Miniatiūros

Tarpas tarp dangaus ir balos

Žiūriu į save, įkalintą baloje, be rankų, be kojų, ir matau, kaip pro vieną ausį į galvą įlenda kregždės, o pro kitą išskrenda lėktuvai, musės, drugeliai, mintys apie debesio karūną, kurią vėjas uždėjo kreivai, patiesinta ji virto ausine kepure iš balto sabalo kailio su akimis baloje po vyšniomis, vyšniose Jonines švenčia varnėnai, juos vaikau akimis, saugau motinos žiemai virtą uogienę, kad gaučiau papildomų vitaminų augančiam organizmui, valgau lėkštėje raudonu pagardintus blynus, galvoju apie seserį balą, brolį debesį, galvoje sukėlusį minčių lietų, kurio lašus tu renki dabar ir skaičiuodamas periodiškai pagalvoji, kad trenktas aš, ir neklysti, nes tikrai esu trenktas debesiu, kuriame šiandien tyliai snaudžia Perkūnas, todėl apie ryšius su juo pasakoju be daiktinių įrodymų, o tikėti ar netikėti – tavo reikalas.

Dangus tarp debesų, tarp paukščių, kurie priartėja ir nutolsta vieni nuo kitų. Dangus jų, tavo, mano akyse. Iš dangaus nusileidusios mintys galvoje ilgai nesilaiko, nes galva ribota, o dangus – beribis. Dangus virsta raidėmis, žodžiais, sulimpa į sakinius, kurių karavanus krebždantis parkeris veda per popieriaus lapo dykumą. Iškvepiu įkvėptą orą į dangų, dangus įkvepia – iškvepia orą, žemę, mane ir save, tik nemato, nes neturi akių, aš dangų matau, oro ne, bet kvėpuoju juo, nedūstu ir esu gyvas kvėpavimo dangumi liudininkas, gali netikėti, bet jis mato mano akimis, oras gali paliudyti, kad mano plaučiai švarūs, nerūkau, esu sveikas ir be perstojo jį įsiurbdamas ir išpūsdamas liudiju, jog kvėpuoti dangumi malonu, įdomu ir tai turi didelę prasmę – esu gyvas ir Dievo sode apdainuoju jo ligi galo neapdainuojamą karalystę, kurioje gyvenimas mane įkvepia, o mirtis iškvepia. Rytais prisikėlęs karpau nužydėjusio sapno gėlyną ir laistau pražydusias saules.

Tarp sapno ir pabudimo yra toks nedidelis tarpas. Ten įlindęs atsitrenkiau į Alfonsą A., kuris rašo dūmais. Jų pauostęs, užkandau don Chuano salotų ir Rygos oro uoste lėtai kylu aukštyn virš išsprogusių akių ir atvirų burnų eilės, vartausi ore, levituoju, kol keleiviai išsitraukia revolverius, tada mikliai neriu aukštyn, išsmunku pro langą stoge ir tarp elektros laidų paklaidinu kulkų spiečių. Pakilęs ligi debesų, krentu, prie pat žemės pakimbu ore, įsitikinęs, kad tas, kuris valdo skrydį, tupi mano krūtinėje ir linksmai leidžia laiką. Čiurliai ir kregždės danguje ne vien vabalus gaudo, o cypia ir čirpia, kad juos džiugina kas akimirką gimstantis skrydis. Kartą mačiau į lango stiklą atsitrenkusią kregždę, bet ne į stiklą trenkėsi, o į jame įkalintą debesio atvaizdą.

