –

Taip stovintį jį apėmė jausmas, kokio gyvenime dar nebuvo patyręs – jam buvo nepakeliama matyti šalia savęs tėvą prašytojo poza prieš pastorių M… – viską pasaulyje būtų atidavęs, kad tėvas šią akimirką būtų už šimto mylių. – Dėl tėvo jis jautėsi dvigubai pažemintas ir sugėdintas – be to, apėmė piktumas, kad nepavyko visa puolimo po kojų scena – viskas vyko taip šaltai, taip paprastai, taip įprastai – Reizeris stovėjo taip neypatingai, kaip paprastas piktadarys, kuriam pelnytai prikišamas jo elgesys – o juk jis norėjo pats save pateikti kaip didžiausią piktadarį ir pats melsti sau kuo griežčiausios bausmės už savo nusikaltimą. –

Tačiau joks atsitiktinumas gyvenime turbūt nedavė jam tiek tikros naudos, kaip šis. – Jei šį kartą jam būtų pavykę suvaidinti sumanytą sceną, – nežinia, ką dar ateityje jis būtų ištaisęs, kokių vaidmenų suvaidinęs. – Galbūt tai buvo lemiama akimirka, kai sprendėsi jo likimas – ar bus veidmainis ir apgavikas, ar doras ir garbingas žmogus. –

Juk iš esmės visa puolimo po kojų scena būtų buvusi nors ne akivaizdi veidmainystė ir apsimetimas, bet tikra afektacija, o kaip lengvai afektacija išvirsta veidmainiavimu ir apsimetinėjimu!

Žinoma, Reizeriui buvo tikra laimė, kad pastorius M… nekreipė jokio dėmesio į visas tas išpūstas frazes laiške ir kad, užuot susigraudinęs, tik pasijuokė, palaikęs jas nebrandžiu romanų ir teatro įaudrintos fantazijos padaru, ir pridūrė, kad jeigu Reizeris iš tikro būtų toks piktadarys, kokį save pavaizdavo laiške, jis nė negalvotų juo rūpintis, bet bjaurėtųsi juo kaip išgama. –

Ir užuot aiškinęs Reizeriui, kad praeitis jam bus atleista, jei jis ateityje elgsis kitaip, ir kalbėjęs panašius dalykus, pastorius M… toli gražu ne graudulingai prabilo apie suplyšusius Reizerio batus ir kojines, ir skolas, kurių prisidarė, ir kaip jas dabar grąžinti bei sulopyti sudriskusius drabužius. – Jis neleido Reizeriui nė prasižioti – iškilmingai pasižadėti ateityje pasitaisyti ar pasakyti dar ką nors jaudinančio. – Jis visą laiką elgėsi su Reizeriu šiurkščiai ir kietai, bet kaip tik tas šiurkštus ir kietas elgesys pažadino Reizerį iš snaudulio, grąžindamas iš idealinio romanų ir teatro pasaulio į tikrą, ypač todėl, kad nepavyko jo romanas, sumanytas suvaidinti su pastoriumi M…, ir jį reikėjo pagaliau išgelbėti iš baisiosios padėties ne tuščia fantazija būti valstiečiu ar kokia nors kita, bet reikėjo iš tikrųjų išgelbėti.

Sulig šiuo likimo vingiu jo sieloje vėl nubudo daugybė gerų ketinimų ir pasiryžimų, tiesa, nepavykusi puolimo po kojų scena tebekėlė skausmą, bet galiausiai ir dėl jos jis susitaikė su likimu – ir taip prasidėjo nauja jo gyvenimo epocha.

___

 

¹ Konradas Ernstas Ackermannas (1712–1771) – vokiečių aktorius, Hamburge subūręs nuolatinę teatro trupę (vaidintojų draugiją). (Visos pastabos – vertėjos.)

² Ištarmė, vartojama anglų dvasinio ugdymo literatūroje.

³ Tai romano protagonisto savotiškas alter ego, draugas, likimo brolis, kuriam gyvenime turbūt labiau sekasi. Filipo Reizerio prototipas – istorinis asmuo Peteris Israelis Reiseris.

⁴ „Vakaro valandos“ (vok.).

⁵ Turimas omenyje Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis (1712–1786) kaip istorinių ir moralinių veikalų autorius, gyvenęs Sansusi parko ansamblio Potsdame rūmuose.

⁶ Alexanderis Pope’as (1725–1787) – anglų poetas, vertėjas ir rašytojas.

 

Iš: Karl Philipp Moritz. Anton Reiser: Ein psychologischer Roman. Berlin: Insel Verlag, 1998

Vertė Giedrė Sodeikienė