Vilnius – kaip kailiniai, o Kaunas – kaip rankovė

Miesto fenomeno reikšmė pasaulio kultūroje nenuginčijama. Kiek ir kaip miestas svarbus lietuvių kultūrai? Apie tai kalbamės su GINTARE ADOMAITYTE. Rašytoja gimė ir iki devynerių metų gyveno Kaune, vėliau su šeima persikėlė į Vilnių, o šiuo metu „savo gyvenimą dalina“ tarp Vilniaus ir Ignalinos.

– Kartais sakoma, kad lietuvių literatūra yra agrarinė. Gal galėtumėte pakomentuoti šį teiginį? Kiek, Jūsų manymu, lietuvių literatūroje yra miesto? Koks jis joje?

– Lietuvių literatūros agrariškumas mane slėgė, stulbino, liūdino. Buvo metas, kai jaučiausi beveik kalta – kad iš miesto. Gal net neverta tapti rašytoja – nieko neišmaniau apie karvių melžimą. Jutau, kad esu toli nuo ,,Žemės maitintojos“ – pavyzdinio mano mokyklos metų kūrinio. Vytautas Sirijos Gira buvo bene vienintelis tuometinės Lietuvos rašytojas, kuris nardė ir po Vilnių, ir po Kauną.

Dabar literatūra jau pasuko miesto link – ir dar kaip. Man rūpi balansas, pusiausvyra – kad būtų literatūroje ir miesto, ir kaimo, ir miestelių, ir priemiesčių, ir nerealaus, tik įsivaizduoto pasaulio. Ko nors iš kosmoso…

– Nemažai lietuvių rašytojų yra gimę ir gyvena mieste. Kaip suprantu, Jūsų kilmė taip pat „miestiška“ (esė rinkinyje „Šokis ant stalo“ (2004) sakote, kad esate „žmogus be tėviškės“). Gal galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti – ką Jums reiškia miestas, ar jaučiatės miestietė? Ar mėgstate kaimo aplinką?

– Dabar jau taip nebesakyčiau: be tėviškės. Kodėl be tėviškės? Tai – Žaliakalnis. Pirmieji mano metai Tulpių gatvėje, vėliau – Tvirtovės. Mano neregys tėvas Antanas Adomaitis net ir niūriais karo ar pokario metais galėjo Žaliakalnyje palydėti pasiklydusį regintį – juk jis tamsoje jautėsi kur kas geriau nei tas paklydėlis. Tikriausiai tėvas ,,kaltas“, kad man rūpi kiekviename mieste įsiminti gatvių pavadinimus, suvokti, kaip ir kur jos susikerta.

Taip, tikrai, aš esu – net nežinau, kelintos kartos – miestelėnė. Tam luomui priklausė mano prosenelis knygnešys vargonininkas Augustinas Baranauskas. Net ir jo mama buvo to luomo atstovė – kas, kad gyveno Šiupylių bažnytkaimyje. Močiutė Ona gimė ir augo Liepojoje, daug apie tą miestą pasakodavo.

Neapsakomai mėgstu viena paklajoti po svetimus miestus. Tiesiog paklajoti – nekeldama sau jokių užduočių. Kartais bendrakeleiviams atrodau itin nekultūringa – aukoju muziejų dėl… Dėl ko? Nuklystu, bet nepasiklystu. Laiminga buvau Helsinkyje, turėdama ten šešias valandas tiesiog sau.

Svetimuose miestuose jaučiuosi turinti krypties jausmą. Greitai išmokstu nardyti kiemais, užkampiais. Mėgstu tramvajus – kas draus pavažiuoti stotelę ar kitą?

Kaime gyventi negalėčiau. Nei gatviniame, nei vienkiemyje. Miestelyje – net labai galiu ir mėgstu gyventi. Dabar savo gyvenimą dalinu tarp Vilniaus ir Ignalinos. Pagaliau gavau tai, ko visą gyvenimą ilgėjausi. Dosnią Vilniaus kultūrą ir užburiančią Ignalinos natūrą.

– Koks, Jūsų manymu, yra Lietuvos miestas?

– Nežinau, koks jis – ar jie – yra. Man visi Lietuvos miestai mįslingi, verti rimtų tyrinėjimų ar… gal nekukliai skambės… mano pačios klajonių.

Niekaip negaliu suvokti, kodėl taip gerai, jaukiai jaučiuosi – nuo seno jaučiausi – Šiauliuose. Ar dėl to tame mieste nuolat sukiojuosi palei raudonmūrį kalėjimą, kad ten kadaise kalėjo mano prosenelis knygnešys? O gal tik dėl to, kad kalėjimas – ežero pakrantėje? Juk aš – ežerinė. Gal Šiaulius pamilau, nes nujaučiau, kad įsiliesiu į senųjų šiauliečių giminę? Palei kalėjimą ir ežerą – senosios kapinės, o jose ilsisi mano vyro protėviai.