 

Kapinių kalnas

Balta koplytėlė stovi prie vartų į debesis įkėlusi kalviui ir žvirbliams labai patikusį kryžių. Keturi jos langai rodo keturias pasaulio šalis. Rytų pusėje už užuolaidų užlindusi raudonskruostė panelė stebi keliu pravažiuojančias mašinas. Šiauriniame lange mažas medinukas moko, kaip ant pečių nešti kryžių iš rytų į vakarus. Vakarų lange baltu nudažytas jo brolis su mediniu rūpesčiu veide vakarais palydi į aną pusę sudegusią dieną. Pietų pusėje langas užmūrytas. Jo rėmuose saulė prieš pietus lėtai atitraukia šešėlio užuolaidą, demonstruodama, kad ten nieko nėra, o prieš naktį užtraukia. Palei pamatus skruzdės miestą pastatė ir, labai užsiėmusios savais reikalais, gyviesiems gyventi netrukdo, ką jau kalbėti apie mirusius. Kapinių kalnas iš šiaurės dar neapsodintas kryžiais ir žolė žalia nepjauta. Balta aptvaro juosta aptvertame ringe juodas arkliukas kaunasi uodega su musių, bimbalų ir aklių jungtine kariuomene, prisiekęs kapinių prižiūrėtojui ligi vakaro nuėsti, ištrypti du arus žolės šios dienos mūšyje kritusių kapui.

 

Kadras XXX ir kitos pagundos

Už pilkų lentų sienos baltais apatiniais apsitempusios vištos nedrąsiai kraipo uodegas prieš spalvotą krūtinę išpūtusį gaidį su raudona skiautere, raudonu šaliku, su fotoaparato objektyvu kairėje akyje. Gaidys pozuoja įtempęs raumenis ir virpančiu balsu klausia: oho hoho, kaip, ar gerai, ką? Vištos tyliai choru dejuoja: a aa ajajai, kaip gerai, ir sustingsta kadro rėmelyje.

Padėjusi kiaušinį višta kudakuoja, garsiai giriasi. Pamačiusi, kad išgirdau, vėl nagais drasko žemę, ieško lesalo. Kiaušinis tyli, nes gaidžio neužburtas ir jame esantys skysčiai tinka tik blynams maišyti. Artėja pietų metas. Nevalgysiu, nes turiu didėti linkusį pilvą. Pilvas urzgia, bet nevalgysiu, nevalgysiu ir dar kartą nevalgysiu. Einu pasivaikščioti. Apeinu žydras balų keptuves, kuriose atsispindi saulės čirškinamų debesų blynai. Mano šešėlis kerta stulpo šešėliui, abu krenta į balos keptuvę ir susimaišo, prapuola balto debesio blynui užslinkus ant saulės. Išlindęs iš po debesio, velku į saulę šaltą savo šešėlį.

 

Akimirkų žymėjimas

Pirma, paskutinė, pirma, paskutinė… Laikrodžio rodyklė šlubuoja ciferblato ratu, skaičiuodama akimirkas. Visi vakar jau buvo labai daug kartų. Visi ankstesni rytoj irgi buvo. Po šios nakties ateis naujas, šviežias rytoj. Turėjau daug visokių laikrodžių: ant sienų, ant rankos, ant stalų, kišeninių, prisukamų, su spyruoklėmis, su baterijomis. Visi rodė laiką, kuris tada dar buvo, bet šiandien prapuolė, kaip ir jų valandų skaičiai, ciferblatai, rodyklės, su tiksėjimu ir be jo, su garso signalais, jie žymėjo tuo metu einamą kelią, kuris dabar mažai kam įdomus, net man pačiam, o nueitas buvo, kad kasdien buvo einamas, o ėjimo vietą nusakė laikas, kurio dabar nebėra (buvusio). Laikrodis šlubuoja, traukinys lekia į Klaipėdą, tuoj nutils, įsmigs į pušyną, išlindęs lėks kitoje vietoje, bet vis vien į Klaipėdą, užmiršęs gaudžiantį tiltą per Ventą, gaudys naujas akimirkas. Visi laikrodžiai, kurie seniau žymėjo gyvenimą, dabar dyla šiukšlynuose ir net atmintis nebeatkapsto jų formų, spalvų, garsų ir jais matuotų įvykių, ant kurių pamatų laikosi šios dienos gyvenimo bokštas. Sėdžiu jo viršūnėje, po pilnaties lempa, klausausi kompiuterio klavišų, šokančių pagal naujausio laikrodžio muziką, kemšu žodžius į sakinių kojines, raišioju ant virvelių mazgus, nuleidžiu į praeities šulinį ir užmirštu, kad gyvenau. Dar po kelių laikrodžių gyvenimų, juos rankiodamas ir bandydamas prisiminti, nebeatgaminsiu kruopščiai žymėtų akimirkų. Ne žymėjimas svarbu, o kad tos akimirkos nutinka. Vakar radau tamsų kaulą dailiai nupjauta sąnario galvute, gal ir žmogaus. Pamenu prieš 50 metų vokiečių kareivio žiūronų priartintą pusseserės veidą, kurio po to nemačiau, nors girdėjau – gyva, matau lauką pamiškėje, daržinę, kurios nebėra, mirusio dėdės vairuojamą mėlyną traktorių su pilna grūdų priekaba, juodas kuosas ant pilko kelio, lesančias grūdus, ir daugiau nieko iš tos dulkinos, sukapotos, sulopytos ir sudegintos vaikystės atostogų vasaros.