Vienaip ar kitaip, bet kuris miestas laisvai alsuos tik tada, jei jame bus aukštųjų mokyklų, bibliotekų, muziejų, teatrų. Miestui per maža to, ką davė gamta. Jam reikia žmonių kūrybos. Kodėl Lietuva pamilo Klaipėdą? Ar tik dėl jūros? Be aukštųjų mokyklų, be teatrų Klaipėda būtų tik uostamiestis. Dabar ji yra net uostamiestis.

– Mūsų kultūroje egzistuoja priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno (kaip greičiausiai yra bet kurioje kitoje šalyje: sostinės santykis su kitais miestais). Ir apie tai esate kalbėjusi savo eseistikoje (pvz., esė „Nuo geležinkelio tilto“). Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, ką Jums reiškia šie du miestai?

– Tie abu miestai man reiškia viską. Jie – tai aš.

O juk meluočiau, jei sakyčiau, kad ir manyje priešpriešos nesama. Tėvas dažnai minėdavo savo tėvą Juozą, pražuvusį Brazilijoje ir apleidusį savo vaikus. Mano tėvelis Juozas Adomaitis sakydavęs: Vilnius – kaip kailiniai, o Kaunas – kaip rankovė. Tai – XIX amžiuje gimusio valstiečio nuomonė. Man regis, šviesaus, raštingo valstiečio… Ją įsiminiau. Kol gyvenau Kaune, Vilniumi kliedėjau.

Dažnokai pamąstau, kas man būtų nutikę, kuo būčiau tapusi, jei tėvai iš ,,rankovės“ nė nebūtų manę patraukti į ,,kailinius“. Tuomet mokiausi tik antroje klasėje, rinkausi ne aš, o jie…

– Nors praėjo jau beveik 100 metų nuo to laiko, kai Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, regis, ši sąvoka vis dar egzistuoja mūsų kultūroje. Į ją žiūrima ir neutraliai, ir labai jautriai. Kokias mintis Jums sukelia šis reiškinys?

– Jautriai žvelgiu, itin jautriai. Ačiū už šį klausimą, man tikrai rūpi, kad dabarties Kauno laikinąja nebevadintume. Liūdnas tas pavadinimas, dramatiškas, gal net tragiškas, liudijantis didžiąją valstybės netektį – Lietuvą be Vilniaus. Jei sakau ar rašau „laikinoji“, tai tik tada, kai noriu pasakoti apie tarpukarį.

– Ar manote, kad egzistuoja sąvoka kaunietis? Jei taip, kaip jį apibūdintumėte?

– Savo tikrąją kaunietę – ponią Gražiną – sutikau Ignalinoje, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Šiek tiek lenkuojanti jos tartis – tartum Kipro Petrausko. Prigimtinė jos elegancija, sakyčiau, iš tolo dvelkianti poniškumu. Niekaip kitaip negaliu kreiptis, tik – „ponia Gražina“. Pirmasis mūsų susitikimas ir pokalbis įvyko prie… šiukšlių konteinerio, bet… abi atpažinome savo gentį – Žaliakalnį.

Ši tikroji kaunietė ilgisi teatrų, muziejų, parodų, daug skaito. Dainavo gerame chore ir dalyvaudavo dainų šventėse. Yra pamaldi, bet kritiška, gal reikli bažnyčios atžvilgiu. Jos namuose ir klasikinė tapyba, ir ,,čekankė“. Smetonos laikų indai, vazelės. Senų laikų įrėmintos nuotraukos. Kai raviu savo menką sodelį, iš Gražinos langų girdžiu muziką – dažniausiai Chopiną.

Abi esame iš Žaliakalnio. Tai buvo tartum miestelis – gal todėl abiem lemta susitikti miestelyje, Ignalinoje?

Jūsų klausimą persakiau Mariui Kraptavičiui, su kuriuo darniai gyvename jau dešimt metų. Jis – šokio istorikas, kilęs iš senųjų šiauliečių. Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai – štai jo atsakymas apie kaunietį. Tokia pirmoji jo asociacija, kai tik ištariau žodį: kaunietis. Paauglystėje išgirdo Kuprevičių varpus Karo muziejaus sodelyje, apstulbo ir įsiminė – toks buvo ir tebeliko Šiaulių miestelėno Mariaus Kaunas.

 

Kalbėjosi Justina Petrulionytė