Du maži šuniukai

Ant plastikinio kiaušinio formos šviestuvo gaubto tupi kuosa ir peri mintį apie pusryčius. Juodoje galvoje žiba akys, kuriose du maži šuniukai Mikis ir Mikis prie parduotuvės laukia šeimininko. Nedideli tie šuniukai Mikis ir Mikis kuosos akyse, o ir pririšti per krūtinę sukryžiuotais žaliais dirželiais prie metalinių turėklų. Kuosa spjauna ant šuniukų kar, kar ir nuo įkaitusio kiaušinio šoka į dangų.

Visai kiti du šuniukai uostydami apeina šiukšlių konteinerį. Susitikę akis į akį, sustingsta ir visą minutę gręžte gręžia vienas kitą labai griežtais žvilgsniais, kol vienas, neatlaikęs įtampos, nusisuka ir, pakėlęs koją prie konteinerio krašto, ilgai rašo kapituliacijos aktą. Nugalėtojas priėjęs tikrina, uosto, kraipo galvą ir pagalvojęs patvirtina dokumentą trumpu parašu. Balandžiai ant stogo ploja sparnais ir pritardami burkuoja.

 

Šuniškas šuns gyvenimas

Šuo už tvoros leidžia pavėjui savo šuniškam gyvenimui skirtą laiką. Miega būdoje. Jei reikia, su malonumu atlieka savo šunišką darbą – loja, loja, paloja ir nutyla. Dažniau tyli, nes nedaug ką turi pasakyti. Miegodamas sapnuoja erotinius sapnus ir patiria žvėrišką pasitenkinimą. Keletą kartų per metus nusitraukia ir bėga kur akys mato, kol kojos atveda pas kalę, ir suleidžia į ją visas šuniškos veislės sėklų atsargas. Jei kalės neranda, tai atlieka su pirmu pasitaikiusiu šuniuku, sukandęs jo ausis krūminiais. Yra bandęs ir su kate. Nepasisekė. Ėda tris kartus per parą. Jei šeimininkas užgeria, kelias dienas badauja, medituoja, o naktimis gieda šuniškas mantras aūūū, aūūū (OM pakaitalas). Daug kartų šeimininko teistas, todėl dėl savo charakterio ir kriminalinės praeities saviauklos sumetimais vengia šuniškos bendrijos. Aploja visus, net gimines, kurie pakelia koją prie jo saugomos tvoros. Priekiniais dantimis gaudydamas blusas ant šlaunų, po kailiu turi išsikramtęs dvi tatuiruotes su kalėmis, kaulais, kaukolėmis ir keturiais kiaulienos karbonadais, kad, šeimininkui užgėrus, turėtų kuo užsikąsti. Yra baisus veterinaro priešas. Vedamas pro vartus, įsispiria keturiomis, krenta ant nugaros ir šeimininkas jį tempia už pasaitėlio skiepyti nuo pasiutligės. Keletą kartų filosofavo apie gyvenimo prasmę su šeimininku ir gėrė vyną iš vienos taurės, iš vieno puodo vandenį lakė, žiūrėjo, kaip sukasi Grįžulo Ratai girtose akyse, snaudė jo glėbyje, o kai auštant laižė rasą nuo lūpų, gavo delnu per snukį ir, šiurkščiai atstumtas, dar kartą nusivylė santykiais su vyrais. Yra ragavęs ir saldumynų. Du kartus atsargiai priekiniais kramtė sugautą kamanę, o trečią kartą buvo neatsargus ir liežuvis po to ilgokai netilpo pražiotuose nasruose, kybojo nutįsęs lyg šeimininko kelnių diržas ir tai, kas po juo.

 

Pirmas kartas

Šią naktį nutiko pirmas kartas, nes anksčiau jo dar nebuvo buvę. Virš galvos labai garsiai sukliko kaimynas Šarūnas, mat daug kartų po vieną kartą neklausė mamos, čiulpė saldainius ir šią naktį jam pirmą kartą suskaudo pagedęs krūminis dantis. Tai buvo pirmas standartinis kartas, pašiurpinęs tėvus ir kaimynus. Pirmas kartas – nei šioks, nei toks, privertė jį daryti į kelnes, motina puolė į isteriją, tėvas nebe pirmą kartą (toliau – PK) nesėkmingai bandė raminti. PK šią naktį nutiko PK, bet nutiks dar keletą kartų, nors ir nebebus pradinis PK. PK buvo užprogramuotas šiai nakčiai, kaip ir antras, trečias PK bei visi kiti PK. Vaikui šis PK buvo labai netikėtas, naujas, aštrus, šviežias, klaikiai nemalonus ir skaudus nutikimas. Gali įsivaizduoti ir net laukti PK, bet visi pasiruošimai bus menkaverčiai, palyginti su pirmuoju karštos krosnies durelių palietimu, su PK, kai sūpynių suolelis kaukšteli į pakaušį ir žiežirbos PK pasipila iš akių. PK nemalonumai ne mažiau įspūdingi nei PK malonumų saldybės, visi kiti kartai, kurie kartojasi, nebeturi netikėtumo ir yra tik nuobodėjantys PK pasikartojimai. Pirmasis PK pasikartojimas, nutikęs antrą PK, yra nepakartojama PK interpretacija su mažais, bet kaskart vis kitokiais niuansais, tik pats pirmas PK beveik visuomet gerai įsimenamas, o kiti kartai jau rečiau, nors pasitaiko, kad visai ne PK PK įsimenamas neeiliniu ryškumu ir tai būna pirmas neeilinis PK pasikartojimas. Galiausiai viskas tampa PK nebesuskaičiuojamu pasikartojimu ir PK žmogus pajunta, kad viskas jau buvo, PK suvokia, kad paseno. PK vaikui suskaudusio danties klyksmas PK nutraukia ne PK intymia veikla užsiimančius tėvus, pasėja jų meilės darželyje piktžolę, kuri dauginsis ir kiekvienas jos daigas bus vis labiau blankus PK, kol besikartojantys PK virs banga, kuri balins jų plaukus, daugins neeilines PK pasirodžiusias raukšles, tręš dirvą jų ligoms ir senatvei, kol vienas jų leis odontologui PK išlupti paskutinį dantį ir PK įstatyti protezus, kuriuos PK išbandęs pastebės, kad tai visai ne tas pats kaip savi dantys, ir po PK perlūžusio maisto smulkinimo įtaiso jie PK supras, jog pyragų laikai pasibaigė ir prasideda tarkuotų daržovių ir minkšto maisto era, PK grįžimas į pačią pradžią, kol PK numirs ir prasidės pomirtiniai (P) PK. PPK amen. PPK spaudoje paminės – numirė. PPK – prisiminė. PPK – užmiršo nebeatmenamai.

– ŠaRŪnai, – PK šį rytą šaukia tėvas žemu balsu iš balkono.

Po akimirkos dar pažeminęs:

– Eik namo!

Po septynių minučių motina antrą PK labai pažemintu balsu šaukia:

– ŠaRŪŪnai, eik namo!

Po 23 sekundžių trečią PK labai plonu balsu klykia:

– ŠaRRŪnai, eik namo, gausi į kailį!

Ir tik po šio PK Šarūnas per atstumą PK pajunta virpančią tėvo ranką ant diržo ir skuba namo.